Kai kam atrodo, kad mitologija – tai tik senos pasakos apie dievus ir baidykles. Iš tikrųjų mitai yra kur kas daugiau: seniausias žmonijos bandymas atsakyti į klausimus, kuriuos mokslas dar nemokėjo net užduoti. Iš kur atsirado pasaulis? Kodėl krinta perkūnija? Kas nutinka numirus? Dar iki atsirandant raštui, teleskopams ir orų prognozėms į šiuos klausimus atsakydavo pasakojimai – ir būtent jie išliko giliausiai žmonių atmintyje. Šiame straipsnyje mitologija paaiškinta paprastai: be mokslinių terminų pertekliaus, bet neiškraipant esmės.
Kas yra mitas ir kuo jis skiriasi nuo pasakos
Mitas – tai šventas pasakojimas, kuriuo tam tikra bendruomenė kažkada tikėjo kaip tiesa apie pasaulio sandarą. Esminis skirtumas nuo pasakos: pasaką klausytojas suvokia kaip sugalvotą („Buvo kartą…”), o mitą – kaip tikrą įvykį, nutikusį tais laikais, kai pasaulis tik formavosi. Mitas pasakoja, kaip dievai sukūrė pasaulį, kaip atsirado žmonės, mirtis, ugnis ir javai, kaip atsirado papročiai, kurių bendruomenė laikosi iki šiol.
Mokslininkai išskiria kelis pagrindinius mitų tipus:
- Kosmogoniniai – pasakojimai apie pasaulio kūrimą. Pavyzdžiui, skandinavų mitas apie tai, kaip dievas Odinas su broliais iš giganto Imiro kūno sukūrė žemę, jūras ir dangų.
- Antropogoniniai – apie žmonių atsiradimą. Vienas garsiausių graikų variantų – Prometėjas, nulipdęs žmones iš molio.
- Etiologiniai – paaiškinantys, kodėl kas nors yra būtent taip: kodėl keičiasi metų laikai (graikų Persefonės mitas), kodėl žaltį lietuvių namuose reikėjo gerbti kaip laimės nešėją.
- Eschatologiniai – apie pasaulio pabaigą: skandinavų Ragnarokas, po kurio pražuvusį pasaulį pakeičia naujas.
Visi šie tipai turi bendrą bruožą: mito laikas – ne dabartis. Mitas vyksta pradžios laike, „tada”, kai viskas dar buvo paslanku ir pakeičiama. Iš to laiko išėję dievai sukūrė tvarką, kurioje gyvename dabar, – ir mitas paaiškina, kodėl ši tvarka yra tokia.
Mitų funkcijos: kodėl jie apskritai buvo reikalingi
Mitologija nėra „laukinės fantazijos pėdsakai” – ji buvo senovės visuomenės informacinė ir dorovinė infrastruktūra, atliekanti kelias gyvybiškai svarbias funkcijas.
Pasaulio aiškinimas. Kai mokslo dar nebuvo, mitas buvo vienintelis atsakymo šaltinis. Perkūniją lietuvis aiškinosi kaip griaustinio dievo Perkūno kovos su velniu aidą, graikas – kaip Dzeuso rūstybę. Abu atsakymai buvo tokie pat logiški, kokie tik galėjo būti turint tuometines žinias.
Bendruomenės sutelkimas. Bendras mitų rinkinys – tai bendras tapatumas. Kas žinojo bendruomenės pasakojimus apie protėvius ir dievus, tas buvo savas. Ritualai – vestuvės, laidotuvės, derliaus šventės – visada buvo mito „vaidinimas”: juose mitas būdavo ne tik pasakojamas, bet ir atliekamas.
Dorovės ir tvarkos perdavimas. Mitas nurodė, kas gera ir kas bloga, ne pamokslų forma, o pasakojimo forma: dievai baudžia išdidžiuosius, globoja priesaiką, palaiko svetingumą. Daugelyje pasaulio mitologijų svetingumo pažeidimas – viena sunkiausių nuodėmių, nes keliauninkas gali pasirodyti esąs incognito dievas.
Psichologinis ramstis. Mitas atsakydavo ir į skaudžiausius klausimus: kas bus po mirties, kodėl kenčiame, kodėl pasaulyje yra blogio. Skandinavų Ragnaroko istorija, kurioje dievai žino esą pasmerkti ir vis tiek stoja į paskutinį mūšį, daugelio tyrinėtojų laikoma vienu įspūdingiausių žmogiškos drąsos archetipų.
Didžiosios pasaulio mitologijos: trumpas vadovas
Graikų mitologija – žinomiausia ir įtakingiausia
Graikų mitologija – Europos kultūros pagrindas: be jos nesuprasime nei mokslo terminų (titanas, chaosas, prometis – visi kilę iš graikų mitų), nei meno, nei literatūros. Jos struktūra gana aiški:
- Pirmosios dievybės (Chaosas, Gaja, Uranas) – pirmykštės jėgos, iš kurių gimė viskas;
- Titanai – senoji dievų karta, kurią vėliau nuvertė jaunieji dievai;
- Olimpo dievai – dvylika pagrindinių, vadovaujamų Dzeuso: Poseidonas (jūra), Hadas (požemio pasaulis), Hera (šeima), Atėnė (išmintis), Apolonas (menai ir pranašystės), Artemidė (medžioklė), Afroditė (meilė), Arėjas (karas), Hefaistas (kalvystė), Demetra (derlius), Hermis (pasiuntinys) ir Dionisas (vynas bei ekstazė).
Svarbiausias graikų mitologijos bruožas – dievai panašūs į žmones: jie pavydi, myli, pyksta, klysta. Iš to kilo ir brandžiausia jos dalis – herojų mitai (Heraklis, Odisėjas, Jazonas), kuriuose mirtingas žmogus priešinasi likimui ir net dievams. Būtent graikų mitologiją viena pirmųjų imta fiksuoti raštu – Homero „Iliadoje” ir „Odisėjoje” bei Heziodo „Teogonijoje” – todėl ją pažįstame geriausiai.
Skandinavų (nordų) mitologija – tragiškiausia ir filosofiškiausia
Skandinavų pasaulyje visata – tai milžiniškas uosis Igdrasilas, siejantis devynis pasaulius, o didžiausias šios mitologijos povyzas – ne pasaulio kūrimas, o jo pabaiga. Ragnaroko mitas pasakoja, kad dievai žino ateisiant savo žūtį: vilkas Fenriras išsilaisvins iš grandinių ir praris Odiną, pasaulį apims ugnis ir tamsa – bet po visko iš jūros kils nauja, žalia žemė, o gyvi liks dvi žmonių poros, iš kurių prasidės nauja žmonijos giminė.
Pagrindiniai dievai:
- Odinas – dievų valdovas, vienakis, paaukojęs akį už išmintį;
- Toras – griaustinio dievas su kūju Mjolniru, žmonių globėjas;
- Lokis – klastingasis triukšdarys, vienu metu dievų sąjungininkas ir priešas;
- Frėja – meilės ir derlingumo deivė.
Skirtingai nei visagalis Dzeusas, Odinas nėra visagalis: jis nuolat ieško žinių apie ateitį, kurios pats pakeisti negali. Šis tragiškas ryšys su likimu – viena priežasčių, kodėl skandinavų mitologija šiandien tokia mėgstama kiną ir literatūroje.
Egiptiečių mitologija – apie mirtį gyvenama kasdien
Egipto mitologija unikali tuo, kad jos centre – ne šis pasaulis, o pomirtinis. Visa didžioji Egipto memorialinė architektūra – piramidės, mumifikacija, „Mirusiųjų knygos” – viena didžiulė kelionės į pomirtinį pasaulį infrastruktūra.
Pagrindinis egiptiečių pasakojimas – apie Ozirį: dievą, kurį nužudė jo brolis Setas, o sesuo Izidė surinko jo kūno dalis ir prikėlė. Oziris tapo požemio karaliumi, mirusiuosius teisingai teisiančiu valdovu, o jo sūnus Horas – sakalo galvą turintis gyvojo pasaulio globėjas. Šis mitas atspindi Egipto pasaulėjautą: mirtis – ne pabaiga, o perėjimas į teismą, kuriam reikia pasiruošti visą gyvenimą. Širdis būdavo sveriama dangaus deivės Maat plunksna – nuo to sverto priklausė mirusiojo likimas.
Egipto panteonas – daugiatūkstantinė vietinių ir valstybinių dievų sistema (saulės dievas Ra, amatininkų globėjas Ptahas, rašto ir išminties dievas Totas). Bene svarbiausia jos dalis – įsitikinimas, kad faraonas yra dievas žemėje: be šios koncepcijos nesuprasime jokio Egipto paminklo masto.
Lietuvių (baltų) mitologija – paskutinioji pagonybė Europoje
Lietuva oficialiai krikštyta tik 1387 m., o Žemaitija – XV amžiuje, todėl baltų mitologija yra viena paskutiniųjų gyvųjų pagoniškųjų Europos tradicijų – užfiksuota ir kaimynų kronikose, ir vėliausioje tautosakoje. Iš jos unikalumas: galime stebėti, kaip atrodė autentiška senoji pasaulėjauta, be iškilių šventyklų ir stiprios kunigų hierarchijos, būdingų Graikijai ar Egiptui.
Baltų panteono viršūnėje – Dievas, dangaus dievybė, tolimas ir santūrus, mažai veikiantis mituose. Po juo – aktyvios dievybės:
- Perkūnas – griaustinio dievas, kovojantis su velniu (perkūnija – šios kovos aidas);
- Laima – lemties deivė, pirmiausia globojanti gimimą ir santuoką;
- Gabija – ugnies deivė, kuriai aukota į šventąją namų ugnį;
- Žemyna – žemės deivė, gimdanti ir maitinanti viską, kas gyva.
Greta dievų – gausus mitinių būtybių pasaulis: laumės (lemtingos moteriškos būtybės), aitvaras (ugninga, gaidžio ar žalties pavidalo naminė būtybė, nešanti derlių ar pinigus šeimininkui – dažnai nugvelbdama iš kaimynų), kaukai (maži naminiai padarėliai), Giltinė (mirties deivė). O velnias lietuvių folklore – ne visuotinio blogio šeimininkas kaip krikščioniškasis Šėtonas, o dažnai juokinga, mulkinama būtybė, su kuria gudrus žmogus dar gali „susitarti”.
Ypatinga lietuvių mitologijos dalis – tai, kad dėl vėlyvojo krikščionybės įsigalėjimo ji liaudies dainose ir pasakose gyvavo iki pat XX amžiaus. XIX a. pabaigoje tautosakininkai, pirmiausia Jonas Basanavičius, dar užrašinėjo gyvus pasakojimus apie dievo ir velnio varžybas, žalčio laikymą namuose ir vėlių pagerbimo apeigas – Vėlinių šventės pirmtakes. Tai retas atvejis, kai mitologija užfiksuota beveik „iš gyvų lūpų”.
Kodėl visos mitologijos kažkodėl panašios
Lyginant pasaulio mitologijas išryškėja keista taisyklė: beveik visos tautos atskirai sukūrė labai panašius motyvus. Keli akivaizdžiausi pavyzdžiai:
- Tvanas. Pasakojimas apie pasaulinį potvynį, po kurio išlieka vos kelios žmonės, egzistuoja Mesopotamijos epuose, Biblijoje, indų mituose, taip pat Pietų Amerikos ir Australijos aborigenų tradicijose. Mokslininkai jį sieja ir su realiais katastrofiniais potvyniais atmintyje, ir su vandens, kaip pirmykštės pradžios, simbolika.
- Žemė-motina. Deivė Gaja graikams, Demetra – derlingumo saugotoja, indų Prithivi, baltų Žemyna – žemė visur suvokiama kaip gimdytoja ir prieglobstis.
- Griaustinio dievo kova. Dzeusas prieš Tifoną, Toras prieš pasaulinį gyvatę Jormungandą, indų Indra prieš Vritrą, Perkūnas prieš velnią. Indoeuropeistai mano, kad šis motyvas paveldėtas dar iš bendros protėvių religijos.
- Potvynyje išsigelbėjęs teisusis – Biblijos Nojus, graikų Deukalionas, Mesopotamijos Utnapištimas.
- Gudrus apgavikas – Lokis, Hermetis, vakarų afrikiečių Anansas, baltų velnias: begalinis istorijų variantas, kai menkesnysis nugali stipresnįjį apgaude.
Šias paraleles mokslas aptaria nuo XIX amžiaus. Mitologijos tyrinėtojui Josephui Campbellui priskiriamas garsusis 1949 m. tyrinėjimas apie herojaus kelią, kuriame parodyta, kad didžioji dauguma pasaulio herojų mitų remiasi ta pačia struktūra (vadinamuoju monomitu): didvyris palieka namus, įveikia išbandymus, gauna atlygį ir grįžta perkeitęs save bei visuomenę. Šia struktūra sąmoningai naudojasi ir Holivudas – nuo „Žvaigždžių karų” iki „Žiedų valdovo”.
Trumpa didžiųjų mitologijų apžvalga:
- Graikų: vyriausiasis dievas – Dzeusas, griaustinio dievas – tas pats Dzeusas, požemio valdovas – Hadas; pagrindiniai šaltiniai – Homero ir Heziodo eiliuotieji kūriniai.
- Skandinavų: dievų valdovas – Odinas, griaustinio dievas – Toras, požemio pasaulio valdovė – Hela; pagrindiniai šaltiniai – Vyresnioji ir Jaunesnioji Eda.
- Egiptiečių: svarbiausias saulės dievas – Ra, audrų ir dykumos dievas – Setas, požemio valdovas – Oziris; pagrindiniai šaltiniai – Piramidžių tekstai, „Mirusiųjų knyga”.
- Baltų: aukščiausiasis – Dievas, griaustinio dievas – Perkūnas, pomirtinis pasaulis menkai apibrėžtas; pagrindiniai šaltiniai – tautosaka, kaimynų kronikos.
Kuo mitologija reikšminga šiandien
Gali atrodyti, kad senieji dievai nebeaktualūs – juk nei Dzeuso, nei Perkūno niekas nebepagarbinąs. Iš tikrųjų mitologija yra visur aplink mus.
Kalboje. Anglų savaitės dienų pavadinimai „Tuesday”, „Thursday” ir „Friday” kildinami iš dievų Tyro, Toro ir Frigės vardų; kai kurie mėnesių pavadinimai (marčio, gegužės) – iš romėnų dievų. Lietuvių vardyne gyvi baltų mitologijos atgarsiai – Gabija, Laima, Aušrinė tebėra populiarūs vardai.
Moksle. Chemijos elementas prometis pavadintas pagal Prometėją, titanai – pagal graikų titanų kartą, o chaoso sąvoka matematikoje – pagal graikų pirmykštę tuštumą.
Psichologijoje. Karlas Gustavas Jungas teigė, kad mitų personažai išreiškia universalius psichikos archetipus – Anima, Šešėlis, Didvyris, – todėl mitai veikia mus net tada, kai apie juos negalvojame. Pagal šią teoriją šiuolaikinis žmogus filmuose ir sapnuose atpažįsta tuos pačius archetipus, kuriuos senovės žmonės rasdavo savo dievų panteonuose.
Kasdienėje komunikacijoje. „Olimpinės žaidynės”, „Trojos arklys”, „Achilo kulnas”, „Pandoros skrynia” – mitologija yra bendroji kultūros kalba, kuria pasitelkiama be paaiškinimų.
Galiausiai – menas ir pramogos. Marvelo filmų visata – iš esmės skandinavų mitologijos popkultūrinis atgimimas, Rikas Riordanas jaunimui parašė bestselerių serijas apie Olimpo dievų vaikus, o didžioji dauguma fantastikos scenarijų laisvai perpasakoja herojaus kelio struktūrą. Mitologija, susiformavusi prieš tūkstančius metų, šiandien dirba kaip niekada intensyviai.
Atsisakymas
Straipsnyje pateikiama mitologijos apžvalga yra sąmoningai supaprastinta: visos pagrindinės pasaulio mitologijos turi kur kas daugiau dievų, versijų ir niuansų, nei čia išdėstyta. Senosios baltų mitologijos atveju reikia turėti omenyje, kad ji buvo užrašyta vėlai, daugiausia iš vėlyvosios tautosakos, todėl tyrinėtojai dėl atskirų dievybių, jų funkcijų ir vaidmens diskutuoja iki šiol; dalis XIX a. (pvz., Teodoro Narbuto) pateiktų „dievybių” šiuolaikinėje mokslo bendruomenėje vertinami atsargiai arba laikomi rekonstrukcijomis. Herojaus kelio (monomito) teorija, nors plačiai žinoma, turi kritikų, pastebinčių esminius kultūrinius mitų skirtumus. Straipsnis yra populiarinamasis, o ne mokslinis tekstas – gilinantis rekomenduojama remtis akademine mitologijos ir religijotyros literatūra.
