Pamenate laikus, kai žinias gaudavote iš laikraščio, nusipirktą kioske? Kai svarbiausias dienos temas žinodavote iš vakaro žinių, o nuomonę apie pasaulį sudarydavote iš to, ką papasakodavo šeima, kolegos, kaimynai ir pora visuomenės veikėjų, kurių vardus atsimenate? Tie laikai praėjo — ir praėjo nepastebimai, be jokio oficialaus sprendimo. Šiandien apie tai, ką galvojate apie pasaulį, vis labiau sprendžia ne žmonės, kuriuos pažįstate, o sistemos, kurių nematote.
Kasdienės rekomendacijų sistemos — socialinių tinklų sienos, vaizdo įrašų srautai, paieškos rezultatai, naujienų agregatoriai — perėmė funkciją, kurią tūkstantmečius atlikdavo žmogaus socialinė aplinka: funkciją pasakyti, kas šiandien svarbu. Anksčiau tą sprendimą priimdavo redaktorius, mokytojas, kunigas, kirpėjas ar politikas. Dabar jį priima algoritmas, kurio tikslas nėra informuoti jus geriausiai — jo tikslas yra sulaikyti jus kuo ilgiau. Ir, kaip jau rašėme ankstesniuose straipsniuose, geriausiai sulaiko tai, kas sukelia stiprias emocijas.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip veikia ši sistema, kas yra informaciniai burbulai ir kodėl jų padariniai siejami su viena opiausia šio laikotarpio socialine problema — visuomenės poliarizacija.
Nematomas redaktorius
Pradėkime nuo to, kas dažnai lieka nepastebėta: dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kaip atrodo jų turinio srautai kitiems.
Rekomendacijų sistema veikia paprastu principu: ji stebi jūsų elgseną — ką atidarote, kiek laiko žiūrite, ką komentuojate, ką dalijatės, kur spusteliate — ir pagal šiuos duomenis parenka, ką rodyti toliau. Tai vadinama personalizacija. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba protingai: kodėl žiūrėti tai, kas jums neįdomu? Kuo ilgiau naudojatės, tuo sistema „geriau jus pažįsta”, ir srautas darosi vis labiau pritaikytas jūsų skoniui.
Bet personalizacija reiškia ir ką kita: du žmonės, atsidarę tą pačią programą tą pačią akimirką, mato visiškai skirtingą pasaulį. Jūsų ir jūsų kaimyno naujienų sienos gali neturėti nė vieno bendro įrašo. Kai anksčiau kalbėdavome apie „skaitomą spaudą” ar „žiūrimą televiziją”, turėdavome omenyje daugmaž tą patį turinį, kurį suvokdavo visa visuomenė. Dabar bendros informacinės erdvės praktiškai nebeliko. Išnyko tai, ką komunikacijos tyrėjai vadina bendrąja patirtimi — dalykų, kuriuos visi žino vienodai, rinkinys. Dainos, anekdotai, televizijos laidų herojai, svarbiausios savaitės naujienos — kai kurie iš šių dalykų vis dar egzistuoja, bet bendrų patirčių trafikas greitėja.
Įsivaizduokite du žmones, kurie kelis mėnesius naudojasi ta pačia platforma. Vienam sistema rodė vienus politikus, kitam — kitus; vienam — vienus įvykius, kitam — jų nebuvimą. Kai šie du žmonės susėda prie vieno stalo, jie kalba ne apie tą pačią realybę. Vienam ji atrodo savaime aiški, kitam — beprotybė. Ir abu jie teisūs — pagal tai, ką matė ekrane.
Kas yra informacinis burbulas
Informacinis burbulas — tai situacija, kai žmogus gauna tik jam patinkantį, jo pažiūras patvirtinantį turinį ir nesutinka nuomonių, kurios jas iššauktų.
Burbulas nėra sąmoningas melas. Jis atsiranda mechaniškai: sistema mokosi iš jūsų elgsenos, o jūsų elgseną veikia jūsų jausmai. Mes patys esame linkę spustelėti tai, kas mus sujaudina ar patvirtina mūsų tiesą — tai psichologijoje vadinama patvirtinimo šališkumu. Sistema tą pastebi ir duoda daugiau to paties. Ratas užsidaro: mes gauname tai, ką norime gauti; norime gauti tai, ką gauname; ir aplink mus susiformuoja pasaulis, kuriame mūsų pažiūros — akivaizdžios ir visų pritariančios tiesos.
Yra svarbi sąvoka, kurią verta pažymėti: filtrų burbulo ir aidiškosios kameros (angl. echo chamber) skirtumas. Filtrų burbulas yra išorinės sistemos darbas — algoritmas tiesiog nerodo tam tikro turinio. Aidiškoji kamera yra socialinis darinys — žmonių grupė, kurioje visi vieni kitiems kartoja tą pačią nuomonę, o kitokias nuomones vertina kaip priešiškas. Filtrų burbulą sukuria technologijos; aidiškąją kamerą — bendruomenė. Ir, kas svarbiausia, viena kitą stiprina: kai jau esate aidiškojoje kameroje, algoritmas turi vis daugiau duomenų, rodančių, kad jums geriausiai tiks jos turinys.
Psichologiniai tyrimai čia atskleidžia kai ką netikėto: žmonės burbule laikosi ne vien dėl informacijos stokos. Jie laikosi dėl socialinės priklausomybės — grupės, su kuria tapatinasi, pagarbos, baimės likti vieniems su savo abejonėmis. Tiesiog parodyti žmogui „faktais”, kad jis klysta, nepakanka — dažnai tai net stiprina jo poziciją, nes suvokiama kaip puolimas grupės, prie kurios jis priklauso. Burbulas nėra klaida, kurią galima ištaisyti viena nuoroda; tai socialinės raidos vieta, kurioje žmogus gyvena.
Kodėl burbulai skatina pyktį
Dabar priartėkime prie priežasties, kodėl visa tai turi įtakos ne tik medijų tyrėjams, bet visai visuomenei.
Rekomendacijų sistemoms svarbiausias rodiklis yra įsitraukimas — o, kaip jau žinome iš dėmesio ekonomikos, stipriausiai sulaiko turinys, sukeliantis stipriausias emocijas. Iš visų emocijų turinio platinimo tyrimuose nuolat išsiskiria viena: pyktis. Įpykęs žmogus spaudžia, komentuoja, dalijasi. Piktu turiniu lengviausia sukurti įsitraukimą.
Kas atsitinka, kai visa informacinė sistema atsilygina už pyktį? Jos vartotojai gauna vis daugiau turinio apie tai, kaip kažkas elgiasi neteisingai, kokia grupė yra pavojinga, kaip „tie kiti” nesupranta, griauna ar kenkia. Vienas įkaitęs įrašas nieko nereiškia. Bet kai milijonai žmonių kiekvieną dieną mato šimtus tokių įrašų, susiformuoja nuolatinis fono pykčio režimas — pasaulis, kuriame visuomet vyksta karas su kažkuo.
Yra ir dar vienas mechanizmas, kurį komunikacijos tyrėjai pastebi ilgai stebėdami diskursą. Kad turinys sulauktų reakcijos, jis turi būti paprastas ir kontrastingas: geras — piktas, savas — svetimas, tiesa — melas. Sudėtingos, abejonių turinčios, kontekstą pateisinančios pozicijos tokioje aplinkoje išgyvena prastai — jos neskatina reakcijos. Išgyvena politinė „arba — arba” kalba, kuri žmones verčia rinktis stovyklas. Taigi pats formatas, kuriame mes kalbamės apie pasaulį, palaiko supaprastintą, juodai baltą mąstymą — nepriklausomai nuo to, kokia tema kalbama.
Poliarizacija: ar kalta tik technologija
Iki šiol kalbėjome apie algoritmų veikimą. Dabar atėjo laikas būti sąžiningiems: technologija nėra vienintelis kaltininkas.
Poliarizacija — visuomenės skilimas į stovyklas, tarp kurių auga nepasitikėjimas ir priešiškumas — yra senesnis reiškinys nei socialiniai tinklai. Sociologai ją stebi visame pasaulyje ir mato priežasčių vorą: ekonominę nelygybę, mažėjantį pasitikėjimą institucijomis, kultūrinių vertybių pokyčius, politinių partijų strategijas, regionų atsilikimą. Kaltinti vien telefoną būtų per paprasta — ir, paradoksaliai, tai būtų tas pats per paprastas „arba — arba” mąstymas, kurį kritikuojame.
Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad skaitmeninės platformos poliarizaciją bent jau stiprina. Pasitelkdamos personalizaciją jos suteikia kiekvienai stovyklai atskirą realybės versiją, kurioje stovyklos požiūris — akivaizdi tiesa, o kita stovykla — priešas. Klasikinis komunikacijos tyrinėtojų stebėjimas: vartotojai dažniausiai mato savo pažiūras patvirtinantį turinį ir retai susiduria su kitų pažiūrų pristatymu su geranorišku paaiškinimu — dažniau su priešiška karikatūra. Todėl mes nebesutariame tik dėl interesų: mes nesutariame dėl faktų. O tai kur kas sunkesnė diskusijos forma — dėl interesų galima surasti kompromisą, o „faktų ginčo” kompromiso nėra.
Verta paminėti ir tai, ko tyrimai dar neatsakė. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar burbulai tikrai tokie glaudūs, kaip atrodo populiariojoje kalboje: kai kurie tyrimai rodo, kad žmonės internete susiduria su įvairesnėmis nuomonėmis, nei manyta, o didžiausią poliarizaciją rodo ne patys aktyviausi vartotojai, bet tie, kurie socialinius tinklus naudoja mažai — savo nuomones semdami iš televizijos ir artimiausios aplinkos. Tai reiškia, kad burbulas — ne mūsų likimo nuosprendis, o vienas iš daugelio veiksnių, su kuriuo galime dirbti.
Kaip atpažinti savo burbulą
Gali atrodyti, kad tai lengva — bet pats burbulo pobūdis yra tas, kad jis nekreipia dėmesio į savo buvimą. Jeigu matote tik patvirtinimus, atrodo, kad jūsų nuomonė remiasi visuotine realybe. Keli požymiai, kurie padeda atpažinti.
Kada paskutinį kartą radote žmogų, kuris galvoja kitaip nei jūs svarbiu klausimu? Jei atsakymas „neatsimenu” — tai pirmas požymis. Burbulas neatsiranda per naktį, jis susiformuoja mėnesiais, kai sistema pamažu supranta, ko nenorite matyti.
Ar žinote, kaip „kita pusė” pagrindžia savo požiūrį? Ne karikatūrinę versiją („jie tiesiog kvaili arba pikti”), o rimtą, geriausią argumentą, kurį tas žmogus galėtų pateikti. Jeigu nemokate jo pakartoti taip, kad jis jūsų atpasakojimą atpažintų kaip savąjį — jūsų vaizdas apie tą pusę sukurtas ne iš jos pačios, o iš jos priešų.
Ką apie daugelį dalykų sužinote pirmiausia per socialinius tinklus? Jeigu atsakymas — beveik viską, verta atkreipti dėmesį: tai reiškia, kad kasdienio pasaulio vaizdą jums parenka sistema, kurios prioritetas yra jūsų buvimas prisijungus, o ne jūsų išsilavinimas.
Ką daryti: kaip praplėsti burbulą
Geros žinios: burbulas nėra kalėjimas. Jis yra įprotis, o įpročius galima keisti. Kelios priemonės, kurios padeda.
Pasirinkite patikimus informacijos šaltinius sąmoningai. Užsiprenumeruokite kelis skirtingų pakraipų tradicinius žiniasklaidos šaltinius — tuos, kuriuose dirba žurnalistai, tikrinami faktai ir skelbiamos taisymai. Sistema pasiūlys jums patogiausią turinį; jūs turite teisę pasirinkti ne patogiausią, o geriausią.
Skaitykite pirminį šaltinį. Kai pamatote intriguojančią antraštę, suskaičiuokite iki dešimties ir atsidarykite originalų pranešimą — įstatymo projektą, tyrimą, kalbos įrašą. Didžioji dalis netikrų ar iškraipytų istorijų žlunga būtent šiame žingsnyje: grąžinus kontekstą, emocinis kaltinimas išsisklaido.
Bendraukite su žmonėmis, o ne su įrašais. Gyvas pokalbis su žmogumi, kuris galvoja kitaip — ne vienintelė, bet pati veiksmingiausia priemonė prieš burbulą. Gyvo pokalbio negalima perjungti slinktimis. Jame dalyvauja realus žmogus, kurio veidą matote, o tai natūraliai slopina pačias pikčiausias reakcijas.
Įvertinkite savo reakciją. Kitą kartą, kai įrašas sukels stiprų pyktį ar pasitenkinimą, stabtelėkite ir paklauskite savęs: ką man apie šį įvykį reikėtų žinoti, kad suprasčiau jį ne tik jausmais? Kokios detalės čia trūksta? Kas galėjo atsitikti minutę prieš vaizdo įrašo pradžią? Šie klausimai — patys svarbiausi žurnalistikos klausimai, ir juos verta pasiimti sau.
Išvada: pašnekovas be veido
Per visą žmonijos istoriją nuomonę formuodavo žmonės: tėvai, mokytojai, draugai, autoritetai. Jie turėjo vardus ir veidus, jų buvo galima paklausti, su jais buvo galima nesutikti — net jeigu tai būdavo sunku. Šiandien svarbiausias daugelio žmonių pašnekovas pasaulio klausimais yra sistema, kuri neturi nei vardo, nei veido, nei ketinimo pasakyti jums tiesą. Jos vienintelis tikslas — kad jūs neatsijungtumėte.
Tai nėra piktos valios rezultatas. Tai mūsų pačių pasirinkimų, suskaičiuotų ir susumuotų milijonus kartų, atspindys. Burbulas parodo mums mus pačius — patvirtintus, pagarbintus ir apsaugotus nuo diskomforto. Ir būtent todėl jis toks patrauklus, ir būtent todėl jis toks pavojingas.
Serijoje jau rašėme, kad poilsis prie ekrano neatneša poilsio, kad trumpi vaizdo įrašai treniruoja trumpą dėmesį, kad patogūs namai gali slėpti vienatvę. Šiandien pridedame ketvirtąją dalį: pasaulio vaizdą, kurį mums parenka ne žmonės, o rekomendacijos, gali būti patogus, emocingas ir visiškai neatitinkantis realybės. Nė vienas iš šių dalykų nėra pats didžiausias pavojus. Didžiausias pavojus yra tikėti, kad jie mums nieko nedaro.
Taigi paskutinis patarimas — paprasčiausias ir sunkiausias. Kitą kartą, kai atsidarysite programą ir pasaulis jums kažką „parodys”, prisiminkite: kažkas turėjo nuspręsti, ką parodyti. Tas kažkas jus pažįsta geriau nei jūsų draugai, jūsų šeima — galbūt geriau nei jūs patys. Ir jis ne visada jums gero linki.
