Šį rytą nuskambėjo žadintuvas. Atsikėlėte, pažiūrėjote į veidrodį, išsivalėte dantis, nusiplovėte rankas su muilu, pasidarėte makiažą (arba pasiskutote), paėmėte skėtį ir išėjote grįstu keliu iki parduotuvės, kur sumokėjote monetomis. Visa tai – per vieną valandą. Ir kiekvieną iš šių dalykų žmonės darė jau prieš du, tris ar net penkis tūkstančius metų.
Mes mėgstame manyti, kad gyvename technologijų amžiuje, ir tai tiesa. Tačiau daugelis daiktų, kuriuos laikome „šiuolaikiniais”, iš tikrųjų yra senoviniai išradimai, kuriuos naudojame iki šiol – tik šiek tiek patobulintus. Šis straipsnis atskleidžia 20 tokių kasdienių dalykų ir jų stebinančiai senas šaknis.
1. Centrinis šildymas: romėnų hipokaustas jūsų grindyse
Senovės versija
Romėnai maždaug I amžiuje pr. Kr. sukūrė genialią šildymo sistemą, vadinamą hipokaustu (graikiškai „ugnis iš apačios”). Sistemos principas: po grindimis buvo palikta tuščia erdvė, paremta mažomis plytinėmis kolonomis (pilae). Specialiame krosnyje (praefurnium) kūrenama ugnis kaitindavo orą, kuris cirkuliavo po grindimis ir tuščiavidurėmis sienomis (tubuli – keraminiai vamzdžiai sienų viduje), tolygiai šildydamas visą patalpą.
Hipokaustas buvo naudojamas viešosiose pirtyse (thermae), turtingųjų namuose ir net kareivinėse šaltuose provincijose (Britanija, Germanija). Pompėjoje ir Bato mieste (Bath, Anglija) rasti puikiai išsilaikiusių hipokausto pavyzdžių.
Šiuolaikinė versija
Šiandien grindinio šildymo sistemos veikia tuo pačiu principu: po grindimis cirkuliuoja karštas vanduo (arba elektriniai kaitinimo elementai), tolygiai šildantys patalpą iš apačios. Netgi terminologija panaši: romėnai vadino „šildomosiomis grindimis”, mes vadiname „grindiniu šildymu”.
Skirtumas: romėnai naudojo medžio ar anglių kūrenamą krosnį, mes naudojame dujinį katilą ar elektros energiją. Principas – identiškas jau 2000 metų.
2. Kosmetika ir makiažas: 6000 metų grožio ritualas
Senovės versija
Kosmetika yra vienas seniausių „vartojimo produktų” žmonijos istorijoje:
Egiptiečiai (maždaug 4000 m. pr. Kr.) buvo tikri makiažo meistrai. Tiek vyrai, tiek moterys naudojo:
- Kohl – juodą mišinį iš galenos (švino sulfido), suodžių ir riebalų, naudotą akių apvedimui. Jis ne tik puošė, bet ir saugojo nuo saulės atspindžio bei infekcijų
- Raudonąjį ochrą – iš geležies oksido, naudotą lūpoms ir skruostams dažyti
- Malachitą – žalią mineralą, malintą ir naudotą akių vokams
- Heną – augalinį dažą nagams, plaukams ir odai dažyti
Graikės naudojo baltą švino karbonatą veido odai šviestinti (pavojinga praktika, sukėlusi apsinuodijimus).
Romėnės turėjo ištisus kosmetikos rinkinius (mundus muliebris): kremus, pudras, lūpų dažus, kvepalus ir net dirbtines dantis aptrauktas auksu.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinė kosmetikos industrija verta daugiau nei 500 milijardų dolerių, tačiau pagrindinės kategorijos liko tos pačios: akių makiažas, lūpų dažai, odos priežiūros kremai, kvepalai, plaukų dažai. Netgi kai kurie ingredientai sutampa – hena iki šiol populiari, o mineralinė kosmetika remiasi tais pačiais žemės pigmentais, kuriuos naudojo egiptiečiai.
3. Dantų pasta ir burnos higiena: faraonas irgi valėsi dantis
Senovės versija
Seniausias žinomas dantų pastos receptas rastas Egipte, datuojamas maždaug IV amžiumi. Jame nurodyta sumaišyti: druskos, pipirų, mėtų lapų ir džiovintų irio žiedų miltelius. Kiti egiptiečių receptai apėmė sudegintos jaučio kanopų pelenus, sudegintos kiaušinių lukšto miltelius ir pemzą.
Romėnai naudojo panašius miltelius (dentifricia), dažnai pagamintus iš sutrinto akmens, kaulų pelenų ir ostrų kriauklių. Romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis rekomendavo šlapimą (taip, tiesiogine prasme) kaip burnos skalavimo priemonę – amoniakas jame iš tikrųjų turėjo antibakterinių savybių.
Dantų šepetėliai savo pirmtakus turi dar senesnėje istorijoje: senovės babiloniečiai ir egiptiečiai (apie 3500 m. pr. Kr.) naudojo „kramtomuosius pagaliukus” – medžio šakelių galiukus, suminkštintus kramtant, kurie veikė kaip primityvūs šepetėliai. Ši praktika tebegyvuoja kai kuriose Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse (miswak – salvadorinio medžio šakelė, kurią PPO pripažįsta efektyvia burnos higienos priemone).
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinė dantų pasta (vamzdelyje, su fluoru) atsirado tik XIX amžiuje, tačiau pati idėja – šveičiančioji medžiaga + kvapiosios prieskaitinės medžiagos + antibakteriniai komponentai – yra sena 4000 metų. Net kai kuriuose modernios dantų pastos ingredientų sąrašuose rasite natrio bikarbonatą (sodos) – tą patį komponentą, kurį naudojo egiptiečiai.
4. Žirklės: du peiliai, vienas mechanizmas
Senovės versija
Pirmosios žirklės atsirado Egipte maždaug 1500 m. pr. Kr. Tai buvo spyruoklinės žirklės – du bronziniai peiliai, sujungti lanksčia metalo juosta U formos gale. Paspaudus peiliukai susijungdavo ir pjaustydavo, atleidus – atsiskirdavo dėl metalinės spyruoklės elastingumo.
Maždaug I amžiuje po Kr. romėnai sukūrė sukryžiuotas žirkles – tokias, kokias naudojame šiandien: du peiliukai, sujungti kniedės ašimi per centrą. Šis dizainas pasirodė toks tobulas, kad per 2000 metų jo esmė nepasikeitė.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinės žirklės – nuo virtuvės iki chirurginių, nuo žolės karpymo iki pluošto pjovimo – visos veikia tuo pačiu romėnišku principu: du susikertantys ašmenys ant centrinės ašies. Tai vienas rečiausių atvejų, kai senovinis dizainas yra tiesiog tobulas ir nepagerinamasbūdo požiūriu.
5. Veidrodis: tavo paties veido atspindys nuo bronzos amžiaus
Senovės versija
Pirmieji dirbtiniai veidrodžiai buvo poliruoto obsidiano diskai, rasti Anatolijoje (dabartinė Turkija), datuojami maždaug 6000 m. pr. Kr. Vėliau egiptiečiai ir mesopotamiečiai naudojo poliruoto vario ir bronzos diskus su dekoruotomis rankenomis.
Romėnai gamino veidrodžius iš poliruoto sidabro ir pirmieji eksperimentavo su stikliniais veidrodžiais (stiklo gabaliukas su švino ar alavo sluoksniu kitoje pusėje).
Šiuolaikinio tipo stiklinis veidrodis su sidabro danga buvo sukurtas Venecijoje XIII amžiuje ir ilgą laiką buvo tokia prabangos prekė, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XIV nusiuntė šnipus pavogti venecietiškos gamybos paslaptis.
Šiuolaikinė versija
Šiandienis veidrodis – stiklas su aliuminio arba sidabro sluoksniu – yra tiesioginis viso šio 8000 metų evoliucijos proceso rezultatas. Principas tas pats: atspindintis paviršius. Tik medžiagos tobulėjo.
6. Pinigai ir monetos: kai vertė tapo apčiuopiama
Senovės versija
Prieš pinigus žmonės naudojo mainų sistemą (barter): grūdus keitė į avis, avis – į metalą. Tai buvo nepatogu: ką daryti, jei turi per daug avių, bet reikia truputį druskos?
Pirmosios monetos atsirado Lidijoje (dabartinė vakarų Turkija) maždaug VII amžiuje pr. Kr. Lidijos karalius Kroisas (Kroisas – iš čia posakis „turtingas kaip Kroisas”) leido pirmąsias aukso ir sidabro monetas su valstybiniu ženklu, garantuojančiu jų vertę.
Idėja buvo paprasta, bet revoliucinė: vietoj sunkių metalų luitų, kurių kiekvieną kartą reikėjo sverti ir tikrinti grynumą, atsirado standartizuotos monetos su valdovo antspaudu, reiškiančiu „ši moneta verta tiek, kiek parašyta”.
Graikų drachma, romėnų denarus, persų dareikas – visos šios monetos cirkuliavo per tūkstančius kilometrų ir tapo pirmosiomis tarptautinėmis valiutomis.
Šiuolaikinė versija
Nors gyvename skaitmeninių mokėjimų amžiuje, monetos ir banknotai (pastarieji atsirado Kinijoje VII amžiuje) vis dar naudojami visame pasaulyje. Euro centai jūsų kišenėje veikia tuo pačiu principu kaip Kroiso stateriai: standartizuotas metalinis diskas su valstybės garantija.
7. Paštas: laiškai keliavo jau prieš 4000 metų
Senovės versija
Pirmąją organizuotą pašto sistemą sukūrė Egipto faraonai maždaug 2000 m. pr. Kr. – karališkieji pasiuntiniai, gabendami oficialius dokumentus Nilo pakrantėmis.
Persijos karalius Kyras Didysis (apie 550 m. pr. Kr.) sukūrė garsiąją „karališkojo kelio” pašto sistemą: per visą Persijos imperiją (nuo Sūzų iki Sardų, apie 2700 km) buvo išdėstytos stotys su šviežiais žirgais, kur pasiuntiniai keisdavosi. Laiško pristatymo laikas – apie 7 dienos (raitelis galėjo įveikti apie 400 km per dieną keisdamas žirgus).
Herodotas rašė apie Persijos pasiuntinybę: „Nei sniegas, nei lietus, nei karštis, nei naktis nesulaiko jų nuo greičiausio kelio įveikimo.” Ši citata vėliau tapo JAV pašto tarnybos neoficialiu šūkiu.
Romėnai sukūrė cursus publicus – valstybinę pašto tarnybą su stotimis (mutationes – žirgų keitimo stotys ir mansiones – nakvynės vietos) kas maždaug 25–50 km visoje imperijoje.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinis paštas veikia tuo pačiu principu: rinkimo punktai, rūšiavimo centrai, pristatymo maršrutai. Tik vietoj žirgų – furgonai ir lėktuvai, o vietoj pergamento – popieriniai vokai (ir vis daugiau – skaitmeniniai laiškai, kurie tarsi grįžta prie senovės greičio).
8. Žemėlapiai: pasaulis ant delno
Senovės versija
Seniausias žinomas žemėlapis yra Babilono pasaulio žemėlapis – molio lentelė, datuojama maždaug VI amžiumi pr. Kr., rodanti Babiloną centre, apsupta Viduržemio jūros ir tolimų legendinių žemių.
Tačiau patys ankstyviausi žemėlapiai (tiksliau, topografiniai piešiniai) yra dar senesni: Čatal Hiujuko gyvenvietės planas (Turkija, apie 6200 m. pr. Kr.), kuris rodo miesto gatvių tinklą ir netoliese esantį ugnikalnį.
Graikų geografas Eratostenas (apie 276–194 m. pr. Kr.) ne tik sudarė pasaulio žemėlapį su platumų ir ilgumų tinklu, bet ir apskaičiavo Žemės apskritimo ilgį – su paklaida, mažesne nei 2 proc. Jis tai padarė matuodamas šešėlių kampus dviejuose skirtinguose Egipto miestuose saulėgrįžos dieną.
Romėnų Peutingerio lentelė (kopija iš XIII amžiaus, bet vaizduojanti IV amžiaus romėnų kelių tinklą) buvo ilgas ritinys (6,75 m), rodantis visą imperijos kelių sistemą su atstumais ir stotimis – senovinis Google Maps.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikiniai GPS žemėlapiai telefone yra tiesioginiai Eratosteno koordinačių sistemos ir romėnų kelių žemėlapių paveldėtojai. Technologija pasikeitė (palydovai vietoj šešėlių matavimo), bet poreikis – žinoti, kur esu ir kaip pasiekti tikslą – liko tas pats 8000 metų.
9. Signalizacija ir žadintuvas: senovės graikų laikrodis su garsu
Senovės versija
Pirmąjį žinomą žadintuvą sukūrė graikų filosofas Platonas (apie 428–348 m. pr. Kr.). Pagal Athenaejaus aprašymą, Platonas turėjo didelį vandens laikrodį, pritaikytą garso signalui: kai vandens indas prisipildydavo iki tam tikro lygio, suspaustas oras prasiverždavo per siaurą angą ir sukeldavo garsų švilpimą, pažadinantį jo studentus aušrai.
Vėliau graikų inžinierius Ktesibijus (III amžius pr. Kr.) sukūrė sudėtingesnį vandens laikrodį su varpelių mechanizmu, kuris skambėdavo nustatytu laiku.
Kinai VII amžiuje naudojo smilkalų laikrodžius su svarmeniu: degantis smilkalas palaipsniui nupjaudavo siūlą, ant kurio kabojo metalinis svarmuo, ir šis nukritęs į metalinę lėkštelę sukeldavo skambėjimą.
Šiuolaikinė versija
Jūsų telefono žadintuvas ar naktinis laikrodis su aliarmu veikia ta pačia idėja kaip Platono vandens švilpukas: laiko matavimas + garso signalas nustatytu momentu. Per 2400 metų pasikeitė tik tikslumas ir patogumas.
10. Automatinis pardavimo aparatas: Herono stebuklas
Senovės versija
Tai gali skambėti neįtikėtinai, tačiau pirmąjį automatinį pardavimo aparatą sukūrė graikų inžinierius Heronas Aleksandrietis maždaug I amžiuje po Kr. Jo aparatas buvo skirtas šventykloms: lankytojas įmesdavo bronzinę monetą į angą viršuje, monetos svoris paspausdavo svertą, kuris atidarydavo vožtuvą ir išleisdavo tiksliai nustatytą kiekį švento vandens apsiplovimui prieš maldą.
Kai moneta nuslysdavo nuo sverto, vožtuvas užsidarydavo. Jokio žmogaus dalyvavimo – gryna mechanika.
Heronas sukūrė ir daugybę kitų automatinių mechanizmų: savaeigius teatrinius veikėjus (primityvius robotus), garo variklį (aeolipile), automatiniu būdu atsiveriančias šventyklos duris ir net vėjo vargonus.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikiniai kavos, užkandžių ir gėrimų automatai veikia tuo pačiu pagrindiniu principu: įdedi mokėjimo priemonę → mechanizmas išduoda prekę → sandoris baigtas be žmogaus dalyvavimo. Nuo Herono bronzinės monetos iki bekontakčio mokėjimo – 2000 metų, bet logika ta pati.
11. Muilas: 5000 metų švara
Senovės versija
Seniausias žinomas muilo receptas rastas Babilone, ant molio lentelės, datuojamos maždaug 2800 m. pr. Kr. Receptas: vandens, šarmų (pelenų) ir riebalų (gyvenimo aliejaus arba gyvulių taukų) mišinys.
Tačiau ankstyvasis muilas nebuvo naudojamas kūno plovimui – jis buvo skirtas vilnos ir medvilnės audiniams valyti tekstilės pramonėje bei žaizdų gydymui medicinoje.
Romėnai iš pradžių muilui buvo abejingi (jie naudojo alyvuogių aliejų ir strigiles – metalinius kūno grandiklius pirtyse). Muilas kaip kūno higienos priemonė paplito Europoje tik po romėnų kontakto su galų ir germanų gentimis, kurios muilo gamybą naudojo plačiau.
Viduramžių arabai ištobulino muilo gamybą, pridėdami kvepiančių aliejų ir sukurdami kietą muilo formą, artimą šiuolaikinei.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinis muilas (tiek skystas, tiek kietas) remiasi ta pačia chemine reakcija – saponifikacija: riebalai + šarmai = muilas + glicerinas. Ši reakcija yra ta pati, kurią babiloniečiai aprašė prieš beveik 5000 metų. Mes pridėjome kvepalų, spalvų, drėkinamųjų komponentų ir gražių pakuočių, tačiau chemija – nepakitusi.
12. Skėtis: apsauga nuo saulės, tapusi apsauga nuo lietaus
Senovės versija
Pirmieji skėčiai atsirado ne kaip apsauga nuo lietaus, o kaip apsauga nuo saulės. Seniausieji skėčių vaizdai rasti Mesopotamijoje, Egipte ir Kinijoje, datuojami maždaug 3500 m. pr. Kr. Tai buvo didelės, tarno laikomos skraistės ant pagalio, dengusios karalių ar kilmingąjį nuo saulės.
Senovės Egipte ir Mesopotamijoje skėtis buvo valdžios simbolis – tik karaliai ir aukšto rango pareigūnai turėjo teisę būti dengiami. Paprastiems žmonėms naudoti skėtį buvo draudžiama.
Kinai maždaug I amžiuje po Kr. pirmieji pradėjo impregnuoti skėčius vašku, paversdami juos vandeniui atspariais – taip atsirado lietaus skėtis.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinis sulankstomas skėtis (išrastas 1710 metais Paryžiuje, patobulintas 1969 metais) veikia tuo pačiu principu kaip kinų vašku padengtas skėtis: vandeniui atspari medžiaga ant rėmo, laikoma rankena. Forma, medžiagos ir sulankstimo mechanizmas tobulėjo, bet pagrindinė idėja – nešiojama pastogė – sena 5500 metų.
13. Grįsti keliai: romėnų magistralės po jūsų automobiliu
Senovės versija
Romėnai pastatė daugiau nei 80 000 km grįstų magistralinių kelių ir dar apie 320 000 km antrinių kelių. Romėnų kelias buvo inžinerinis šedevras, sudarytas iš kelių sluoksnių:
- Statumen – pamatų sluoksnis iš didelių akmenų
- Rudus – žvyro ir smulkaus akmens sluoksnis
- Nucleus – smulkesnio žvyro su kalkėmis sluoksnis
- Summa crusta – viršutinis grindinio sluoksnis iš didelių, plokščių akmenų
Keliai buvo šiek tiek išgaubti centre (kad vanduo nutekėtų į šonus) ir turėjo griovius abiejose pusėse – tai yra tie patys principai, kurie taikomi šiuolaikiniuose keliuose.
Via Appia (pastatyta 312 m. pr. Kr.) dalimis vis dar naudojama šiandien – tai daugiau nei 2300 metų senumo kelias.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikiniai keliai naudoja tą patį daugiasluoksnį principą (pagrindas, pamatinis sluoksnis, rišamasis sluoksnis, danga) ir tą pačią drenažo logiką (išgaubtas profilis, grioviai). Vietoj akmens naudojame asfaltą ir betoną, tačiau inžinerinė koncepcija yra romėniška.
14. Aliarmo sistema: šunys, žąsys ir mechanizmai
Senovės versija
Pirmosios „signalizacijos sistemos” buvo biologinės:
Šunys buvo naudojami kaip sargai nuo priešistorinių laikų. Romėnai turėjo tradiciją prie namų durų rašyti „CAVE CANEM” – „Saugokis šuns” (garsios mozaikos su šiuo užrašu rasta Pompėjoje).
Žąsys – Romos Kapitolijaus kalvoje šventykloje augintos šventos žąsys, kurios 390 m. pr. Kr. gagenimu perspėjo romėnus apie naktinę galų ataką, kai net sargybinių šunys miegojo.
Mechaninės signalizacijos irgi egzistavo: graikų inžinierius Heronas Aleksandrietis aprašė mechanizmą, kuriame atidarytos durys tempė virvę, kuri paleisdavo svorį, sukeliusi varpo ar gongu skambėjimą.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinės signalizacijos sistemos (judesio jutikliai, durų kontaktai, garso sirenos) yra tiesioginiai senovinių koncepcijų paveldėtojai: aptikimo mechanizmas (senovėje – šuo ar žąsis, dabar – jutiklis) + perspėjimo signalas (senovėje – lojimas ar gongai, dabar – sirena ir pranešimas telefonu).
15. Santechnika ir čiaupai: vanduo pasisukus rankeną
Senovės versija
Pirmieji vandens čiaupai (vožtuvai) atsirado Romoje maždaug I amžiuje pr. Kr. Romėnų santechnika buvo stebinančiai pažangi: švininiai vamzdžiai (fistulae) tiekė vandenį iš akvedukų tiesiai į namų virtuves ir vonias. Vanduo buvo reguliuojamas bronziniais čiaupais su sukamaisiais vožtuvais – senovinė versija to paties čiaupo, kurį sukate savo vonios kambaryje.
Romėnų Pompėjoje rasta namų su trijų čiaupų sistema: šaltas vanduo, šiltas vanduo ir karštas vanduo. Turtingų romėnų namuose buvo vidiniai fontanai, privačios pirtys ir net nuleidžiami tualetai, veikiantys tekančio vandens principu.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinis čiaupas su maišytuvu veikia tuo pačiu principu kaip romėnų bronzinis vožtuvas – mechaninis vandens srauto reguliavimas. Mes pridėjome termostatus, jutiklinius valdiklius ir filtrus, tačiau pagrindinė idėja – pasukti rankeną ir gauti vandens – yra romėniška.
16. Knyga: nuo ritinio iki kodekso
Senovės versija
Iki maždaug I amžiaus po Kr. tekstai buvo rašomi ant ritinių (scrolls) – ilgų papiruso ar pergamento juostų, suvyniotų į volelius. Skaityti ritinį buvo nepatogu: reikėjo abiejų rankų, nebuvo galima greitai rasti reikiamą vietą, ir ilgesni tekstai reikalavo kelių ritinių.
Maždaug I–II amžiuje po Kr. romėnai sukūrė kodeksą – pergamento lapus, sulenktus per pusę ir susiūtus iš vieno krašto, su mediniais ar odiniais viršeliais. Tai buvo pirmoji knyga tokia forma, kokią pažįstame šiandien.
Kodeksas turėjo milžiniškų privalumų prieš ritinį:
- Galima buvo rašyti abiejose lapo pusėse (taupiau)
- Galima greitai rasti reikiamą puslapį
- Kompaktiškesnis
- Patvaresnis
Ankstyvoji krikščionių bažnyčia ypač greitai perėmė kodekso formatą – tai padėjo atskirti krikščioniškus tekstus nuo žydų Toros ritinių.
Šiuolaikinė versija
Kiekviena popierinė knyga, kurią laikote rankose, yra romėnų kodeksas. Per beveik 2000 metų pasikeitė medžiagos (popierius vietoj pergamento), gamybos būdas (spauda vietoj rankų rašymo), bet forma – sulankstyti lapai, susiūti ir uždėti tarp viršelių – liko ta pati. Net skaitmeninės „e-knygos” imituoja kodekso formatą: puslapiai, kuriuos „verčiame”.
17. Centralizuota kanalizacija: nematoma civilizacijos stuburas
Senovės versija
Indo slėnio civilizacijos miestas Mohenjo-Daro (dabartinis Pakistanas, apie 2600 m. pr. Kr.) turėjo tokią kanalizacijos sistemą, kuri priblokštų net kai kuriuos šiuolaikinius miestus:
- Kiekvienas namas turėjo individualų tualetą su vandens nuleidimu
- Nuotekos tekėjo dengtu kanalu po gatve
- Pagrindiniai kanalai buvo pakankamai dideli, kad juose galėtų tilpti žmogus (valymo tikslais)
- Sistema turėjo nuosėdų šulinius, kur kietosios dalelės nusėsdavo prieš vandeniui patenkant į pagrindinį kanalą
Romėnų Cloaca Maxima (Didysis kanalas), pradėtas statyti maždaug VI amžiuje pr. Kr., buvo milžiniškas nuotekų tunelis, drenuojantis pelkėtą Romos forumo vietovę ir surenkantis miesto nuotekas. Kai kurios jo dalys veikia iki šiol – daugiau nei 2500 metų nepertraukiamo veikimo.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinė kanalizacija veikia tais pačiais principais: individualūs namų prijungimai → gatvių kolektoriai → pagrindiniai kolektoriai → valymo įrenginiai. Net kai kurios konkrečios inžinerinės detalės (nuolydžiai, šuliniai, revizijos angos) yra romėniškos kilmės.
18. Betono konstrukcijos: statiniai, kurie stovi tūkstantmečius
Senovės versija
Romėnų opus caementicium (betonas iš kalkių, vulkaninių pelenų ir akmenų) buvo toks atsparus, kad iš jo pastatyti statiniai stovi daugiau nei 2000 metų:
- Panteonas (apie 125 m. po Kr.) – jo 43,3 m skersmens kupolas iki šiol yra didžiausias nearmuotas betoninis kupolas pasaulyje
- Koliziejus (80 m.) – stovi jau beveik 2000 metų, nepaisant žemės drebėjimų ir barbarų plėšikavimų
- Portus uostas – romėnų uostai buvo statomi liejant betoną tiesiai į jūros vandenį, kur jis kietėjo po vandeniu
Šiuolaikiniai mokslininkai ištyrė, kad romėnų betone jūros vanduo skatina aluminio tobermorito kristalų augimą, kuris iš tikrųjų stiprina medžiagą laikui bėgant – priešingai nei šiuolaikinis betonas, kuris po kontakto su jūros vandeniu iria.
Šiuolaikinė versija
Betonas yra daugiausia naudojama žmogaus gaminama medžiaga pasaulyje: kasmet gaminama apie 14 milijardų kubinių metrų. Šiuolaikinis portlandcementinis betonas (išrastas 1824 m.) yra tiesioginis romėnų betono paveldėtojas. Kai kurios šiuolaikinės laboratorijos aktyviai bando atkurti romėnų formulę, siekdamos sukurti ilgaamžiškesnį betoną infrastruktūros projektams.
19. Akiniai: regėjimo korekcija nuo senovės iki šiandien
Senovės versija
Pirmieji optiniai elementai buvo senovės linzės: krištolinio kvarco ar stiklo gabalai, nušlifuoti taip, kad didintų vaizdą. Garsiausias pavyzdys – Nimrudo linzė (Layard’o linzė), rasta Asirijos rūmuose dabartiniame Irake, datuojama maždaug 750 m. pr. Kr. Tai plokščiakoveksis krištolinė linzė, galinti padidinti vaizdą iki trijų kartų.
Romėnų imperatorius Neronas (I amžius po Kr.) stebėjo gladiatorių kovas per žalią smaragdą – tai gali būti pirmasis „saulės akinių” pirmtakas (filtruojantis šviesą) arba regos korekcijos bandymas.
Pirmieji tikri skaitymo akiniai (su išgaubta linze) buvo sukurti Italijoje apie 1286 m. – greičiausiai dominikonų vienuolių Florencijoje. Ši data patenka į „senovinių” ribą kaip viduramžių išradimas, paremtas senovės optikos žiniomis.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikiniai akiniai (korekcijos, saulės, apsauginiai) yra tiesioginiai senovės linzių paveldėtojai. Technologijos milžiniškai pažengė (polikarbonatiniai lęšiai, antirefleksinės dangos, fotohrominiai lęšiai), bet pagrindinė idėja – skaidraus materialo su kreiva paviršiumi panaudojimas šviesos laužimui ir regėjimo korekcijai – kilo iš Mesopotamijos ir Egipto meistrų.
20. Pėdų šildytuvai, šlepetės ir batai: apsauga kojai
Senovės versija
Seniausias žinomas apavas – odos sandalai, rasti Armenijos oloje, datuojami maždaug 3500 m. pr. Kr. (Areni-1 ola). Tai vienas seniausių odos dirbinių pasaulyje – puikiai išsilaikęs dėl olos sausų sąlygų.
Egiptiečiai nešiojo papiruso ir palmės šakų sandalus. Romėnai turėjo sudėtingą apavo sistemą pagal socialinį statusą: caligae (kariniai sandalai su vinimis), calcei (uždari batai kilmingiesiems), soleae (namų šlepetės). Net romėnų imperatoriaus Kaligulos slapyvardis buvo „Mažasis batelis” (caligula – „mažas caliga”), nes vaikystėje jis dėvėjo miniatiūrinius legionierių batus.
Šiuolaikinė versija
Šiuolaikinis batas – nuo sportinių kedų iki elegantiškų batelių – yra 5500 metų senos koncepcijos tęsinys: odos (arba kito materialo) apsauga pėdai, pritaikyta formai ir funkcijai. Net kai kurios konkrečios detalės (pavyzdžiui, kalti vinys pade, kaip romėnų caligae) egzistuoja šiuolaikiniuose žiemos batuose ir futbolo bateliuose.
Kodėl šie senoviniai išradimai tebegyvuoja?
Gero dizaino dėsnis
Šiuos 20 išradimų jungia vienas bruožas: jie sprendžia pagrindinius žmogaus poreikius, kurie nepasikeitė per tūkstančius metų. Žmonėms vis dar reikia:
- Šilumos (centrinis šildymas)
- Švaros (muilas, dantų pasta, kanalizacija)
- Apsaugos (užraktai, signalizacija, batai)
- Informacijos (knygos, žemėlapiai, paštas)
- Mainų priemonių (pinigai)
- Laiko suvokimo (laikrodžiai, žadintuvai)
- Estetikos (kosmetika, veidrodžiai)
Kol šie poreikiai egzistuoja, tol senoviniai išradimai, kuriuos naudojame, tebegyvuos – galbūt su kitomis medžiagomis, galbūt su skaitmeninėmis sąsajomis, bet su ta pačia pagrindine idėja.
Evoliucija, ne revoliucija
Daugelis žmonių mano, kad technologijų istorija yra staigių šuolių serija: viena diena pasaulis be telefono, kitą – su telefonu. Tačiau tikrovė yra kitokia. Technologijos dažniausiai keičiasi palaipsniui, ir šiandieninis produktas yra ilgos evoliucinės grandinės paskutinė grandis.
Šiuolaikinis šilumos siurblys → šiuolaikinis grindinis šildymas → viduramžių krosnys → romėnų hipokaustas. Kiekviena grandis rėmėsi ankstesne, ir kiekviena buvo savaip revoliucinė savo laikui.
Senovės „startup’ai”
Kai kurie senoviniai išradimai buvo tokie pažangūs, kad aplenkė savo laiką šimtmečiais:
- Herono garo variklis (I amžius po Kr.) – veikiantis garo turbinos principas, tačiau romėnai jo nepritaikė pramonei (tam reikėjo dar 1700 metų, kol James Watt’as sukūrė pramoninę garo mašiną)
- Antikiteros mechanizmas (apie 150–100 m. pr. Kr.) – sudėtingas krumpliaratinis mechanizmas, apskaičiuojantis astronominius reiškinius. Vadinamas „pirmuoju analoginiu kompiuteriu”, jis buvo toks sudėtingas, kad panašaus lygio mechanizmai Europoje atsirado tik XIV amžiuje
- Bagdado baterija (maždaug 250 m. pr. Kr. – 640 m. po Kr.) – keraminis indas su vario cilindru ir geležies strypu, kuris, pripildytas acto ar citrinų sulčių, gali generuoti nedidelę elektros srovę. Ar tai tikrai buvo baterija, ginčijamasi iki šiol
Šie „senovės startup’ai” rodo, kad žmogaus išradingumas visada lenkė praktinio pritaikymo galimybes. Idėjos dažnai atsirasdavo anksčiau nei visuomenė buvo pasirengusi jas priimti.
Ateitis: ar šiandien kuriame „senovinius išradimus” ateinančioms kartoms?
Po 5000 metų žmonės (jei jie vis dar bus čia) tikriausiai naudos daiktus, kuriuos mes sukūrėme, net negalvodami apie jų kilmę. Galbūt jie naudos kvantinį kompiuterį, nežinodami, kad jo šaknys – XX amžiaus puslaidininkyje. Galbūt jie keliausi tarp žvaigždžių laivais, kurių variklių principus sugalvojo žmonės, sėdintys biuruose 2025 metais.
Ir tikriausiai jie laikys savo technologijas „šiuolaikinėmis”, nežinodami, kad kiekvienoje iš jų gyvena tūkstantmečių sena idėja – kaip mūsų čiaupe gyvena romėnų vožtuvas, mūsų žirklėse – romėnų kniedes, o mūsų grindyse – Pompėjos hipokaustas.
Senoviniai išradimai, kuriuos naudojame iki šiol, yra geriausia įmanoma paguoda kiekvienam, kuris bijo, kad jo darbas neturi prasmės. Jei mažytis patobulinimas, padarytas prieš 3000 metų, vis dar veikia šiandien, tai reiškia, kad ir tavo šiandienis darbas gali gyvuoti ilgiau, nei drįsti tikėtis.
