Penktadienio vakaras. Prieš dvidešimt metų jis žadėdavo ką kitą: susitikimą su draugais, kino teatrą, restoraną, bilijardą, vakarėlį namuose su per daug žmonių ir per garsia muzika. Šiandien penktadienio vakaras daugeliui atrodo taip: užsisakote maistą į namus, įsijungiate serialą, peržiūrite naujausias pažinčių programėlės korteles, užmezgate pokalbį su žmogumi, kurio turbūt niekada nesutiksite, ir galite nejudinti iš vietos. Patogu. Ramu. Pigiau nei restoranas. Ir kažkaip… keistai tuščia.
Jei šis aprašymas jums pažįstamas, nesate išimtis. Pastaraisiais metais visuomenės tyrėjai vis dažniau kalba apie reiškinį, kurį galima pavadinti skaitmeniniu atsiskyrėliškumu: gyvenimo būdą, kai technologinės galimybės leidžia patenkinti beveik visus poreikius neišėjus iš namų ir nepriklausant nuo kitų žmonių. Maistas, pramogos, pažintys, darbas, pirkimai, net sportas — viskas pristatoma, perduodama ar transliuojama į buto ramybę. Kyla klausimas, į kurį šis straipsnis bando atsakyti: jeigu viskas tapo taip patogu, kodėl jaučiamės prasčiau? Ko mes atsisakome mainais į komfortą?
Namai, kurie suteikia viską
Pradėkime nuo to, kokia ši sistema patogi — nes ji tikrai patogi, ir nėra jokios prasmės apsimesti, kad gyvenome geriau, kai už picą reikėdavo eiti į piceriją.
Grąžinkime laikrodį atgal vos kelis dešimtmečius. Norėdami pavalgyti, eidavote į kavinę ar restoraną — arba gamindavote namuose. Norėdami pamatyti filmą, eidavote į kino teatrą arba laukdavote, kol jį rodys per televizorių. Norėdami nusipirkti drabužių, technikos ar knygų, važiuodavote į parduotuvę. Susipažinti su žmogumi galėjote per draugus, darbą, vakarėlius ar pomėgių būrelius. Kreditą imdavote banke, pokalbį su darbdaviu turėdavote biure, o pas gydytoją lankydavotės poliklinikoje. Visos šios veiklos turėjo vieną bendrą bruožą: reikėjo išeiti iš namų ir anksčiau ar vėliau pabendrauti su žmogumi.
Šiandien visos šios veiklos turi skaitmeninį atitikmenį. Maistas pristatomas per valandą, filmai transliuojami į ekraną, pirkinių krepšelį pildome programėlėje, gydytojo konsultaciją galime gauti vaizdo skambučiu, o draugiją — pokalbių lange. Net atostogas planuojame stebėdami kitų keliautojų vaizdo įrašus, užuot paklausę patarimo pažįstamo, kuris ten buvo.
Technologų kalba tai vadinama vartotojo patirtimi: kuo mažiau veiksmų, kuo mažiau laukimo, kuo mažiau trinties — tuo geriau. Ir iš tiesų daugeliu atvejų taip ir yra. Nėra nieko blogo tame, kad nevažiuojate per pusę miesto nusipirkti lempos, kai galite užsisakyti ją per tris minutes. Problema ne patiame patogume, o tame, kad patogumas, išplėstas iki visų gyvenimo sričių, kartu pašalina kai ką, kas neįrašoma jokioje sąskaitoje — spontanišką žmonių bendravimą.
Nematomos ryšių infrastruktūros nykimas
Sociologai nuo seno išskiria vadinamąsias trečiąsias vietas — erdves, kurios nėra nei namai, nei darbas, bet kuriose žmonės susitinka, bendrauja ir kuria bendruomenę. Klasikiniai pavyzdžiai: kavinė, kirpykla, parduotuvė kieme, bažnyčia, sporto salė, aikštelė, biblioteka, sodininkų bendrija. Trečiosios vietos veikia kaip visuomenės klijai: jose bendraujama su žmonėmis, kurių patys niekada nebūtume pasirinkę, ir būtent todėl jos mus moko bendravimo meno.
Būtent ši infrastruktūra smarkiai retėja. Prekybos centrai pakeitė mažas parduotuves — apsaugoto dizaino patalpose, kur pokalbis su pardavėju apsiriboja pasveikinimu ir atsisveikinimu. Pristatymo durys atėmė ir šį kontaktą. Banko skyriai, pašto skyriai, bilietų kasos — vis daugiau paslaugų, kurios anksčiau reiškė vizitą pas žmogų, persikelia į programas. Net kirpyklose, kur tradiciškai būdavo šnekų, vis daugiau laiko užima telefone skaitomas klientų sąrašas.
Kai kurie tyrėjai šį procesą vadina socialinės infrastruktūros nykimu. Jo esmė paprasta: žmonės nebeiname į situacijas, kuriose bendravimas su nepažįstamaisiais yra natūralus. Mes vis dar bendraujame — su kolegomis darbe, su šeima, su draugais žinutėmis, — bet tas bendravimas tapo suplanuotas, apibrėžtas ir ribotas. Dingsta tai, ką sociologai vadina silpnaisiais ryšiais: kasdieniai trumpi susitikimai su žmonėmis, kurių nepažįstate artimai, bet kurie sudaro jūsų socialinio pasaulio foną. Ir, kaip aiškės toliau, būtent silpnieji ryšiai psichologijos tyrimuose siejami su geresne savijauta, platesne pagalbos sistema ir net geresne sveikata.
Atsargiai: vienišumo ekonomika
Pažvelkime į šį reiškinį iš ekonominės pusės — nes už skaitmeninio atsiskyrėliškumo stovi ne tik technologijos, bet ir verslo modeliai, išmokę vienišumą paversti pajamų šaltiniu.
Prekė, kuri parduodama geriausiai, visada buvo ta, kuri užpildo skaudų stygių. Stygius, apie kurį kalbame šiame straipsnyje, yra žmonių artumas. Verslas šį stygių atpažino ir pasiūlė jo sprendimų — po vieną, su prenumerata. Praeitame straipsnyje rašėme apie dėmesio ekonomiką; čia galima kalbėti apie artumo ekonomiką. Jų logika panaši: kuo labiau žmogus jaučiasi vienišas, tuo daugiau jis gali pirkti.
Viengungių maisto rinkiniai su melancholišku pavadinimu „vakarienė vienam”. Virtualūs draugai ir pašnekovai, kalbantys programėlėse naktimis. Vaizdo įrašai, kuriuose svetimi žmonės valgo drauge su jumis per kamerą. Korėjiečių kalboje toks turinys turi net atskirą pavadinimą — „mukbang” — ir renka milijonus sekėjų. Stebėdami tokius įrašus mes ne tiek pramogaujame, kiek ginamės nuo tylos bute.
Nėra jokios priežasties dramatizuoti: tai nėra kokios nors tamsios sąmokslo dalis. Tai natūrali rinkos reakcija į realų poreikį. Tačiau verta pastebėti sistemingą struktūrą: ta pati technologija, kuri vienišumą sukuria arba stiprina, siūlo jį „gydyti” mokamu turiniu. Ratas užsidaro: kuo mažiau bendraujame, tuo daugiau perkame; kuo daugiau perkame, tuo mažiau turime priežasčių iš viso išeiti iš namų.
Ar buto ribose įmanoma pilnatvė
Dabar priartėkime prie svarbiausios temos: ką praktiškai praranda žmogus, kuris visus poreikius patenkina namuose.
Psichologijoje jau seniai žinoma, kad socialiniai ryšiai yra vienas stipriausių geros savijautos ir sveikatos prognozių veiksnių. Ilgamečiai tyrimai, sekę žmones dešimtmečius, rodo, kad socialinė izoliacija siejama su didesne sergamumo ir mirštamumo rizika — kai kuriais vertinimais, palyginama su gerai žinomais rizikos veiksniais, tokiais kaip rūkymas. Nors tokie palyginimai kartais būna per daug apvalūs, bendra kryptis kelia mažai abejonių: žmogui reikia žmonių.
Bet čia slypi svarbus niuansas. Skaitmeninis atsiskyrėliškumas retai kada reiškia visišką bendravimo nebuvimą. Dažniau tai kokybinis poslinkis: bendravimo tampa daugiau, bet gilesnio bendravimo — mažiau. Pokalbio formos keičiasi: žinutė keičia pokalbį, jaustukas keičia balso intonaciją, pasidalijimas įrašu keičia pasakojimą akis į akį. Tyrimai apie nuotolinį bendravimą rodo, kad jis veikia — bet ne visiškai. Internetas puikiai tinka palaikyti jau esantiems ryšiams, tačiau naujiems, giliems ryšiams kurti jis yra kur kas silpnesnė terpė, nei atrodo.
Praktinė išvada tokia: būstas, kuris suteikia viską, suteikia viską išskyrus tai, ko būstas suteikti negali. Kito žmogaus šiluma, spontaniškas juokas, fizinis buvimas šalia — to pristatyti negalima. O kuo ilgiau gyvename pasaulyje, kuriame viskas kita pristatoma, tuo įprastesnis atrodo ir šis lūkestis.
Kodėl „namuose geriau” tapo dogma
Toliau — dar vienas svarbus sluoksnis, dažnai nepastebimas: „namuose geriau” jau tapo ne tik praktiniu sprendimu, bet ir vertybine nuostata, kurią verta atsargiai apmąstyti.
Pastaraisiais metais, ypač po pandemijos, išpopuliarėjo gyvenimo būdas, kai atsiskyręs buvimas namuose pateikiamas kaip sąmoningas pasirinkimas, savaime vertas pagarbos. Nuostata skamba maždaug taip: „Aš namuose, nes esu pakankamai protingas suprasti, kad eiti kur kitur yra socialinis spektaklis.” Socialiniai tinklai, anksčiau rodę vakarėlius, dabar romantizuoja vienatvę: vonia sau, pirtis sau, kavinė sau, kelionė sau.
Reikia pripažinti, kad šioje nuostatoje yra nemažai sveiko. Iš tiesų didelė dalis pramogų industrijos paremta socialiniu spaudimu — poreikiu „rodytis”, būti matomam, atitikti standartus. Žmonės, nusprendę šį spaudimą ignoruoti, dažnai iš tiesų jaučiasi laisvesni. Be to, kai kurie žmonės iš prigimties mėgsta mažiau stimulių ir daugiau ramybės, ir tai nėra jokia problema.
Tačiau verta atskirti du skirtingus dalykus: ramybės pasirinkimą ir vengimą. Pirmasis yra sąmoningas sprendimas, kokios gyvenimo pusės man reikia. Antrasis — situacija, kai žmogus lieka namuose ne todėl, kad jam ten geriau, o todėl, kad išėjimas tapo psichologiškai per brangus: reikia apsirengti, reikia kalbėtis, reikia derintis prie kitų žmonių. Skaitmeninis atsiskyrėliškumas labai dažnai yra antrasis variantas, apsirengęs pirmojo drabužiais. Jis neapsaugo nuo vienišumo — jis tik atideda akimirką, kai vienišumo nebeįmanoma ignoruoti.
Draugystė, kurią reikia planuoti
Yra dar vienas požymis, kuriuo skaitmeninis atsiskyrėliškumas skiriasi nuo anksčiau gyvavusių atsiskyrėliškumo formų: jis naikina tai, kas anksčiau atrodė nesunaikinama — spontaniškumą.
Kaip anksčiau atrodydavo susitikimas su draugu? Dažnai jis prasidėdavo be susitarimo: susitikdavote kieme, eidavote kartu „į miestą”, „prie kolonos”, pasilikdavote pasišnekėti po paskaitų ar darbo. Draugystė buvo kasdienio gyvenimo dalis, o ne kalendoriaus įrašas. Šiandien draugystė vis labiau tampa planuojama veikla: susitarti reikia savaitėms į priekį, nes visi „užsiėmę”, kalendoriuose atsiranda įrašai „susitikimas su draugu”, o atšaukti tokį įrašą — arba sulaukti, kad jį atšauks kiti, — tapo socialiai priimtina per vieną žinutę: „Atsiprašau, labai pavargau, kitą kartą.”
Sociologai tai vadina draugystės planavimu — ir tai yra tiesioginis viską-pristančių paslaugų šalutinis poveikis. Kai nėra jokios kasdienės priežasties susitikti (jokio bendro kiemo, jokios bendros parduotuvės, jokios bendros kelionės autobusu), vienintelis draugystės palaikymo būdas lieka specialus susitarimas. O specialūs susitarimai, kaip žinome iš darbo psichologijos, visada pažeidžiami: juos reikia ginti nuo kitų prioritetų.
Daugeliui žmonių tai skamba pažįstamai: draugų ratas, kuris teoriškai yra, bet praktiškai išsisklaido — ne dėl konflikto, o dėl pavienių atšaukimų. Niekas nėra kaltas, ir visi šiek tiek praranda. Tai ne atsitiktinių nesėkmių virtinė, o logiška visų aptartų paslaugų pasekmė: kai gyvenimas nebereikalauja bendravimo, bendravimą reikia sugalvoti patiems.
Ką daryti: grąžinkime trintį
Baigiantis straipsniui verta pasiūlyti kelis įrankius. Svarbiausia — suprasti, kad nėra jokio reikalo atsisakyti patogumo. Skaitmeninis atsiskyrėliškumas yra sprendimas, o ne liga; problema prasideda tada, kai jis tampa vieninteliu sprendimu viskam. Keletas principų.
Palikite sau nesuplanuoto bendravimo. Eikite pėsčiomis į parduotuvę, o ne užsisakykite pristatymą — ne todėl, kad taip pigiau, o todėl, kad parduotuvėje yra žmonių. Apsilankykite kavinėje, kirpykloje, bibliotekoje, turguje — bet kur, kur bendravimas su nepažįstamaisiais yra normalus. Silpnieji ryšiai atsiranda tik fizinėje erdvėje.
Atlaisvinkite vietos spontaniškumui. Jeigu draugai visada „užsiėmę”, pabandykite kurti pasikartojančius susitikimus, kuriems nereikia atskiro planavimo: vakarinis pasivaikščiojimas, bendras sportas, žaidimų vakaras kartą per savaitę. Idėja paprasta: laiku įvykęs paprastas susitikimas vertesnis už tobulą, bet mėnesiais atidėjamą iniciatyvą.
Keiskite aplinką, o ne kaltės jausmą. Jeigu jaučiate, kad gyvenate per dideliu atstumu nuo žmonių, priežastis greičiausiai yra ne jūsų charakteris, o aplinka — namai, kuriuose viskas yra. Kaltė čia nepadeda; padeda struktūros keitimas: reguliarios veiklos, vykstančios kartu su žmonėmis ir kurių negalima atšaukti žinute.
Skirkite ramybę ir atsiskyrą. Jeigu norite pabūti vieni — būkite vieni sąmoningai, mėgaudamiesi ramybe, o ne slėpdamiesi nuo bendravimo diskomforto. Kuo skiriasi šios dvi būsenos? Labai paprastai: po tikros ramybės jaučiatės pailsėję; po pabėgimo jaučiatės tik pavargę.
Išvada: patogumo kaina
Straipsnio pradžioje kėlėme klausimą: ko mes atsisakėme mainais į komfortą? Atsakymas dabar atrodo paprastesnis, nei atrodė. Mes atsisakėme trinties — tų smulkių, nepatogių, nereikalingų kasdienių akimirkų, kai reikia bendrauti su žmogumi, kurio nesirinkote, kai reikia laukti, kai reikia keliauti, kai reikia derinti savo norus su kitų norais.
Dešimtmečius trintį laikėme blogiu, kurį reikia pašalinti — ir technologijos tai padarė puikiai. Bet, kaip paaiškėjo, trintis buvo ne tik trukdymas. Ji buvo ir vieta, kur žmonės sutikdavo vieni kitus. Bendro kiemo parduotuvės ir kirpyklos, eilės ir laukimai — visa tai buvo socialinio gyvenimo audinys. Už šio audinio pašalinimą mokame ne pinigais, o savijauta.
Namai gali būti geriausia vieta pasaulyje — bet tik tada, kai yra vieta, iš kurios išeiname. Vakarienė, pristatyta prie durų, nėra problema. Problema yra vakarienė, kurią valgote prie ekrano, vieni, penktadienio vakarą, kartodami sau, kad jums taip gerai.
Galbūt jums ir yra gerai. Bet jei ši frazė skamba kaip bandymas save įtikinti — galbūt penktadienio vakarą verta iš tiesų iš kažkur išeiti. Ne per ekraną, ne per programėlę — pro duris, į žmones.
