73 m. pr. Kr. iš gladiatorių mokyklos pietų Italijoje pabėgo maždaug 70 vergų, ginkluotų virtuvės peiliais ir iešmais. Per dvejus metus ši grupelė virto 120 000 žmonių kariuomene, sumušė devynis Romos legionus ir sukėlė tokią paniką galingiausiai senovės pasaulio valstybei, kad Senatas paskelbė nepaprastąją padėtį.
Jų lyderis buvo trakietis, vardu Spartakas. Jo tikrojo gyvenimo istoriją nuo legendos skiria plona linija, nes daugelį faktų žinome tik iš romėnų autorių, kurie rašė apie jį kaip apie priešą. Tačiau net pro šališkumą ir propagandą prasišviečia nepaprasto žmogaus portretas – karvedžio, kuris turėjo taktinį talentą, lyderio charizmos ir drąsos stoti prieš civilizaciją, valdžiusią visą jam žinomą pasaulį.
Šis straipsnis pasakoja viską, ką šiandien žinome apie Spartaką: nuo jo kilmės Trakijoje iki paskutinio mūšio, ir nuo 6000 kryžių ant Via Appia kelio iki jo vardo šiuolaikinėje popkultūroje.
Kas buvo Spartakas prieš tapdamas gladiatoriumi?
Trakietis iš karių tautos
Senovės autoriai (Plutarchas, Appijanas, Floras) sutinka, kad Spartakas buvo trakietis – kilęs iš Trakijos, regiono, apimančio dabartinės Bulgarijos, šiaurinės Graikijos ir europinės Turkijos teritorijas.
Trakai buvo laikomi vienais drąsiausių ir žiauriausių karių senovės pasaulyje. Jie garsėjo:
- Kavalerija – trakų raiteliai buvo samdomi visų senovės armijų, nuo persų iki makedonų
- Žiaurumu mūšyje – graikai ir romėnai juos apibūdindavo kaip aršius, nesibojančius mirties
- Religija – trakų dievas Dionisas (vėliau perimtas graikų) buvo susijęs su ekstaze, karu ir pomirtiniu gyvenimu
Spartako vardas greičiausiai kilęs iš trakiečių kalbos. Kai kurie tyrėjai sieja jį su senovės Trakijos miesto Spartolos pavadinimu. Tai rodo, kad jis galėjo kilti iš kilmingos trakų šeimos, o ne iš žemesnių visuomenės sluoksnių.
Karys, tapęs vergu
Apie tai, kaip Spartakas pateko į vergiją, senovės šaltiniai nesutaria:
Pirma versija (Appijanas): Spartakas tarnavo Romos kariuomenėje kaip pagalbinis karys (auxilia – ne romėnų tautybės kariai, tarnavę legionams). Kažkuriuo metu jis dezertyravo arba buvo paimtas į nelaisvę ir parduotas į vergiją.
Antra versija (Floras): Spartakas buvo Romos legionierius, kuris dezertyravo, buvo sugautas, paverstas vergu ir atiduotas į gladiatorių mokyklą.
Trečia versija (Plutarchas): Spartakas buvo tiesiog karo belaisvis, paimtas per vieną iš Romos kampanijų Trakijoje.
Visos trys versijos turi bendrą elementą: Spartakas turėjo karinį išsilavinimą. Jis mokėjo kautis, žinojo romėnų taktikos principus ir suprato karinę organizaciją. Tai paaiškina, kodėl jis sugebėjo iš vergų masės sukurti kariuomenę, gebančią mušti profesionalius romėnų legionus.
Spartako žmona: pranašautoja
Plutarchas mini intriguojantį detalę: Spartakas turėjo žmoną (arba partnerę), kuri buvo trakietė žynė, susijusi su Dioniso kultu. Pasak Plutarcho, kai Spartakas pirmą kartą buvo atvežtas į Romą ir parduotas, kol jis miegojo, ant jo veido atsitūpė gyvatė. Jo žmona tai interpretavo kaip pranašystę: „Jį laukia didelė ir bauginanti galia, kuri atves jį prie nelaimingo galo.”
Šios moters vardas nežinomas. Nežinoma ir jos tolesnė istorija – ar ji dalyvavo sukilime, ar žuvo, ar išgyveno.
Kapujos gladiatorių mokykla: pragaras ant žemės
Lentulas Batiatas ir jo „verslas”
Spartakas buvo nupirktas gladiatorių mokyklos savininko (lanista) Gnėjaus Lentulo Batiato ir nugabentas į Kapujos miestą (dabartinė Santa Maria Capua Vetere, Kampanijos regionas, pietų Italija). Kapuja buvo gladiatorių pramonės centras – čia veikė kelios didžiausios mokyklos Italijoje.
Gladiatorių mokykla (ludus) buvo kažkas tarp kalėjimo, kareivinių ir treniruočių centro. Gladiatoriai gyveno užrakintose celėse, buvo maitinami kaloringų maistu (daug miežių košės ir pupelių – iš čia senovės pravardė gladiatoriams „miežiečiai” – hordearii), treniruojami kasdien ir griežtai prižiūrimi.
Nors kai kurie gladiatoriai buvo savanoriai (laisvieji, pasirašę kontraktą dėl pinigų), Kapujos mokykloje dauguma buvo vergai ir karo belaisviai, neturėję jokio pasirinkimo.
Gyvenimo sąlygos
Archeologiniai radiniai iš gladiatorių mokyklų atskleidžia:
- Mažos celės (apie 3–4 kv. m) su grotuotomis durimis
- Treniruočių kiemas su mediniais kovos manekenas (palus)
- Pirtys ir infirmerija – gladiatoriai buvo brangūs, todėl jais buvo „rūpinamasi” kaip investicija
- Grandinės – kai kurie gladiatoriai buvo surakinti grandinėmis, ypač naujokai ir maištautojai
Spartakas, kaip buvęs karys, greičiausiai buvo priskiriamas prie trakiečių gladiatorių tipo (thraex) – kovotojas su mažu apvaliu skydu (parma), lenktame trumpu kardu (sica) ir dideliu šalmu su plunksnomis.
Pabėgimas: kai virtuvės peiliai nugalėjo grandines
73 m. pr. Kr.: sukilimo pradžia
Pasak Plutarcho ir Appijano, sukilimas prasidėjo kaip pabėgimo bandymas. Maždaug 200 gladiatorių sužinojo apie planuojamą pabėgimą, tačiau sąmokslas buvo atskleistas. Tik apie 70–78 gladiatoriai spėjo veikti prieš sargybiniams juos sustabdant.
Pabėgėliai neturėjo ginklų. Jie griebė virtuvės peilius, iešmus ir kitus improvizuotus daiktus iš mokyklos virtuvės ir prasiveržė per sargybą. Kelyje jie užtiko vežimą su gladiatorių ginklais (tais, kurie buvo gabenami į kitą miestą ar areną) ir apsiginklavo tikrais kovos ginklais.
Tai buvo viena tų akimirkų, kai sėkmė ir drąsa susijungė: kelios minutės anksčiau ar vėliau – ir sukilimas nebūtų prasidėjęs.
Trys lyderiai
Sukilimui vadovavo trys gladiatoriai:
- Spartakas – trakietis, tapęs vyriausiu vadu
- Kriksas (Crixus) – galas (keltas), vadovavęs galų ir germanų kontingentui
- Oinomajas (Oenomaus) – galutis, apie kurį žinoma mažiausiai (greičiausiai žuvo anksti)
Trijų vadų struktūra rodo, kad sukilėliai nuo pat pradžių buvo organizuoti pagal etnines grupes: trakai, galai ir germanai. Ši daugiaetniškumo dinamika vėliau taps viena sukilimo stiprybių ir silpnybių.
Vezuvijaus strategija: genijaus pirmas smūgis
Bėgliai ant ugnikalnio
Pabėgę gladiatoriai pasislėpė ant Vezuvijaus kalno (taip, to paties Vezuvijaus, kuris 79 m. po Kr. palaidojo Pompėją). Tuo metu ugnikalnys buvo neaktyvus, o jo šlaitai – apaugę vynuogynais.
Roma nusiuntė pretoriaus Gajaus Klaudijaus Glabro dalinį – apie 3000 kareivių (ne pilną legioną, o greičiau milicijos tipo pajėgas) – blokuoti vienintelį kelią nuo kalno. Romėnai buvo tikri, kad vergai yra spąstuose: viršuje ugnikalnio krateris, apačioje – romėnų kariai.
Virvės iš vynuogių
Spartakas sugalvojo sprendimą, kuris tapo vienu garsiausių karinių manevrų senovės istorijoje: sukilėliai nupynė virves iš laukinių vynuogių (kurios gausiai augo Vezuvijaus šlaituose) ir nusileido stačiu kalno šlaitu iš kitos pusės – ten, kur romėnai nesaugojo, nes manė, kad nuolydis yra neįveikiamas.
Nusileido sukilėliai atakavo romėnus iš užnugario. Glabro dalinys buvo visiškai sutriuškintas, o jo stovykla su ginklais, maisto atsargomis ir šarvais atiteko Spartakui.
Tai buvo pirmas signalas Romai, kad „vergų maištas” nėra paprastas incidentas.
Nuo 70 gladiatorių iki 120 000 kariuomenės
Kas prisijungė prie Spartako?
Po Vezuvijaus pergalės Spartako kariuomenė pradėjo augti eksponentiniu greičiu. Prie jo prisijungė:
- Vergai iš aplinkinių ūkių ir vilų – pietų Italija buvo vienas vergvaldžiškiausių regionų, su didžiulėmis plantacijomis (latifundijomis), kur vergai dirbo nežmoniškomis sąlygomis
- Piemenys ir žemdirbiai – laisvieji, bet skurdžiai gyvenantys kaimiečiai, nusivylę Romos sistema
- Dezertyrai ir nusikaltėliai – žmonės, bėgantys nuo Romos teisingumo
- Kiti gladiatoriai – pabėgę iš kitų mokyklų regione
Plutarchas nurodo, kad Spartako kariuomenė pasiekė maždaug 70 000–120 000 žmonių (skaičiai skiriasi priklausomai nuo šaltinio). Net jei tikrasis skaičius buvo mažesnis, tai vis tiek buvo milžiniška jėga – lygi keliems pilnoms Romos legionams.
Kaip Spartakas organizavo masę?
Kariuomenės organizavimas buvo bene didžiausias Spartako pasiekimas. Iš chaotiškos vergų, kaimiečių ir gladiatorių masės jis sukūrė struktūruotą karinę jėgą:
- Padaliniai pagal etninę kilmę – trakai, galai, germanai, italikai turėjo savo vienetus su savo vadais
- Treniruočių programa – naujokams buvo taikoma bazinė karinė treniruotė (Spartakas žinojo romėnų metodikas iš savo tarnybos)
- Ginklų gamyba – sukilėliai organizavo kalves, kuriose iš konfiskuoto geležies gamino kalavijus, ietis ir skydus
- Drausmė – Spartakas reikalavo drausmės ir draudė beatodairišką plėšikavimą (nors ne visada sėkmingai)
Mūšiai: kaip vergai sumušė Romos legionus
73 m. pr. Kr.: pirmosios pergalės
Po Vezuvijaus Spartakas per kelis mėnesius sumušė dar du Romos karinius dalinius, atsiųstus jį sustabdyti. Kiekvienas pralaimėjimas atnešdavo daugiau ginklų, šarvų ir pasitikėjimo sukilėliams – ir daugiau panikos Romai.
Roma suprato, kad problema yra rimta, ir pasiuntė abu 72 m. pr. Kr. konsulus – Lucijų Gellijų Publiolą ir Gnėjų Kornelijų Lentuką Klodijaną – kiekvieną su pilnu legionu.
72 m. pr. Kr.: triumfas ir tragedija
Šie metai buvo ir aukščiausias, ir žemiausias Spartako sukilimo taškas.
Kriksas atsiskyrė. Galų ir germanų kontingento vadas Kriksas, nesutaręs su Spartaku dėl strategijos (Kriksas norėjo likti Italijoje ir plėšti, Spartakas – persikelti per Alpes ir pasitraukti iš Romos teritorijos), atsiskyrė su maždaug 30 000 žmonių. Tai buvo mirtinas sprendimas: konsulinė kariuomenė sumušė Krikso pajėgas prie Gargano kalno (Apulija). Kriksas žuvo mūšyje.
Spartakas atkeršijo. Sužinojęs apie Krikso mirtį, Spartakas surengė neįprastą ritualą: jis privertė 300 romėnų belaisvių kautis tarpusavyje kaip gladiatorius Krikso garbei – veidrodiniu atspindžiu tos pačios žiaurios pramogos, kurią romėnai taikė vergams.
Konsulinių armijų sutriuškinimas. Spartakas atskirai sumušė abu konsulų legionus – tai buvo praktiškai negirdėtas žygdarbis. Romos Respublikos istorijoje abiejų konsulų pralaimėjimas vienam priešui per vienus metus buvo katastrofa, prilygstanti Kanų mūšiui prieš Hanibalą.
Paslaptingas apsisukimas: kodėl Spartakas nežygiavo į Romą?
Po konsulinių armijų sutriuškinimo Spartakas turėjo atvirą kelią į Romą. Mieste kilo panika: turtingieji romėnai slėpė pinigus, kai kurie bėgo iš miesto, Senatas buvo apimtas chaoso.
Tačiau Spartakas neužpuolė Romos. Vietoj to jis pasuko šiaurės kryptimi – link Alpių ir galimo pabėgimo iš Italijos.
Kodėl? Senovės šaltiniai nepateikia aiškaus atsakymo. Galimos priežastys:
- Strateginis realizmas: Spartakas suprato, kad užimti Romą ir ją išlaikyti yra skirtingi dalykai. Jo kariuomenė – vergai, valstiečiai ir gladiatoriai – nebuvo pajėgi valdyti miesto ar kovoti su visomis Romos pajėgomis vienu metu
- Pabėgimo planas: tikrasis Spartako tikslas galėjo būti pervesti savo žmones per Alpes ir leisti jiems grįžti namo (į Trakiją, Galiją, Germaniją)
- Vidinis spaudimas: dalis kariuomenės (ypač galai ir germanai) nenorėjo trauktis ir reikalavo likti Italijoje
Dar vienas paslaptingas posūkis
Spartakas pasiekė šiaurės Italiją ir, pasak kai kurių šaltinių, net laimėjo mūšį prie Alpių papėdės su vietiniu Romos daliniu. Kelias į laisvę buvo atviras.
Tačiau tada jis vėl apsisuko ir nužygiavo atgal į pietus. Kodėl – didžioji Spartako sukilimo mįslė:
- Galbūt jo kariai atsisakė palikti Italiją ir norėjo toliau plėšti turtingąjį pietų regioną
- Galbūt jis gavo informacijos, kad Galijos gentys nesutiks jo priimti (arba kad ten laukia kitos Romos pajėgos)
- Galbūt jo planas nuo pat pradžių buvo kitoks – pavyzdžiui, persikelti į Siciliją, kur galėtų sukelti naują vergų sukilimą (Sicilijoje jau buvo buvę du dideli vergų sukilimai)
Krasas: Romos turtingiausias žmogus prieš vergų vadą
„Roma neturi kam patikėti šio karo”
72 m. pr. Kr. pabaigoje Romos Senatas suprato, kad standartinės priemonės neveikia. Abiejų konsulų legionai sumušti, trys pretorių daliniai sutriuškinti, visa pietų Italija – chaose.
Senatui reikėjo žmogaus, kuris ne tik turėtų karinį talentą, bet ir asmeniškai finansuotų didelę karinę kampaniją. Tas žmogus buvo Markas Liciniušas Krasas – turtingiausias žmogus Romoje (jo turtas vertinamas maždaug 200 milijonų sestercijų, kas šiuolaikiniais pinigais atitiktų kelis milijardus eurų).
Krasas buvo paskirtas pretoriumi su ypatinga galia (imperium) ir gavo šešis naujus legionus plius du pralaimėjusius konsulinius legionus. Iš viso – apie 40 000–50 000 karių.
Decimacija: romėniška drausmės pamoka
Krasas pradėjo nuo savo kariuomenės. Kai vienas jo dalinys, nepaisydamas įsakymų, puolė Spartako pajėgas ir buvo sumuštas, Krasas taikė senovinę romėnų bausmę – decimaciją: kiekvieną dešimtą bėglių dalinio kareivį išrinko burtais ir liepė likusiems devyniems jį užmušti lazdomis prieš visą kariuomenę.
Tai buvo žiaurumas, paverstas pedagogika. Nuo to momento Kraso kariuomenė bijojo savo vado daugiau nei Spartako.
Regijaus pusiasalio blokada
Spartakas nužygiavo į pietiausią Italijos tašką – Regijaus pusiasalį (dabartinis Regio Kalabrijoje), tikėdamasis persikelti per Mesinos sąsiaurį į Siciliją. Jis sudarė sandorį su kilikietiškais piratais, kurie turėjo pergabenti jo kariuomenę laivais.
Tačiau piratai paimė pinigus ir neatplaukė – galbūt dėl romėnų spaudimo, galbūt dėl paprastos sukčiavimo.
Krasas pasinaudojo situacija ir pastatė milžinišką įtvirtinimą per visą pusiasalio siaurumą: 55 km ilgio griovį ir pylimą, faktiškai uždarydamas Spartaką pusiasalyje. Tai buvo panašu į Julijaus Cezario vėliau naudotą Alesijos taktiką.
Prasiveržimas
Spartakas per vieną audringą žiemos naktį sugebėjo prasiveržti pro Kraso įtvirtinimus, užpildydamas dalį griovio medžių kamienais, žeme ir net nužudytų gyvulių kūnais, ir pervedė dalį savo kariuomenės per liniją.
Krasas liko be „tobulo sprendimo” – jis vis dar turėjo vytis ir mušti Spartako kariuomenę atvirame lauke.
Paskutiniai mūšiai ir Spartako mirtis
71 m. pr. Kr.: galas artėja
Romoje, matant, kad Krasas nesulaiko Spartako, Senatas paskyrė du papildomus vienetus:
- Gnėjus Pompėjus (grįžtantis iš Ispanijos, kur malšino Sertoriaus sukilimą) artėjo iš šiaurės vakarų
- Markas Terencijus Varonas Lukulasas (grįžtantis iš Trakijos) artėjo iš pietryčių per Brundizijaus uostą
Spartakas atsidūrė spąstuose: Krasas iš pietų, Pompėjus iš šiaurės, Lukulasas iš rytų. Laikas bėgo.
Spartako dalinio atsiskyrimas ir pralaimėjimas
Dalis Spartako kariuomenės – galų ir germanų kontingentai, vadovaujami Ganiko ir Kastą – vėl atsiskyrė, galbūt bandydami veikti savarankiškai. Krasas juos surado ir sumušė prie Lukānijos ežero, nužudydamas apie 12 000 sukilėlių.
Paskutinis mūšis
71 m. pr. Kr. pavasarį Spartakas nusprendė daugiau nebėgti. Pasak Plutarcho, prieš paskutinį mūšį jis liepė atvesti savo žirgą, išsitraukė kalaviją ir nužudė žirgą prieš savo karių akis, pasakydamas: „Jei laimėsiu, turėsiu pakankamai žirgų. Jei pralaimėsiu, man jo nebereikės.”
Tai buvo žinutė kariuomenei: jokio atsitraukimo. Gyvenimas arba mirtis.
Paskutinis mūšis įvyko prie Silaro upės (dabartinė Sele, Lukānijoje). Spartakas kovojo kaip liūtas – Plutarchas rašo, kad jis bandė prasilaužti tiesiai iki Kraso, kaudamasis per romėnų gretas, „nužudęs du centurionus, kurie jį pasitiko”. Tačiau jis buvo sužeistas į koją ietimi ir, negalėdamas stovėti, atsiklaupė ir toliau kovėsi klupdamas ant kelių, kol buvo apsuptas ir nužudytas.
Spartako kūnas niekada nebuvo rastas. Mūšio chaose nebuvo galima identifikuoti jo palaikų tarp tūkstančių žuvusiųjų. Tai dar labiau sustiprino legendą – lyderis, kuris tiesiogine prasme dingo.
6000 kryžių ant Via Appia
Po pergalės Krasas paėmė apie 6000 sukilėlių belaisvių ir liepė juos nukryžiuoti palei Via Appia kelią – nuo Kapujos iki Romos, maždaug 200 km atstumu. Kryžiai stovėjo vidutiniškai kas 30–35 metrų.
Tai buvo siaubingas perspėjimas kiekvienam vergui Italijoje: kiekvienas keliauninkas, žygiuojantis nuo Kapujos iki Romos, matė šimtus kilometrų mirštančių žmonių. Kai kurie kūnai buvo palikti kaboti ant kryžių, kol supuvo.
Šios bausmės mastas buvo precedento neturinti net žiaurių romėnų standartais.
Vergija Senovės Romoje: kontekstas, kurio negalima ignoruoti
Vergų skaičius ir gyvenimo sąlygos
Spartako sukilimo negalima suprasti be Romos vergijos konteksto. I amžiuje pr. Kr. vergai sudarė maždaug 25–40 proc. Italijos gyventojų – tai buvo vergvaldžiškumo viršūnė.
Vergai buvo teisiškai laikomi daiktu (res), o ne žmonėmis. Šeimininkas turėjo teisę vergą mušti, žaloti, parduoti, lytiškai išnaudoti ir nužudyti (pastaroji teisė buvo apribota tik vėliau, imperijos laikais).
Vergų gyvenimo sąlygos labai skyrėsi:
- Namų vergai (servus domesticus) – tarnavo turtingų romėnų namuose, turėjo palyginti pakenčiamas sąlygas, galėjo būti auklėtojai, virėjai, sekretoriai
- Miesto vergai – dirbo amatininkais, krautuvėse, pirtyse
- Žemės ūkio vergai (servus ruralis) – dirbo latifundijose (dideliuose ūkiuose) pietų Italijoje ir Sicilijoje. Jų sąlygos buvo brutalios: grandinės, karceris, mušimai, minimali mityba, darbas iki mirties
- Kasyklų vergai – patys nelaimingiausi; darbas Ispanijos sidabro kasyklose ar Graikijos Laurijaus kasyklose buvo lėta mirties bausmė
Spartako sukilimas prasidėjo regione, kur vergų koncentracija ir jų išnaudojimas buvo didžiausi – Kampanijos ir Lukānijos latifundijose.
Ankstesni vergų sukilimai
Spartako sukilimas nebuvo pirmas:
- Pirmasis Sicilijos vergų karas (135–132 m. pr. Kr.) – sirų vergui Eunui vadovaujant, sukilo apie 200 000 vergų. Eunusas pasiskelbė karaliumi Antijochu ir valdė dalį Sicilijos trejus metus
- Antrasis Sicilijos vergų karas (104–100 m. pr. Kr.) – panašaus masto sukilimas, vadovaujamas Salvijaus ir Ateniono
Spartako sukilimas buvo trečiasis ir didžiausias, todėl oficialiai vadinamas Trečiuoju vergų karu (Bellum Servile Tertium) arba Spartako karu.
Spartako strategija: ką jis darė teisingai (ir kur suklydo)
Stiprybės
Taktinis lankstumas. Spartakas naudojo guerilla taktiką ten, kur ji buvo veiksmingesnė (Vezuvijaus manevras), ir atviro mūšio taktiką, kai turėjo pakankamai jėgų. Jis mokėsi iš romėnų ir pritaikė jų metodus prieš juos pačius.
Psichologinis karas. Spartakas žinojo, kaip demoralizuoti priešą: gladiatorių kovos iš romėnų belaisvių, drąsūs puolimai, neprognozuojami manevrai.
Logistika. Iš chaotiškos vergų masės sukurti kariuomenę su ginklų gamyba, maisto tiekimu ir karinę struktūrą – tai vadybinis stebuklas.
Silpnybės
Vidiniai nesutarimai. Kariuomenę sudarė skirtingos etninės grupės (trakai, galai, germanai, italikai) su skirtingais tikslais. Krikso atsiskyrimas buvo mirtingas, ir panašūs epizodai kartojosi.
Aiškaus strateginio tikslo nebuvimas. Spartakas turėjo taktiką, bet, atrodo, neturėjo ilgalaikės strategijos. Ar jis norėjo pabėgti iš Italijos? Ar sukurti nepriklausomą valstybę? Ar sunaikinti Romą? Šaltiniai pateikia skirtingas versijas, ir galimas daiktas, kad pats Spartakas keitė planus priklausomai nuo aplinkybių.
Priklausomybė nuo sėkmės. Piratų išdavystė prie Regijaus sąsiaurio buvo lemtingas smūgis. Spartakas neturėjo laivyno ir priklausė nuo trečiųjų šalių.
Spartakas po Spartako: palikimas per 2000 metų
Romėnų požiūris
Paradoksalu, bet romėnų autoriai rašė apie Spartaką su tam tikra pagarba – neįprasta vergui. Plutarchas jį apibūdino kaip žmogų su „didesne siela ir intelektu, nei galima tikėtis iš jo padėties”, ir sakė, kad „jis buvo labiau graikas nei trakietis”. Appijanas gyrė jo drąsą ir karvedžio sugebėjimus.
Tai rodo, kad net Spartako priešai pripažino jo ypatingumą.
Spartakas revoliucinėje mintyje
XVIII–XX amžiuose Spartako vardas tapo revoliucinio judėjimo simboliu:
- Karlas Marksas vadino Spartaką „vienu garsiausių senovės istorijos veikėjų” ir „tikru proletariato atstovu”
- Spartako sąjunga (Spartakusbund) – vokiečių kairiųjų organizacija, įkurta 1916 m. Rosos Liuksemburg ir Karlo Libknechto. Ji vėliau tapo Vokietijos komunistų partijos pagrindu
- Sovietų Sąjungoje Spartakas buvo vaizduojamas kaip klasių kovos herojus – jo vardas buvo suteiktas sporto draugijoms, stadionams ir net kosminiam laivui
Spartakas popkultūroje
Stanlio Kubricko filmas „Spartakas” (1960) – Kirko Douglaso vaidinta epinė drama, kurios scena, kur suimti sukilėliai vienas po kito stoja ir sako „Aš esu Spartakas!”, tapo viena garsiausių kino scenų istorijoje. Sceną iš tikrųjų sugalvojo scenaristas Daltonas Trambas (Dalton Trumbo), kuris pats buvo persekiojamas per Holivudo Makartizmo era „juoduosius sąrašus” – todėl laisvės tema jam buvo asmeniškai artima.
Serialas „Spartacus” (2010–2013) – Starz televizijos serialas, su Andy Whitfield’u (vėliau Liam’u McIntyre’u) pagrindiniame vaidmenyje, pristatė Spartako istoriją naujai kartai su ryškiu vizualiniu stiliumi.
Sportas. Maskvos „Spartak” futbolo klubas (vienas garsiausių Rusijoje) pavadintas Spartako garbei. Tokį patį vardą turi sporto klubai Bulgarijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse.
Literatūra. Howardo Fasto romanas „Spartacus” (1951), Raffaello Giovanjolio „Spartacus” (1874) ir dešimtys kitų kūrinių.
Kas liko neatsakyta apie Spartaką?
Nepaisant 2000 metų domėjimosi, apie Spartaką vis dar turime daugiau klausimų nei atsakymų:
- Koks buvo tikrasis Spartako planas? Ar jis norėjo pabėgti per Alpes? Persikelti į Siciliją? Pulti Romą? Ar planas keitėsi?
- Kur yra Spartako kūnas? Jis niekada nebuvo rastas ir identifikuotas.
- Kas buvo jo žmona? Plutarcho minima trakietė pranašautoja daugiau niekur nefigūruoja.
- Ar Spartakas tikrai tarnavo Romos kariuomenėje? Šaltiniai nesutaria.
- Kiek iš tikrųjų buvo sukilėlių? Skaičiai svyruoja nuo 70 000 iki 120 000.
- Ar buvo daugiau sukilimo lyderių, nei žinome? Rašytiniai šaltiniai mini tik kelis vardus, bet 120 000 žmonių kariuomenė turėjo dešimtis vadų.
- Ką Spartakas būtų padaręs, jei būtų nugalėjęs? Tai amžinas kontrafaktinės istorijos klausimas, kurio niekada nesužinosime.
Spartako sukilimo reikšmė Romos istorijai
Spartako sukilimas turėjo ilgalaikių pasekmių, kurios pranoko patį karą:
Vergijos reformos. Nors vergija Romoje nebuvo panaikinta dar šimtmečius, Spartako sukilimas paskatino tam tikras reformas: imperijos laikais buvo priimti įstatymai, draudžiantys žiaurų elgesį su vergais, ir vergams suteikta teisė kreiptis į teismą dėl šeimininko savivalės.
Politinės pasekmės. Kraso ir Pompėjaus konfliktas dėl pergalės šlovės (Pompėjus tvirtino, kad jo daliniai sunaikino paskutinius bėgančius sukilėlius, ir reikalavo dalies nuopelnų) prisidėjo prie jų abiejų sąjungos su Julijumi Cezariu – Pirmojo triumvirato, kuris galiausiai sunaikino Respubliką.
Romėnų baimė. Spartako sukilimas paliko gilų psichologinį randą Romos kolektyvinėje atmintyje. „Kitas Spartakas” tapo baubiu, kuriuo politikai gąsdino visuomenę šimtmečius po sukilimo.
Universalus simbolis. Spartakas pranoko savo laikmetį ir tapo universaliu laisvės, pasipriešinimo priespaudai ir drąsos simboliu. Jo istorija rezonuoja kiekvienoje epochoje, kiekvienoje kultūroje, kur egzistuoja nelygybė ir neteisybė.
Gladiatorius iš Trakijos, ginkluotas virtuvės peiliu, per dvejus metus sudrebino galingiausią senovės pasaulio valstybę. Jo kariuomenė buvo sunaikinta, jo kūnas niekada nerastas, tačiau jo vardas – Spartakas – gyvuoja ilgiau nei pati Romos imperija. Ir tai, ko gero, yra didžiausia pergalė, kokią vergas galėjo pasiekti prieš savo šeiminkus: tapti amžinu, kai jie visi – pamiršti.
