V amžiaus Europoje buvo vienas vardas, kurio pakako ištarti, kad miestai pradėtų evakuaciją, bažnyčios paskelbų maldas ir imperatoriaus rūmuose prasidėtų panikiniai pasitarimai. Tas vardas buvo Atila.
Per maždaug dvidešimties metų aktyvią karjerą šis hunų karalius sukūrė imperiją nuo Uralės kalnų iki Reino upės, privertė abi Romos imperijas (Rytų ir Vakarų) mokėti jam tributa, sunaikino dešimtis miestų ir pelnė sau vardą, kuris gyvuoja pusantro tūkstančio metų: Flagellum Dei – „Dievo rykštė”.
Tačiau Atila Hunas buvo kur kas sudėtingesnė asmenybė nei vien „barbarų karvedys”. Jis buvo diplomatas, manipuliatorius, strategas ir valdovas, sugebėjęs suvienyti dešimtis genčių į vieną karinę jėgą. Ir jo istorija baigiasi taip, kaip nė vienas scenarijaus rašytojas nedrįstų sugalvoti: žmogus, prieš kurį drebėjo visa Europa, mirė savo lovoje, vestuvių naktį.
Hunai: kas jie buvo ir iš kur atėjo?
Kilmės mįslė
Hunų kilmė yra vienas ginčytiniausių klausimų senovės istorijoje. Pagrindinės teorijos:
Xiongnu teorija. Populiariausia hipotezė sieja hunus su xiongnu – klajoklių konfederacija, kuri šimtmečiais kariavo su Kinijos imperijomis ir galiausiai buvo išstumta iš Centrinės Azijos vakarų kryptimi. Pagal šią teoriją, xiongnu dalis per kelis šimtmečius migravo per Kazachstaną ir Pietų Rusiją, kol pasiekė Europos steppes IV amžiuje.
Mišrios kilmės teorija. Kiti mokslininkai mano, kad hunai nebuvo viena tauta, o greičiau politinė konfederacija – skirtingų etninių grupių aljansas, susiformavęs stepėse ir jungęs turkų, mongolų, irano ir ugro-finų elementus.
Genetiniai tyrimai. Šiuolaikiniai DNR tyrimai rodo, kad hunų elito kapuose rasti individai turėjo rytų azijietišką genetinį komponentą, bet taip pat ir europietišką. Tai patvirtina mišrios kilmės teoriją.
Hunai iki Atilos
Hunai pasirodė Europos istoriniuose šaltiniuose IV amžiaus antrojoje pusėje (apie 370 m.), kai jie užpuolė alanus (iranų klajoklių tautą) Kaspijos jūros šiaurėje, o paskui – ostgotus (rytų godus) ir vestgotus (vakarų godus) dabartinėje Ukrainoje.
Hunų įsiveržimas sukėlė grandininę reakciją: gotai, bėgdami nuo hunų, veržėsi per Dunojų į Romos imperijos teritoriją. Tai išprovokavo 378 m. Adrianopolio mūšį, kuriame vestgotai sunaikino Romos imperatoriaus Valenso armiją – momentą, kurį daugelis istorikų laiko Romos imperijos žlugimo pradžia.
Hunai palaipsniui konsolidavo savo valdžią Vidurio Europos stepėse (dabartinė Vengrija ir aplinkinės teritorijos). Atilos dėdė Rugila (arba Rua) buvo pirmas hunų karalius, sudaręs oficialias sutartis su Romos imperija ir gavęs reguliarų aukso tributa.
Atilos jaunystė ir kelias į valdžią
Gimimas ir aplinka
Atila gimė maždaug 406 m. (tiksli data nežinoma) hunų karališkojoje šeimoje. Jo tėvas Mundžukas buvo hunų karalių Oktaro ir Rugilos brolis. Atila augo karalių dvare, kur nuo mažens buvo mokomas jodinėjimo, lanko šaudymo ir karybos – standartinių stepių kilmingojo įgūdžių.
Tačiau Atila gavo ir kažką neįprasto klajoklių princu: diplomatinį išsilavinimą. Yra duomenų, kad jaunystėje jis buvo pasiųstas kaip įkaitas (arba diplomatinis atstovas) į Romos imperijos dvarą – tai buvo standartinė senovės diplomatijos praktika, kai taikos garantija buvo valdovų giminių mainai. Ten Atila galėjo išmokti lotynų kalbos, susipažinti su romėnų politine sistema ir suprasti imperijos silpnybes.
Mainais hunų dvare gyveno romėnų patriciaus Aecijaus (vėliau tapsiančio Atilos didžiausiu priešu) jaunystė – toks buvo ironiškas likimas, suaudęs dviejų būsimų mirtinų priešų gyvenimus.
Bleda ir Atila: dviejų brolių valdžia
Apie 434 m., mirus dėdei Rugilai, valdžią perėmė du broliai: Bleda (vyresnysis) ir Atila (jaunesnysis). Jie valdė kartu – tai buvo įprasta stepių tradicija, kur imperija buvo dalinama tarp šeimos narių.
Abu broliai iš karto ėmėsi agresyvios politikos Romos atžvilgiu: 435 m. Marguso taikos sutartimi jie privertė Rytų Romos imperiją:
- Dvigubai padidinti metinį tributą – nuo 350 iki 700 svarų aukso
- Grąžinti visus hunų perbėgėlius (arba mokėti po 8 auri aukso monetas už kiekvieną negrąžintą)
- Atverti prekybos vietas hunams romėnų teritorijoje
- Nesilyti į sąjungą su jokia gentimi, kariaujančia prieš hunus
Tai buvo reketiška, bet efektyvi strategija: hunai gavo pastovias pajamas be didelių karinių išlaidų.
Bledos mirtis: pirmoji Atilos paslaptis
Apie 445 m. (tikslios datos šaltiniai nesutaria) Bleda mirė. Aplinkybės neaiškios. Oficiali versija – žuvo medžioklės metu. Neoficiali, bet plačiai priimta versija – Atila organizavo jo nužudymą.
Tai nebuvo neįprasta stepių politikoje: brolių žudynės dėl valdžios buvo gana dažnas reiškinys tarp klajoklių valdovų (panašūs atvejai fiksuoti tarp mongolų, turkų ir kitų stepių tautų).
Po Bledos mirties Atila tapo vieninteliu hunų imperijos valdovu. Jam buvo maždaug 39 metai.
Hunų imperija Atilos valdymo metu
Teritorija
Atilos imperija didžiausio masto metu (apie 450 m.) driekėsi nuo Reino upės vakaruose iki Uralės kalnų rytuose, nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Dunojaus upės pietuose. Tai apėmė dabartines Vengriją, Rumuniją, dalį Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos ir Balkanų.
Imperijos branduolys buvo Pannonijos lyguma (dabartinė Vengrija) – plati, žolėta stepė, idealiai tinkanti klajoklių gyvensenai ir žirgų auginimui. Atilos „sostinė” (tiksliau, pagrindinė stovykla) buvo kažkur dabartinės Vengrijos teritorijoje, greičiausiai netoli Tiszos upės.
Kokia tai buvo imperija?
Hunų imperija nebuvo valstybė tokia prasme, kaip Romos imperija. Ji buvo:
- Konfederacija – daugybė skirtingų genčių (hunai, ostgotai, gepidai, heruliai, skitai, slavai ir kt.), sujungtų Atilos asmenine galia ir karine jėga
- Mokesčių mašina – pagrindinis imperijos „verslo modelis” buvo tributo rinkimas iš pavaldžių genčių ir duoklių reikalavimas iš Romos imperijos
- Mobili – imperija neturėjo miestų, pastovių pastatų ar centralizuotos administracijos tokia forma, kaip Romos. Valdovas ir jo dvaras nuolat keliavo
Priskus: žmogus, matęs Atilą gyvą
Vienas vertingiausių šaltinių apie Atilą yra Priskus iš Panijaus – Rytų Romos imperijos diplomatas, kuris 449 m. dalyvavo pasiuntinybėje pas Atilą ir paliko detalų savo kelionės ir susitikimo aprašymą.
Priskus aprašo Atilos dvarą ir patį valdovą su stebėtinu detalumu:
Atilos išvaizda: „Trumpas, plačiakrūtis, su didele galva, mažomis akimis, plokščia nosimi, retais plaukais, pražilusiais, tamsiu gymiu.” Tai neatitinka stereotipinio „barbaro milžino” įvaizdžio – Atila buvo žemo ūgio, neiššvaistingos išvaizdos, bet su intensyviu žvilgsniu.
Atilos elgsena per pokylį: Priskus aprašo didžiulį pokylį, kuriame hunų kilmingieji valgė iš auksinių ir sidabrinių lėkščių ir gėrė iš brangakmeniais puoštų taurių. Atila vienintelis valgė iš medinės lėkštės ir gėrė iš medinio puodelio. Jo drabužiai buvo paprasti, be puošmenų, o vienintelė prabanga – labai švarus ir tvarkingas apdangalas. Tai buvo sąmoningas demonstravimas: „Man nereikia aukso, kad būčiau galingiausias žmogus kambaryje.”
Atilos dvaro organizacija: Priskus aprašo sudėtingą diplomatinę hierarchiją, kelias žmonas (kiekviena su savo palapine ar mediniu namu), raštinius patarėjus (tarp jų – romėnus ir graikus, tarnaujančius Atilai) ir net medinius rūmus su vonios kambariu.
Atilos karai: siaubas Europai
Balkanų kampanijos (441–447 m.)
Atilos pirmieji didieji karai buvo nukreipti prieš Rytų Romos imperiją (Konstantinopolio valdomą):
441–442 m. kampanija. Atila pasinaudojo tuo, kad Rytų Romos kariuomenė buvo užsiėmusi Šiaurės Afrikoje (kovojant su vandalais) ir Persijos pasienyje. Jis persilaužė per Dunojaus sieną ir sunaikino kelis svarbius miestus: Singidunumą (dabartinis Belgradas), Sirmijumą (dabartinė Sremska Mitrovica) ir Naissusą (dabartinis Nišas, Serbija).
Naissuso sunaikinimas buvo ypač brutalus: Priskus, praėjęs pro miestą keleri metai po puolimo, rašė, kad upės krantai vis dar buvo nusėti žmonių kaulais, o miesto likučiuose gyveno vos keli žmonės sulūžusiuose pastatuose.
447 m. kampanija – didžioji invazija. Tai buvo didžiausia Atilos kampanija prieš Rytų Romą. Hunai laimėjo mūšį prie Utus upės (dabartinė Vid, Bulgarija), sunaikino daugiau nei 70 miestų Balkanuose ir priartėjo prie pačio Konstantinopolio sienų.
Imperatorius Teodosijus II buvo priverstas sutikti su Atilos reikalavimais: metinis tributas padidintas iki 2100 svarų aukso (trigubai daugiau nei ankstesnėje sutartyje), sumokėti 6000 svarų aukso kaip kompensacija už praeities „pažeidimus”, o negrąžintų perbėgėlių kaina pakelta iki 12 auri už asmenį.
Tai buvo milžiniška suma – maždaug trečdalis Rytų Romos imperijos metinio biudžeto eidavo tiesiog Atilai.
Galijos kampanija ir Katalauno mūšis (451 m.)
451 m. Atila pasuko į vakarus – prieš Vakarų Romos imperiją.
Pretekstas buvo kurioziškesnis nei galima tikėtis: Vakarų Romos imperatoriaus Valentiniano III sesuo Honoria, būdama nėščia iš rūmų tarnautojo ir dėl to uždaryta į vienuolyną, nusiuntė Atilai žiedą ir laišką, prašydama pagalbos ir (bent jau Atilos interpretacijoje) siūlydamasi tapti jo žmona. Atila pareiškė, kad priima pasiūlymą ir reikalauja pusės Vakarų Romos imperijos kaip Honorios kraičio.
Valentinanas atsisakė. Atila nusprendė imti jėga.
Invazija į Galiją. Atila pervedė milžinišką armiją (skaičiai šaltiniuose svyruoja nuo 300 000 iki 500 000, nors tikrasis skaičius greičiausiai buvo 30 000–50 000) per Reiną ir pradėjo siaubti Galiją. Hunai sunaikino Metą (dabartinis Mecas), Reimsą, Tulą ir daugelį kitų miestų. Legendos pasakoja, kad Paryžių nuo puolimo išgelbėjo šventoji Genovefė (Geneviève), kuri ragino gyventojus nesibėgti ir melstis.
Katalauno laukų mūšis (451 m. birželis). Prie dabartinio Šalono Marnės departamente (Champagne regionas, Prancūzija) Atilos kariuomenę pasitiko jungtinė jėga, vadovaujama romėnų generolo Aecijaus (to paties Aecijaus, kuris jaunystėje gyveno hunų dvare) ir vestgotų karaliaus Teodoriko I.
Tai buvo vienas didžiausių V amžiaus mūšių ir, kai kurių istorikų vertinimu, vienas svarbiausių mūšių Europos istorijoje. Mūšio eiga:
- Kovos truko iki vėlaus vakaro, abu pusės patyrė milžiniškus nuostolius
- Vestgotų karalius Teodorikas I žuvo mūšyje (sutremptas savo kavalerijos arba nudurtas ietimi)
- Atila buvo nustumtas atgal į savo stovyklą ir, pasak šaltinių, liepė sukrauti balną krūvą iš medinių balnų, kurią ketino padegti ir šokti į ugnį, jei priešai prasiveržtų, – kad nebūtų paimtas gyvas
- Aecijus, paradoksaliai, leido Atilai pasitraukti, užuot jį sunaikinęs – galbūt todėl, kad norėjo išlaikyti hunų grėsmę kaip atsvarą vestgotų galiai
Katalauno mūšis buvo pirmas didelis Atilos pralaimėjimas – tačiau tai nebuvo triuškinanti katastrofa. Atila pasitraukė su didžiąja dalimi kariuomenės ir jau kitais metais vėl puolė.
Italijos kampanija (452 m.)
452 m. Atila perėjo Alpes ir įsiveržė į šiaurės Italiją. Hunai sunaikino kelis svarbius miestus:
- Akvilėja – vienas didžiausių šiaurės Italijos miestų, buvo taip visiškai sunaikintas, kad vėliau jo vietos niekas negalėjo rasti. Legenda pasakoja, kad Akvilėjos gyventojai, bėgdami nuo hunų, pasistatė naują miestą lagūnoje – tai buvo Venecijos pradžia
- Paduva, Milano, Tikinas (dabartinis Pavija) – apiplėšti ir iš dalies sunaikinti
Atila artėjo prie Romos. Mieste kilo panika.
Atila ir popiežius Leonas I: susitikimas, apgaubtas legendomis
452 m. birželį (ar liepą) prie Mincijaus upės (dabartinė Mincio) įvyko vienas garsiausių susitikimų senovės istorijoje: Atila sutiko popiežių Leoną I, kuris atvyko prašyti hunų valdovo nesunaikinti Romos.
Po susitikimo Atila apsisuko ir pasitraukė iš Italijos.
Kas tiksliai įvyko, nežinoma. Bažnytinė tradicija teigia, kad Leonas „sustabdė Atilą savo dvasiniu autoritetu” – vėlesniuose paveiksluose (garsiausias – Rafaelio freska Vatikane) virš Leono galvos vaizduojami šventieji Petras ir Paulius su kalavijais, gąsdinantys Atilą.
Tikrovė greičiausiai buvo žemiškesnė. Istorikai nurodo kelias papildomas priežastis, kodėl Atila pasitraukė:
- Ligos hunų kariuomenėje (greičiausiai maliarija arba dizenterija, paplitusi drėgnose Šiaurės Italijos lygumose)
- Maisto trūkumas – Italija tais metais kentėjo badą, ir kariuomenei nebuvo kuo maitintis
- Rytų Romos kariuomenė, vadovaujama Aecijaus ir imperatoriaus Marciano, atakavo hunų užnugarį Balkanuose ir Dunojaus pakrantėje
- Finansinis susitarimas – galbūt Leonas atvežė Atilai didelę sumą aukso ir pažadą mokėti reguliarų tributą
Labiausiai tikėtina, kad veikė visų šių veiksnių kombinacija. Leonas greičiausiai buvo diplomatas, siūlantis taiką ir pinigus, o Atila – pragmatiškas strategu, suprantantis, kad tolesnė kampanija kelia per didelę riziką.
Atilos mirtis: vestuvių nakties tragedija
453 m. pavasaris
453 m. pradžioje Atila vedė naują žmoną, vardu Ildiko (greičiausiai germanų kilmės moteris – vardas panašus į gotų „Hildico”). Tai nebuvo jo pirma santuoka – Atila turėjo kelias žmonas, kaip buvo įprasta hunų valdovams.
Vestuvių puotos metu Atila, pasak istoriko Jordaneso, gausiai gėrė ir galiausiai atsigulė miegoti savo miegamajame su naujuoju žmona.
Ryte jis nepasirodė. Tarnai laukė, kol galiausiai išlaužė duris. Jie rado Atilą negyvą ant lovos, o Ildiko – raudančią šalia jo. Ant lovos ir grindų buvo kraujo.
Mirties priežasties mįslė
Oficiali versija, pateikta Jordaneso (gotų istoriko, rašiusio apie šimtmetį po įvykio): Atila mirė nuo kraujavimo iš nosies (epistaxis), užspringęs krauju miego metu, kai guli ant nugaros. Gausus alkoholio vartojimas galėjo susilpninti kraujagyslių sieneles ir sukurti sąlygas mirtinai epistaksijai.
Šiuolaikiniai gydytojai siūlo kelias alternatyvias diagnozes:
- Kepenų cirозė ir stemplės varikozinių venų plyšimas (logiška, jei Atila buvo sunkus alkoholikas)
- Skrandžio opos perforacija
- Aortos aneurizmos plyšimas
- Vidinis kraujavimas dėl kitos priežasties
Nužudymo teorija. Kai kurie senovės autoriai (ypač Marcellinus Comes) teigia, kad Atilą nužudė Ildiko – galbūt germanų genties pasiųsta žudikė, keršijanti už Atilos sunaikintus germanų miestus. Ši versija populiari germanų sagose (Nibelungų dainoje Atilos atitikmuo Etzelis yra nužudytas savo žmonos Kriemhildos).
Tiesa ta, kad mes niekada tiksliai nesužinosime, kaip Atila mirė. Žinome tik, kad „Dievo rykštė” baigė savo gyvenimą ne mūšio lauke, o lovoje – ko gero, pats ironiškiausias galas, kokį galima sugalvoti žmogui, kurio vardas reiškė baimę ir mirtį.
Atilos laidotuvės: kapas, kurio niekas nerado
Treigubas karstas
Pasak Jordaneso, Atila buvo palaidotas su karališkais ritualais:
- Kūnas buvo padėtas į tris įdėtinius karstus: vidinis iš aukso, vidurinis iš sidabro, išorinis iš geležies. Auksas simbolizavo turtą, sidabras – diplomatinę galią, geležis – karinę jėgą
- Karste buvo padėti ginklai, brangakmeniai, auksiniai papuošalai ir kiti vertingi daiktai
- Hunų kariai apjojo kapą ir surengė raudų ritualą, perrėždami sau veidus, kad „didžiojo kario gedėtų ne moteriškomis ašaromis, bet vyrišku krauju”
Slapta laidojimo vieta
Po laidotuvių, pasak tradicijos, buvo nukreipta upės vaga (greičiausiai Tiszos upė dabartinėje Vengrijoje), kapas iškastas upės dugne, Atilos kūnas su lobiais palaidotas, ir upė paleista tekėti atgal per kapo vietą.
Visi vergai ir kariai, kasę kapą, buvo nužudyti, kad niekas negalėtų atskleisti vietos.
Ši istorija labai panaši į mongolų chano Čingischano laidotuvių legendą (XIII amžius) – galbūt tai buvo bendras stepių tautų laidojimo paprotys, o gal vėlesni autoriai perkėlė Čingischano legendą ant Atilos arba atvirkščiai.
Atilos kapas niekada nebuvo rastas. Per šimtmečius jį bandė rasti dešimtys ieškotojų, archeologų ir lobių medžiotojų, tačiau be sėkmės. Jei kapas tikrai yra upės dugne, jis gali būti padengtas metrais nuosėdų ir praktiškai neaptinkamas šiuolaikinėmis priemonėmis.
Po Atilos: imperija, kuri žlugo per vieną kartą
Atilos sūnūs
Atila turėjo daug sūnų iš skirtingų žmonų. Po jo mirties imperija buvo padalinta tarp jų. Du pagrindiniai sūnūs:
- Ellakas – vyriausias sūnus, pretenduojantis į didžiausią dalį
- Dengizikas ir Ernakas – kiti svarbiausi įpėdiniai
Broliai negalėjo sutarti, o pavaldžios gentys (ypač gepidai ir ostgotai), laikomos hunų jungtyje tik Atilos asmenine galia, pasinaudojo suirute.
Nedao mūšis (454 arba 455 m.)
Gepidų karalius Ardarichas, buvęs vienas artimiausių Atilos sąjungininkų, sukilo prieš hunų valdžią. Prie jo prisijungė ostgotai ir kitos germanų gentys.
Nedao upės mūšyje (dabartinė vieta nežinoma, greičiausiai Pannonijoje) jungtinė germanų armija sutriuškino hunų pajėgas. Ellakas žuvo mūšyje. Hunų imperija subyrėjo per vieną kartą – tai buvo vienas greičiausių imperijos žlugimų istorijoje.
Likę hunai pasitraukė į stepes prie Juodosios jūros, kur palaipsniui susiliejo su kitomis klajoklių tautomis (avarais, bulgarais, turkais). Kaip atskira tauta hunai dingo iš istorijos per kelias kartas.
Kodėl imperija žlugo taip greitai?
Hunų imperija buvo Atilos imperija – ji laikėsi vieno žmogaus asmenybės, charyzmos ir karinės galios jėga. Joje nebuvo:
- Institucinės struktūros (administracijos, teisės, biurokratijos) – visa valdžia buvo koncentruota vieno žmogaus rankose
- Paveldėjimo tradicijos – stepių tautose nebuvo primogeniūros (vyriausio sūnaus paveldėjimo) principo, todėl kiekviena valdovo mirtis sukeldavo valdžios krizę
- Ekonominės bazės – hunai patys negamino beveik nieko (neturėjo miestų, žemdirbystės, amatų), o gyveno iš tributo ir grobio. Kai tributo srautai nutrūko – nebeliko nei pinigų, nei lojalumo
Tai kontrastuoja su Romos imperija, kuri išgyveno dešimtis blogų imperatorių, nes turėjo institucijas, viršijančias bet kurio vieno žmogaus gyvenimo trukmę.
Hunų karyba: kodėl jie buvo tokie baisūs
Raitelis ir lankas
Hunų karinė galia rėmėsi vienu dalyku: jojikliu šauliu. Hunų raitelis buvo vienas efektyviausių karinių vienetų senovės pasaulyje:
- Kompozitinis lankas – trumpesnis nei daugelio kitų stepių tautų, bet itin galingas. Hunų lankas buvo pagamintas iš kelių medžiagų sluoksnių (medžio, rago, sausgyslių), klijuotų ir lenktų, suteikiant jam didesnę jėgą mažesniame dydyje – idealiai tinkamą šaudyti nuo žirgo
- Šaudymo technika – hunai šaudė pirmyn ir atgal (vadinamasis „partiškas šūvis” – atsigręžus atgal bėgimo metu), kas padarė juos pavojingus net atsitraukiant
- Žirgų meistriškumas – hunai nuo mažens praktiškai gyveno balne. Jie valgė, miegojo ir net derėjosi raiti ant žirgų
Taktika: greitis ir psichologija
Hunų mūšio taktika buvo radikaliai kitokia nei romėnų ar germanų:
Atakos bangomis. Hunai puolė mažomis grupėmis, apšaudydami priešą strėlėmis iš atstumo, ir pasitraukdavo, kol kita grupė atakuodavo iš kitos krypties. Tai dezorientuodavo priešą ir išsekindavo jį prieš lemiamą ataką.
Apsimestinis atsitraukimas. Hunai dažnai apsimesdavo bėgantys, išprovokuodami priešą juos vytis ir prarasti formaciją. Tada hunai apsisukdavo ir atakuodavo suirusį priešą.
Psichologinis poveikis. Hunai tyčia keldavo siaubą: degino miestus, žudė civilius, palikdavo supuvusias lavonus prie kelių. Tai privertė daugelį miestų pasiduoti be kovos vien iš baimės.
Silpnybė: apgulos karas
Hunai buvo silpni viename – apguloje. Jie neturėjo romėnų ar persų inžinerinių žinių statyti apgulos mašinas, kasti tunelių ar mūryti rampų. Kai miestas turėjo stiprias sienas ir pakankamai maisto, hunai dažnai tiesiog juos apeidavo arba bandydavo badu priversti pasiduoti.
Tačiau vėliau Atila ėmė samdyti romėnų inžinierius ir dezertyvus, kurie pastatė jam apgulos mašinas – tai leido sunaikinti tokius tvirtus miestus kaip Akvilėja.
Atila legendose ir popkultūroje
„Dievo rykštė” (Flagellum Dei)
Pavadinimas „Dievo rykštė” nebuvo duotas pačiam Atilai jo laikais – tai vėlesnė, daugiausia bažnytinė tradicija, interpretavusi hunų invazijas kaip Dievo bausmę nuodėmingai Europai. Viduramžių kronikos papuošė šį įvaizdį: pagal legendas, žolė nebeaugdavo ten, kur Atilos žirgas stovėdavo.
Nibelungų daina ir germanų sagas
Vokiečių epinėje poemoje „Nibelungų daina” (XIII amžius) Atila figūruoja kaip Etzelis – galingas, bet ne itin gudrus hunų karalius, vedęs burgundų princesę Kriemhildę. Sakmėje Etzelis yra manipuliuojamas Kriemhildos, kuri naudojasi jo galia keršydama už savo pirmojo vyro Zigfrido nužudymą.
Skandinavų sagose (Volsungų sagoje, Edda) Atila yra Atli – godaus ir klastingo valdovo archetipas.
Įdomu, kad germanų tradicijoje Atila vaizduojamas ambivalentiškai – ne kaip vienareikšmis piktadarys, o kaip sudėtinga figūra, kurios dvaras yra prieglobstis ir pavojaus vieta vienu metu.
Vengrų tradicija
Vengrai turi visiškai kitokį požiūrį į Atilą. Nors šiuolaikiniai vengrai nėra hunų palikuonys (jie yra ugro-finų kilmės tauta, atkeliavusi į Pannonijos lygumą IX amžiuje), viduramžių vengrų kronikose hunai buvo pristatomi kaip vengrų protėviai, o Atila – kaip tautinis herojus.
Vardas Atila (vengr. Attila) iki šiol yra vienas populiariausių vyrų vardų Vengrijoje.
Kinas ir televizija
- Filmas „Atila” (1954) – su Anthony Quinn pagrindiniame vaidmenyje
- TV miniserija „Attila” (2001) – su Gerard Butler kaip Atila
- Serialas „Total War: Attila” (2015) – strateginis vaizdo žaidimas, kuriame žaidėjas valdo hunų imperiją
- Daugybė dokumentikų – History Channel, BBC, Netflix formatai
Atila tarp mito ir istorijos: ko tikrai nežinome
Per pusantro tūkstantmečio Atilos figūra buvo taip apaugusi legendomis, kad atskirti faktus nuo fikcijos dažnai neįmanoma. Pagrindinės neaiškybės:
- Tikslus gimimo metai ir vieta – nežinomi
- Atilos tikroji išvaizda – Priskaus aprašymas yra vienintelis „iš pirmos rankos”, bet ir jis parašytas su kultūriniu šališkumu
- Ar Atila tikrai nužudė Bledą? – nėra tiesioginių įrodymų
- Kiek tikrai buvo hunų kariuomenėje? – skaičiai senovės šaltiniuose yra notoriškai nepatikimi
- Ar Honorija tikrai siuntė jam žiedą? – kai kurie istorikai mano, kad tai gali būti romėnų propagandinis pasakojimas
- Mirties priežastis – lieka diskusijų objektas
- Kapo vieta – visiškai nežinoma
- Ar hunai tikrai yra xiongnu palikuonys? – genetiniai tyrimai pateikia mišrius rezultatus
- Kokia kalba kalbėjo hunai? – nežinoma, nes neišliko jokių hunų kalbos tekstų (tik keli asmenų vardai ir žodžiai, užfiksuoti romėnų šaltiniuose)
Atilos reikšmė pasaulio istorijoje
Atila Hunas buvo daugiau nei vien karvedys ar plėšikas. Jo veiksmai turėjo ilgalaikių pasekmių:
Tautų kraustymasis. Hunų spaudimas iš rytų buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl germanų gentys (gotai, vandalai, burgundai, frankai) veržėsi į Romos imperijos teritoriją. Be hunų greičiausiai nebūtų buvę to masto „barbarų invazijų”, kurios sunaikino Vakarų Romą.
Venecijos įkūrimas. Legenda (turinti tam tikrą istorinį pagrindą) pasakoja, kad Venecija buvo įkurta žmonių, bėgusių nuo Atilos į lagūnos salas.
Bažnyčios politinės galios augimas. Leono I susitikimas su Atila (nepaisant to, kaip jis iš tikrųjų vyko) buvo panaudotas kaip argumentas, kad popiežius turi galią, viršijančią pasaulietinę valdžią – bažnyčia gali padaryti tai, ko kariuomenė negali.
Europos politinio žemėlapio formavimas. Hunų imperijos žlugimas po Atilos mirties atvėrė kelią germanų karalysčių atsiradimui ant buvusios Romos imperijos griuvėsių – frankų, ostgotų, vestgotų, burgundų, vandalų karalystėms, iš kurių vėliau formavosi šiuolaikinės Europos valstybės.
Atila Hunas gyveno tik apie 47 metus. Jo imperija subyrėjo per metus po jo mirties. Jo kapas nerastas, jo kalba prarasta, jo tauta dingo. Tačiau jo vardas – „Dievo rykštė” – gyvuoja ilgiau nei bet kuris iš tūkstančių miestų, kuriuos jis sunaikino. Ir tai galbūt yra galutinis paradoksas: žmogus, kuris nieko nepastatė, yra atsimenamas geriau nei daugelis, kurie statė imperijas.
