„Grįžtamoji migracija” kaip visuomenės termometras
Kiekvienas šeštokmetis žino, kad emigracija yra viena krypčių. Bet kas vyksta, kai kryptis apsiverčia? Grįžtančiųjų istorijos — tai ne sėkmės pasakos, kurias valstybė mėgsta propaguoti („grįžo, pradėjo verslą, dabar klestėja”). Tai sudėtingi, dažnai painūs ir retai kada lengvi gyvenimo lūžiai. Žmogus, grįžtantis iš dešimtmečio Londono ar Norvegijos, nebėra tas pats žmogus, kuris išvyko prieš dvyliką metų. Ir Lietuva, į kurią jis sugrįžta, nebėra ta Lietuva, kurią jis paliko.
Grįžtamoji migracija yra visuomenės termometras, rodantis ne tik ekonomikos būklę, bet ir socialinį komfortą, kultūrinį atstumą, institucinį pasitikėjimą. Kiekvienas sugrįžęs — tai tarsi diagnostinis tyrimas, atskleidžiantis, kas Lietuvoje veikia, kas — ne, ir kokioje vietoje mes esame lyginant su Vakarais, į kuriuos išvažiavome.
Kodėl išvis grįžtama
Sprendimas grįžti nėra sprendimas — tai procesas, trunkantis metus, kartais daugiau. Pirmos mintys gali kilti netikėtai: sergant vaikui, mirus artimajam, susidūrus su biurokratiniu mūru, pajutus senatvę ar tiesiog peršalusiam vienatvei, kurią negali išgydyti joks darbo užmokestis.
Pagrindiniai motyvai, dėl kurių žmonės grįžta, nesutampa su ekonominiais rodikliais:
1. Šeima ir artimųjų netektys. Tai dažniausia priežastis. Senstant tėvams, sergant artimiesiems, mirus vienam iš šeimos narių — žmogus ima svarstyti: ar nori būti arti tos nelaimės užsienyje, ar geriau būti Lietuvoje ir spręsti problemas ten, kur jas galima spręsti. Net jei darbo užmokestis Anglijoje triskart didesnis, kai miršta mama, pinigų skirtumas nustoja turėti reikšmės.
2. Vaikų poreikis. Dviem skirtingoms kartoms: kai vaikai dar maži, kai jie subręsta ir imasi savarankiško gyvenimo. Pirmuoju atveju — pora gali jausti, kad nori auginti vaikus savo gimtojoje aplinkoje, matyti prosenelius, leisti kalbėti lietuviškai be nuolatinio vertimo. Antruoju — kai vaikai iškeliauja, lieka tuštuma, kurią sunku užpildyti darbe ir karjeroje.
3. Kultūrinis išsekimas. Tai reiškinys, apie kurį retai kalbama. Žmogus, dešimt metų gyvenantis užsienyje, po tam tikro laiko pradedamas jaustis svetimu abiejose vietose — ir ten, kur gyvena dabar, ir čia, kur gimė. Vakarų visuomenės turi savo niuansų: biurokratinį atšiaurumą, socialinį atstumą, kultūrinį kodą, kurio nepervengiama net ir gerai išmanyjus kalbą. Kai šis pavargimas tampa pernelyg didelis, žmogus renkasi grįžti „namo”, net jei žino, kad ir čia jo neatpažins.
4. Ekonomika ir nuotolinis darbas. Pandemija ir technologijos atvėrė galimybę dalijai emigrantų grįžti, neprarandant pajamų lygio. Dirbti Londono biure ir gyventi Druskininkuose — tai buvo neįmanoma prieš penkiolika metų, dabar — reali alternatyva. Tačiau tokia migracija yra ribota: ji veikia tik tiems, kurie turi specializuotą darbą ir gali jį atlikti nuotoliniu būdu.
5. Nacionalizmo ir tapatybės vertybės. Kai kurie sugrįžta dėl to, kad per dešimtmetį suvokia: nori būti ten, kur jų kalba, jų istorija, jų kultūra. Tai nėra paprastas patriotizmas, o egzistencinis pasirinkimas: noras gyventi kontekste, kuris nėra iškintas, kur istorijos tęsinys aiškus, kur tautybė nėra „etnografinis eksponatas”, o kasdienybė.
Ko grįžtantieji neranda
Žmogus, grįžtantis į Lietuvą, susiduria su realybe, kuri jam gali būti svetima. Jis išvyko vienu metu, grįžta kitu — ir tai, kas jam atrodo pažįstama, dažnai yra kitokia.
Institucinė aplinka ir burokratija
Vienas dažniausių pasakojimų: „Čia viskas tą patį, tik blogiau.” Pašto skyriai, valstybės tarnautojai, sveikatos sistemos biurokratiniai reikalavimai, mokesčių administravimas — daugelis grįžtančiųjų pastebi, kad valstybinė sistema yra tapusi lėtesnė, mažiau lanksčią, mažiau orientuota į asmenį.
Darbų gavimo procesai, socialinės išmokos, pensijos, vaistų kompensacijos, nekilnojamojo turto registravimas — visur tenka susidurti su dokumentais, formomis, eilėmis. Kai žmogus dešimt metų gyvena šalyje, kur elektroninė sistema veikia sklandžiai, kur dokumentų nereikia spausdinti penkiais egzemplioriais, kur valdininkas kalba žmogumi kalba, o ne biurokratinės terminologijos, grįžimas čia tampa šoku.
Praktiniai sunkumai:
- sveikatos sistemoje — eilių specialistams, ilgų laukimo laikų, kvalifikuotos pagalbos trūkumas;
- švietimo sistemoje — mokslų stoka, pedagogo metodikos skirtumai, mokyklų centralizacija;
- teisinėje srityje — sudėtingi įstatymų pakeitimai, trūksta informacijos, sunku gauti atsakymų;
- nekilnojamojo turto rinkoje — kainų augimas, statybų reglamentai, leidimų procedūros.
Darbo rinka ir karjera
Net jei grįžtantis dirba nuotoliniu būdu ir gauna užsienio darbo užmokestį, jis dažnai susiduria su situacija, kad vietinė darbo rinka yra siaura, pasiūla ribota, o atlyginimai žemi. Specialistui, dirbusiam IT sektoriuje Didžiojoje Britanijoje, gali tekti priimti sprendimą: dirbti toliau nuotoliniu būdu (kas ne visada stabilu) arba ieškoti vietos darbo (kas reiškia tris ketvirtadalius mažesnį uždarbį).
Karjeros perspektyvos taip pat yra problemiškos. Daugelyje sričių (teisė, medicina, inžinerija, akademinė sritis) grįžtantysis turi pergalėti kvalifikacijos pripažinimo, licencijų, sertifikavimo procesus, kurie gali trukti mėnesius ir reikalauja papildomų išlaidų. Kartais tai tampa neproporcingai dideliu barjeru.
Socialinis kapitalas ir ryšiai
Vienas subtiliausių dalykų, kurio grįžtantieji dažnai nepastebėja, yra socialinio kapitalo praradimas. Per dešimtmetį, kai žmogus išvyko, jo tinklas silpnėja: draugai išvyko, persikėlė, atitrūko. Artimi žmonės gali būti mirę ar senyvo amžiaus. Gyvenimas naujoje vietoje, kai jau esi sulaukęs keturiasdešimties penkiasdešimties, tampa vienišu.
Grįžtantieji pastebi, kad Lietuva keičiasi ne tik fiziškai, bet ir mentaliai. Kultūriniai kodai pasikeitę, socialiniai normos — kiti, komunikacija — atšiauresnė. Žmogus, kuris buvo „užsienio lietuvis”, dabar tampa „svetimžemis grįžėliu”. Abipusė atskirtis.
Psichologinė krizė ir identitetas
Psichologiškai grįžimas yra vienas sunkiausių gyvenimo etapų. Tai ne tik fizinis persikėlimas, bet ir egzistencinis sprendimas. Grįžtantysis dažnai patiria:
- Namų praradimą: namai, kuriuos prisimeni, nėra tie namai, kuriuose dabar gyveni. Kaimas, miestas, gatvė — visi jie pasikeitę.
- Tapatybės krizę: esi per daug „užsienietis”, kad būtum „lietuvis”, ir per daug „lietuvis”, kad būtum „ten”.
- Socialinį izoliaciją: draugų nėra, naujų sunku susirasti, artimųjų ratas siauras.
- Realizacijos praradimą: karjera, kurią turėjai, čia negalima; statusas, kurį įgijai, čia neturi reikšmės.
Ekonomine ir materialinė pusė
Nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje per pastaruosius metus labai išaugo. Grįžtančiam, kuris išvyko su 50 tūkstančių eurų santaupomis, dabar gali tekėti mokėti 200 tūkstančių už butą Vilniuje. Hipotekos palūkanos, gyvybinis draudimas, mokesčiai — viskas tampa didesne našta.
Kaina taip pat yra ir psichologinė. Kai žmogus mato, kad jo santykis su pinigu yra kitoks nei vietinių gyventojų, jis ima jaustis ne tik finansiškai, bet ir socialiai atskirtu.
Kas grįžta: profiliai ir kategorijos
Ne visi grįžtantys yra vienodi. Galima išskirti kelias tipines grupes:
1. Jauni profesionalai (25–35 metai)
Dažniausiai grįžta dėl nuotolinio darbo galimybių. Jie turi specializuotų įgūdžių (IT, marketingas, projektų valdymas), gali dirbti užsienio kompanijoms, gyventi Lietuvoje. Jų motyvai dažnai pragmatiški: pigesnis gyvenimas, geresnė aplinka, artimesni šeimos nariai.
Jų sunkumai — darbo rinkos siaurumas, socialinio tinklo nebuvimas, kartais socialinis atskyrimas nuo vietos bendruomenių.
2. Šeimos su vaikais (35–45 metai)
Grįžta dėl vaikų auginimo aplinkybių, noro auginti vaikus gimtojoje kultūroje. Čia dažnai kyla konfliktas tarp idealizmo („vaikai turėtų kalbėti lietuviškai”) ir realybės (kalbų trūkumas, mokyklų kokybė, socialinė infrastruktūra).
Jų rizika — ekonomine nestabilumas, karjeros nutraukimas, socialinė izoliacija.
3. Vyresnio amžiaus grįžtantys (50+)
Dažniausiai grįžta dėl artimųjų sveikatos, noro būti arčiau, seniems laikams. Čia susiduriama su sveikatos sistemos trūkumais, pensijos dydžiu, socialine paslaugų prieiga.
Jų sunkumai — sveikatos priežiūra, finansinis saugumas, socialinė vienatvė.
4. Kultūriniai grįžtantys
Specialistai, menininkai, akademininkai, kurie grįžta dėl kūrybinės aplinkos, noro dirbti savo kalba, būti savo kultūrinio kontekste. Jie dažnai susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau tai kompensuoja emociniu pasitenkinimu.
Kas palengvina grįžimą
Yra veiksnių, kurie gali padėti grįžtantiems adaptuotis greičiau:
1. Nuotolinis darbas — leidžia išlaikyti pajamų lygį. Tai dažnas atvejis, kai žmogus grįžta, bet dirba toliau užsienio kompanijai.
2. Bendruomenės ir tinklai — egzistuoja jau grįžusiųjų grupės, kurias galima rasti socialiniuose tinkluose, forumuose. Kontaktai, patarimai, emocinė parama.
3. Informacijos prieiga — oficialūs šaltiniai (Valstybinė užsieniečių reikalų tarnyba, Sveikatos draudimo fondas, Sodra) turi informaciją, bet jos dažnai sunkiai surandama, fragmentuota.
4. Valstybės programos — egzistuoja kai kurios valstybės paramos programos grįžstantiems (pvz., investicijų, verslo startui), tačiau jos dažnai ribotos, sunkiai prieinamos.
5. Elgesio strategija — lėtumas, kantrybė, lūkesčių realizmas. Žmogus, kuris supranta, kad grįžimas nėra „grįžti namo, ir viskas bus kaip anksčiau”, o „pradėti naują gyvenimą vietoje, kurią atpažįsti kaip namus”, adaptauojasi geriau.
Kas apsunkina grįžimą
1. Biurokratija — dokumentų, leidimų, registro procedūros. Tai ilgos, sudėtingos, kartais nepagrįstos.
2. Finansinis slėgis — nekilnojamojo turto kainos, mokesčiai, gyvybingas išlaidų lygis, mažesni atlyginimai.
3. Socialinė izoliacija — draugų trūkumas, bendruomenių nebuvimas, kultūrinio kodų skirtumas.
4. Sveikatos sistema — eilės, kvalifikacijos trūkumas, paslaugų prieigos problema.
5. Švietimo sistema — mokyklų kokybės skirtumai, kalbiniai barjerai, integracijos sunkumai.
6. Psichologinė našta — tapatybės krizė, socialinis atskyrimas, realizacijos praradimas.
Kokioje vietoje mes esame
Grįžtančiųjų istorijos rodo, kad Lietuva yra viduryje kelio. Mes turime tam tikras pranašumus (kalba, kultūra, geografinė padėtis, pigesnis gyvenimas), tačiau taip pat turime ir rimtų trūkumų (biurokratija, institucinis atšiaurumas, ekonomika, socialinė sistema).
Grįžtamoji migracija yra termometras, rodantis, kad mes esame ne tiek „gerai”, kad visi grįžtų, ir ne tiek „blogai”, kad niekas negrįžtų. Mes esame kažkur viduryje — ir tai yra reali padėtis, kurią reikia pripažinti.
Kas ateityje
Tendencijos rodo, kad grįžtamasis migracijos srautas tęsis, bet jis niekada nebus dominuojantis. Dalis emigrantų grįš dėl šeimos, dalis — dėl pragmatikos, dalis — dėl egzistencinių motyvų. Bet didžioji dalis liks užsienyje.
Tai yra normalu. Migracija yra dvikrypčio judėjimo procesas, ir tai nėra problema, jei žmogus, kuris išvyko, gali grįžti, jei nori, ir jei sugrįžus, jis gali gyventi oriai, su galimybe realizuoti save.
Apie tai, ką mes galime daryti
Valstybė gali:
- supaprastinti biurokratiją grįžtantiems;
- sukurti informacines platformas grįžtantiems;
- skatinti nuotolinio darbo infrastruktūrą regionuose;
- stiprinti sveikatos ir švietimo sistemą;
- gerbti grįžtančiųjų poreikius, ne kaip „idealizmo atvejį”, o kaip realią socialinę grupę.
Visi mes, gyvendami Lietuvoje, galime:
- būti atviriems grįžtantiems, ne kaip „svetimiesiems”;
- suprasti, kad jų patirtis yra kitokia, ir tai yra praturtinimas;
- kurti tinklus, bendruomenes, palaikymo struktūras;
- būti kantrūs, nes grįžimas yra ilgas procesas.
Pastaba: šiame straipsnyje pateikiami socialiniai ir ekonominiai procesai yra apibūdinami bendrai, remiantis viešai žinomomis iki straipsnio parašymo datos tendencijomis. Individualios situacijos, valstybės programos, statistiniai duomenys (emigrantų skaičius, grįžtančiųjų skaičius, migracijos srautai) nuolat kinta. Prieš planuojant grįžimą arba cituojant konkrečias ataskaitas rekomenduojama pasitikrinti naujausią informaciją iš oficialių šaltinių: Statistikos departamentas, Užsieniečių reikalų tarnyba, Sodra, Sveikatos draudimo fondas.
