Nuosavybės, partnerystės ir vaikų auginimo formos, kurių nebeaprašo senieji žodynai
Kai 1975 metais Statistikos centras rengė gyventojų surašymo anketas, klausimas „Ar esate vedęs?” buvo vienas iš pirmųjų. Atsakymai buvo paprasti: „vedęs/ištekėjusi”, „nevedęs/netekėjusi”, „išsiskyręs/išsiskyrusi”, „našlys/našlė”. Keturi kategorijos, penkeri metai tarp surašymų, ir viskas, ko reikia.
Šiandien tas pats klausimas atrodytų absurdas. Ką reiškia „bendrakaimis”? Kas yra „partneris, su kuriuo gyvenate dešimt metų, bet niekada nesusituokėte”? Kaip registruoti porą, kurioje vienas partneris gyvena Prancūzijoje, o kitas — Kaune, bet jie dalijasi finansais, vaikais ir namais? Ką daryti su vienatveriu tėvu, kuris augina vaiką su buvusią partnere, kuri dabar gyvena užsienyje, bet reguliariai jį mato? Ką rašyti anketai apie porą, kurią sudaro du vyrai ir jų įvaikintas vaikas?
Jei anksčiau kalbėdavome apie šeimą ir tikėjome, kad tai vyras, žmona ir vaikai, turintys bendrą namų ūkį ir bendrą turtą, dabar šis modelis tampa tik viena iš daugelio parinkčių. Ir ne tik parinkties, bet ir mažiausiai paplitusios.
Kas iš tiesų keičiasi
Santuokos kaip institucijos silpnėjimas
Santuoka Lietuvoje nėra tokia populiari, kaip kartais tariama. Statistikos departamento duomenimis, santuokos sudarymo skaičius nuolat mažėja jau kelis dešimtmečius. Jauni žmonės vis rečiau renkasi formalų santuokos sutartį, nors tai, kas vyksta po jo danga — kasdienė partnerystė — dažnai būna panaši į tai, ką darydavo mūsų proseneliai.
Bet skirtumas yra ne tik formaliame lygyje. Santuoka dabar yra nebe privaloma partnerystės bazė, o viena iš parinkčių, kurią galima pasirinkti arba atsisakyti pagal poreikį. Poros gyvena kartu dešimtmečius, kaupia bendrą turtą, augo vaikus, bet niekada neužpildo santuokos dokumentų. Kai jos išsiskiria, nėra jokio oficialaus skyrybų proceso, tik pasidalijimą turtu ir vaikų globos susitarimus.
Tai keičia ne tik statistiką, bet ir socialinį mąstymą. Kada žmonės pradeda galvoti apie santuoką? Kai jiems reikia vizų, kai nori įsigyti būsto kartu, kai gimsta pirmas vaikas, ar iš viso niekada? Klausimas, kurį keliantys daugelis porų, rodo, kad santuoka yra nebe gyvybinė būtinybė, o pasirinkimas.
Gyvenamoji vieta ir namų ūkis
Tradiciškai šeima buvo apibrėžiama kaip žmonės, gyvenantys tame pačiame būste. Tačiau šiandien šis apibrėžimas tampa problemiškas. Šeimos nariai gali gyventi skirtingose vietose ir vis tiek laikytis vieninga šeima.
Poros, gyvenančios skirtinguose miestuose arba net šalyse dėl darbo, turi reguliarų kontaktą, dalijasi finansais, aukoja vaikus bendrai, nors fiziškai nebendrauja kasdien. Senjorai, kurie išlaiko savo namus kaimo, bet reguliariai viešia pas vaikus miestuose, kuria naujos rūšies šeimos tinklą. Studentai, kurie praleidžia pusę metų universitete, pusę — namuose, yra dalis šeimos, bet ne visada dalis tos pačios buitinės sistemos.
Namų ūkis, kuris anksčiau buvo matomas ir fizinis (koks stalo, lovos, virtuvės komplektas), dabar yra virtualus ir dinaminis. Dalijamasi sąskaitomis, nuotoliniu būdu valdomas turtas, vaikų auginimas koordinuojamas per telefoną. Tai yra realus namų ūkis, bet jį sunku užregistruoti statistikoje.
Vaikų auginimo formos
Vaikų auginimas yra labiausiai reglamentuota ir kontroliuojama šeimos veikla. Valstybė, mokyklos, socialiniai darbuotojai — visi stebi, kaip auginate savo vaikus. Tačiau kas yra „tėvas” ir kas yra „motina” šioje sistemoje?
Vienatvariai tėvai, kurie augina vaikus vieni, nėra retumas. Tai gali būti motina ar tėvas, kuris išsiskyrė, yra našlys arba našlė, arba niekada neturėjo partnerio. Jiems taikomos tos pačios teisės ir pareigos, bet socialinis statusas yra kitoks. Jų vaikai turi „tėtį”, kuris gyvena kitame mieste ir mato juos kartą per mėnesį, arba „mamą”, kuri dirba du darbus, kad būtų išlaikytas.
Taip pat auga porų, kurios nusprendžia neturėti vaikų, skaičius. Tai nėra naujas reiškinys, bet jis tampa vis labiau priimtinas. Anksčiau tokios poros buvo stigmatizuojamos kaip „nepilnos” ar „egoistinės”. Dabar tai yra viena iš gyvenimo būdo parinkčių, kurią gali rinktis be socialinio spaudimo.
Ir dar vienas modelis — adoptuoti arba globojami vaikai. Tai šeimos, kurios susiformuoja ne biologiniu būdu, o teisiniu. Jos yra lygiaverčios biologinėms šeimoms, bet dažnai susiduria su papildomais klausimais: kaip paaiškinti vaikui jo kilmę, kaip susidoroti su visuomenės stereotipais, kaip užtikrinti, kad vaikas jaustųsi pilnaverčiai.
Toliau nei pora: didesni tinklai
Šeima nėra dviejų žmonių sandara. Daugeliu atvejų tai yra didelis tinklas, kurį sudaro tėvai, vaikų, seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai. Bet kaip šį tinklą apibrėžti?
Kai skiriasi poros, vaikai lieka su vienu iš tėvų, bet antrasis išlaiko ryšį. Tai reiškia, kad vaikas turi du namus, dvi mamas/tėtį, dvigubą giminių ratą. Kai vienas iš tėvų miršta, vaikas gali būti augintas senelių, dėdžių, tetų. Kai partnerystė yra ne santuokinė, bet stabili, vaikai auga su abiem tėvais, bet juridinė situacija yra kitokia.
Šeima gali būti ir draugų grupė, kuri kartu augo vaikus, dalijasi namais, atsakomybėmis. Tai nėra oficialiai registruojama, bet tai yra realus šeimos modelis. Arba žmonės, kurie gyvena kartu ne kaip poros, o kaip bendrabučiai, kurie dalijasi kasdienybę ir palaiko vieni kitus.
Kalba ir realijų neatitikimas
Žodynas, kuris nebeveikia
Lietuvių kalba yra turtinga ir tiksli, bet kalbant apie šeimą, ji kyla iš laiko, kai šeimos modeliai buvo vieningesni. Žodis „šeima” reiškia tam tikrą struktūrą, kuri daugiau nebeatitinka realybės.
„Vyras ir žmona” — kas yra „partneris”, „sutuoktinis”, „bendrakaimis”? „Vaikai” — kas yra „ įvaikintas vaikas”, „pamotės vaikas”, „pusbrolio vaikas”? „Tėvai” — kas yra „vienatvaris tėvas”, „globėjas”, „biologinis tėvas”?
Kai žinynuose ieškome „šeimos” apibrėžimo, dažnai randame: „žmonės, kurie gyvena kartu, yra susituokę ir turi vaikus.” Tai nebeaprašo daugumos atvejų. Kas yra šeima, jei nėra santuokos? Kas yra šeima, jei nėra vaikų? Kas yra šeima, jei žmonės nebegyvena kartu?
Teisinė terminija
Teisinė kalba dar labiau atsilieka nuo realybės. Įstatymai kalba apie „sutuoktinius”, „tėvus”, „vaikus”, bet nepaiso situacijų, kurios nėra įtrauktos į šiuos kategorijas. Partneriai, kurie nėra susituokę, dažnai neturi tam tikrų teisių, kurias turi sutuoktiniai. Viens iš tėvų, kuris nėra biologiškai susijęs su vaiku, gali turėti mažesnę teisę į globą.
Tai sukuria teisinį vakuumą, kuriame žmonės, gyvenantys stabiliose partnerystėse, nėra pilnaverčiai apsaugoti. Jei vienas iš partnerių serga, antrasis negali priimti sprendimų dėl gydymo, jei nėra oficialios santuokos. Jei vienas miršta, antrasis negali automatiškai perimti turto. Jei išsiskiria, nėra aiškios tvarkos, kaip dalintis turtu.
Socialinė kalba
Socialinėje kalboje taip pat atsiranda trikdžių. Žmonės vartoja žodžius „šeima”, „tėvai”, „vaikai” laisvai, bet jų prasmes yra skirtingos. Kai sakote „aš turiu šeimą”, ką tai reiškia? Ar turite sutuoktinį, ar partnerį? Ar turite vaikų, ar ne? Ar gyvenate kartu, ar ne?
Kai klausiama „kad tu turi vaikų?”, atsakymas gali būti sudėtingas: „Turiu vieną, bet jis gyvena su savo motina, matosi su manim kartą per savaitę.” Arba: „Turime du, bet viena yra mano vaikas, kita — mano partnerės.” Arba: „Neturiu biologiškai, bet auginame įvaikinimą.”
Visi šie atsakymai yra teisingi, bet jie neatitinka supaprastinto klausimo formato, kurį dažnai matome anketose, apklausose, formose.
Statistika, kuri meluoja
Ką rodo duomenys
Statistikos departamentas kasmet renka duomenis apie šeimas, santuokas, skyrybas, gimstamumą. Bet kaip šie duomenys yra renkami? Per anketas, kuriose reikia pažymėti vieną iš ribotų parinkčių.
Jei jūsų partnerystė nėra santuoka, bet jūs gyvenate kartu dešimt metų, ką pažymite? Jei turite vaiką, bet jis gyvena su kita mama, ką rašote? Jei gyvenate su trimis žmonėmis, kurie nėra jūsų šeima, bet dalijatės namais, kas jūs esate?
Dauguma žmonių bando prisitaikyti prie formų, nes tai yra vienintelis būdas dalyvauti sistemoje. Bet tai reiškia, kad statistika yra iškraipyta. Ji rodo daug santuokų ir mažai iširusių santuokų, nes žmonės renkasi lengvesnį variantą. Ji rodo daug vientušių šeimų, nes žmonės nemato kito varianto.
Ką galėtų rodyti duomenys
Jei statistika būtų tiksli, ji atskleistų kitokį vaizdą. Daugiau nei ketvirtadalis šeimų būtų ne santuokos pagrindu. Vienišų tėvų būtų daugiau nei oficialiai registruojama. Porų, kurios gyvena skirtingose vietose, būtų gerokai daugiau. Šeimų su įvaikintais vaikais būtų daugiau, nei oficialiai pripažįstama.
Tai nėra melas — tai yra sistemos ribotumas. Mes renkame duomenis pagal modelį, kuris yra sukurtas prieš penkiasdešimt metų, o dabar taikome jį situacijoms, kurių tada nebuvo.
Socialinės pasekmės
Stigma ir diskriminacija
Nors šeimos modeliai keičiasi, socialinės normos keičiasi lėčiau. Žmonės, kurie gyvena ne pagal tradicinį modelį, dažnai susiduria su stigmatizacija. Vienišas tėvas ar motina yra „nepilna” šeima. Poros, kurios nėra susituokusios, yra „neatsakingos”. Lygiai kaip pora, kuri neturi vaikų, yra „neišsipildžiusi”.
Ši stigma turi realias pasekmes. Ją jaučia ne tik asmeninė lygmeniu, bet ir instituciniais lygmenimis. Darbdaviai, mokyklos, sveikatos įstaigos — visi jie dirba pagal tradicinę šeimą ir gali būti šališki prieš tuos, kurie netinka.
Ekonomine prasme
Ekonomine prasme neformalios šeimos dažnai yra pažeidžiamesnės. Nėra bendro turto, nėra teisiniu būdu apsaugotų teisių, nėra socialinių išmokų, kurios būtų skirtos tik sutuoktiniams. Jei partneris miršta, kitas negali automatiškai perimti pensijos. Jei vienas iš jų serga, kitas negali gauti kompensacijų.
Tai sukuria riziką, kurios tradicinė šeima nejaučia. O kai vienas iš partnerių praranda darbą ar turtą, sistema yra mažiau apsauganti.
Psichologinis poveikis
Psichologiškai gyvenimas ne pagal tradicinį modelį gali būti sunkus. Visuomenė siunčia signalus, kad toks gyvenimas yra „neteisingas”, „nepilnas”, „provokuojantis”. Tai sukelia vidinę įtampą, kaltę, nepasitikėjimą savimi.
Žmogus, kuris gyvena su partneriu, su kuriuo nėra susituokęs, gali jausti, kad „klausia”, kodėl nesituokia. Žmogus, kuris augina vaiką vienas, gali jausti, kad „jam trūksta”. Žmogus, kuris neturi vaikų, gali jausti, kad „jo gyvenimas neturi prasmės”.
Šie jausmai nėra objektyvūs, bet jie yra realūs ir jie turi įtakos gyvenimui.
Kas ateityje
Tendencijos
Tendencijos rodo, kad šeimos modeliai toliau keisis. Santuokos skaičius mažės. Gyvenančių kartu, bet nesusituokusių porų skaičius augs. Vienišų tėvų skaičius didės. Įvaikinimo ir globos formų bus daugiau. Porų, kurios gyvena skirtingose vietose, bus daugiau.
Tai nėra blogis. Tai yra evoliucija, kurią lėmė ekonomika, kultūra, migracija, lyčių lygybė. Žmonės gali rinktis daugiau parinkčių nei anksčiau, ir tai yra teigiama.
Ką daryti
Valstybė gali:
- atnaujinti statistiką, kad ji atspindėtų realią padėtį;
- peržiūrėti įstatymus, kad jie apimtų visas šeimos formas;
- suteikti vienodą teisinę apsaugą visiems šeimos modeliams;
- informuoti visuomenę apie šeimos modelius;
- išlaikyti neutralumą, nevertinant vieno modelio kaip geresnio už kitą.
Visi mes galime:
- būti atviresni įvairioms šeimoms;
- nenaudoti įžeidinėjimų ar stigmatizuojančių žodžių;
- suprasti, kad kitokie šeimos modeliai yra normalūs;
- neperduoti savo lūkesčių kitiems;
- gerbti pasirinkimus, net jei jie skiriasi nuo mūsų.
Apie kalbą ir realiją
Kalba yra gyva ir ji keičiasi kartu su visuomene. Žodžiai, kurie buvo sukurti prieš penkiasdešimt metų, nebegali aprašyti šiandienos realybės. Tai nėra problema — tai yra natūralus procesas.
Mes turime kurti naujus žodžius arba naujai naudoti senus žodžius. Turime prisitaikyti statistinę sistemą. Turime peržiūrėti įstatymus. Ir svarbiausia — turime suprasti, kad šeima yra ne formos, o santykių.
Jei du žmonės rūpinasi vienas kitu, jei jie dalijasi namais, jei jie aukoja vaikus, jei jie palaiko vienas kitą — tai yra šeima. Nesvarbu, kaip tai yra registruojama. Nesvarbu, kokį žodį naudojame. Svarbiausia yra tai, kas vyksta tarp žmonių, o ne tai, kas parašyta popieriuje.
Atsakomybės apribojimas: šiame straipsnyje pateikiami socialiniai, demografiniai ir teisiniai procesai yra apibūdinami bendrai, remiantis viešai žinomomis iki straipsnio parašymo datos tendencijomis. Individualios situacijos, įstatymai, statistiniai duomenys (santuokų skaičius, skyrybų skaičius, vienatvarių tėvų skaičius, gyventojų surašymo rezultatai) nuolat kinta. Prieš remiantis konkrečiomis ataskaitomis arba cituojant oficialią informaciją rekomenduojama pasitikrinti naujausią duomenį iš Statistikos departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos.
