Kas yra tas „tikrasis aš”?
Ryte pabundame, atsiremiame į telefoną, per kelias minutes apžvelgiame pranešimus, patraukiame į darbą ar studijas, o vakare vėl grįžtame į skaitmeninių ekranų švytėjimą. Daugelis mūsų judame tarp dviejų erdvių — fizinės, kurioje galime paliesti, užuosti, išgirsti, ir skaitmeninės, kurioje esame vardai, profiliai, nuotraukos, komentarai, balsai vaizdo įrašuose. Kartais atrodo, kad šios dvi erdvės susiliejo taip glaudžiai, jog nebežinome, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Ir vis dažniau užduodame sau klausimą: kuris „aš” yra tikras — tas, kuris sėdi prie pusryčių stalo, ar tas, kuris gyvena socialiniuose tinkluose?
Šis klausimas nėra retorinis. Jis paliečia psichologiją, filosofiją, sociologiją ir net neurologiją. Straipsnyje apžvelgsime, kaip formuojasi skaitmeninis tapatumas, kodėl jis ne visada dera su „tikruoju” ir ar apskritai prasminga manyti, kad egzistuoja tik vienas, nekintamas, autentiškas mūsų „aš”.
Tapatumas — ne daiktas, o procesas
Psichologijoje tapatumas (dar vadinamas identitetu) suprantamas kaip nuolat besikuriantis savęs suvokimas — atsakymų į klausimus „kas aš esu?”, „kuo vertinu save?”, „kokiai bendruomenei priklausau?” rinkinys. Jau XX a. viduryje psichologas Erikas Eriksonas pastebėjo, kad tapatumas nėra duotybė, su kuria gimstame, o kažkas, ką kuriame visą gyvenimą — ypač intensyviai paauglystės ir jaunystės metais. Tai reiškia, jog mes patys esame savo tapatumo architektai, o pastaraisiais dešimtmečiais prie įrankių lentos prisidėjo ir internetas.
Anksčiau žmogaus tapatumą formavo gana ribota aplinka: šeima, mokykla, kaimynai, miestelio bendruomenė, knygos, televizija. Šiandien prie to prisidėjo dešimtys skirtingų skaitmeninių scenų — kiekviena su savo taisyklėmis, auditorija ir kalba. „LinkedIn” esame profesionalai, „Instagram” — linksmuoliai, „X” — polemikai, „Spotify” atkuriamuosiuose sąrašuose — muzikos kuruotojai, kompiuteriniuose žaidimuose — personažai. Kiekvienoje šių scenų rodome skirtingą veidą — sąmoningai arba nesąmoningai.
Skaitmeninis „aš”: ką rodyti, ką slėpti
Skaitmeninis tapatumas yra kuriamas pasirinkimų seka. Kokią nuotrauką kelti? Ką parašyti po svetimu įrašu? Ar verta dalintis nuomone politiniais klausimais? Kiekvieną tokį sprendimą lydi smulkus vidinis dialogas tarp noro būti matomam, noro patikti, noro likti savimi ir baimės būti nesuprastam ar apjuoktam.
Mokslininkai, tiriantys elgesį socialiniuose tinkluose, pažymi keletą būdingų reiškinių:
Geriausios savo versijos kūrimas. Socialiniuose tinkluose beveik niekas nekelia nuotraukos, kurioje atrodo blogai. Dalijamės pergalėmis, o ne nesėkmėmis, kelionėmis, o ne ligoninės palatomis, jubiliejais, o ne skyrybomis. Toks cenzūravimas nėra melas — tai savotiška autobiografijos redakcija, kuriai mes esame tiek autoriai, tiek redaktoriai, tiek leidėjai.
Kontekstinės asmenybės. Sociologas Ervingas Goffmanas dar iki interneto eros rašė, kad žmogus gyvenime vaidina daug vaidmenų — vieną scenoje, kitą užkulisiuose, trečią kasdieniame gyvenime. Internetas šį principą tik paplatino ir padaugino: galime lygiagrečiai egzistuoti keliose bendruomenėse, niekada joms neleisdami susikirsti. Tyrinėtojai šį reiškinį vadina kontekstų susiliejimu — kitaip nei realiame gyvenime, internete skirtingos mūsų apraiškos lengvai persipina: profesinį profilį gali netikėtai pamatyti senas klasės draugas, o jaunystės nuotraukas — potencialus darbdavys.
Grįžtamasis ryšys kaip veidrodis. Palaikymo mygtukai, komentarai, peržiūros — visa tai veikia kaip nuolatinis grįžtamasis ryšys, formuojantis ne tik tai, ką rodome, bet ir tai, kaip save suprantame. Kai įrašas sulaukia šimto pritarimų, kylanti savigarba yra tikra, net jeigu jos priežastis — virtuali. Kai sulaukiame neapykantos ar tyčiojimosi, žaizda taip pat tikra, nors smūgis suduotas žodžiais ekrane.
Tarp dviejų pasaulių: kova ar bendradarbiavimas?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mūsų realybė ir skaitmeninis gyvenimas yra priešiškos stovyklos: vienoje esame nuoširdūs, kitoje — apsimetėliai. Bet ar tikrai? Pažvelkime atidžiau.
Pirma, skaitmeninis tapatumas gali tapti erdve saviraiškai, kurios realiame gyvenime trūksta. Uždaras žmogus pokalbyje akis į akį gali būti puikus eseistas, drovus studentas — kūrybingiausias fotografas, o sergantis lėtine liga žmogus — aktyviausias forumo moderatorius, atradęs bendraminčių bendruomenę, kokios jo mieste apskritai nėra. Tokiais atvejais internetas neatitraukia nuo tikrojo „aš” — priešingai, padeda jį aptikti.
Antra, skaitmeninė erdvė suteikia galimybę eksperimentuoti su savimi. Paauglys, kuris realybėje bijo prisipažinti, kad žavisi astronomija ar poezija, internete gali sekti tik šiems pomėgiams skirtus kanalus, bendrauti su kitais entuziastais ir pamažu auginti drąsą, kurią vėliau gali pernešti ir į realųjį gyvenimą. Psichologai tokias saugias eksperimentavimo erdves laiko sveiku tapatumo formavimosi etapu, jeigu tik jos nevirsta vienintele tikrove.
Trečia, yra ir tamsioji pusė. Kai skirtumas tarp skaitmeninio įvaizdžio ir kasdienės tikrovės tampa per didelis, atsiranda vidinis konfliktas: žmogus jaučiasi esąs apgavikas, kurio gyvenimas — gražus fasadas su tuščiu vidumi. Tyrimai rodo, kad ypač jauni žmonės, kurie daug laiko skiria savo įvaizdžio tvarkymui socialiniuose tinkluose, dažniau patiria nerimą, nuovargį ir pojūtį, jog jų tikrasis gyvenimas nėra pakankamai įdomus, palyginti su kitų skelbiama. Šis reiškinys vadinamas socialiniu palyginimu — nuolat matydami kitų geriausias akimirkas, savąsias pradedame matyti per tamsų filtrą.
Ar egzistuoja vienas „tikrasis aš”?
Štai ir pats įdomiausias klausimas, kurio negalime apeiti. Vakarų kultūroje giliai įsišaknijęs tikėjimas, kad kažkur mumyse slypi vienas grynas, nekintamas, autentiškas „aš” — tarsi moneta, nuo kurios tereikia nuvalyti purvą. Tačiau tiek psichologija, tiek filosofija siūlo kitokį požiūrį.
Jau XX a. pradžioje psichologas Williamas Jamesas teigė, kad žmogus turi ne vieną socialinį „aš”, o kiek jų yra žmonių, kurie jį pažįsta. Vėliau filosofai, tokie kaip postruktūralistai, iš viso atsisakė minties, jog tapatumas yra vieninga esybė, ir ėmė jį matyti kaip pasakojimų rinkinį, kurį pats žmogus ir jo bendruomenė nuolat perpasakoja. Šiuolaikiniai psichologai kalba apie „tapatumo projektą” — procesą, kuris niekada neužbaigtas, o ne objektą, kurį reikia atrasti.
Jeigu tai priimtume, kardinaliai pasikeistų ir klausimas apie internetą. Nebe „kuris mano profilis yra tikras, o kuris netikras”, o „kaip mano skirtingos apraiškos dera tarpusavyje ir ar man su jomis gera”. Galbūt jūsų „LinkedIn” asmenybė yra sąžininga, nors ir oficiali; galbūt jūsų anoniminis tinklaraštis — nuoširdžiausias dalykas iš visų, ką esate parašę. Nė vienas iš jų nėra klastotė — kiekvienas yra visumos dalis.
Vis dėlto reikia atsiminti svarbų niuansą: autentiškumas nėra tas pats, kas spontaniškumas. Žmogus, kuris internete elgiasi grubiai, pasiteisindamas, jog „tiesiog sakau, ką galvoju, čia tikras aš”, dažniausiai neatskleidžia gelmės, o tiesiog nekontroliuoja impulsų. Tikrasis autentiškumas — tai nuoseklumas tarp to, kuo tikime, kaip elgiamės ir kokius santykius palaikome, nepriklausomai nuo to, ar tai vyksta ekrane, ar prie bendro kavos puoduko.
Kaip gyventi tarp dviejų pasaulių sveikai
Nėra universalaus recepto, tačiau keli principai gali padėti išlaikyti pusiausvyrą.
Supraskite, kokią paskirtį atlieka kiekviena platforma. Jeigu pastebėsite, kad tam tikra programa jums kelia nemalonius jausmus — pavydą, nerimą, nuovargį — tai signalas, o ne gyvenimo norma. Drąsiai naudokite funkcijas „nutildyti” ir „nebesekti” arba laikinai atsijunkite.
Kurkite, o ne tik vartykite. Tyrimai patvirtina intuityvią tiesą: žmonės, kurie internete kuria (rašo, piešia, filmuoja, programuoja), jaučiasi geriau nei tie, kurie tik vartoja kitų kuriamą turinį. Kūryba jungia skirtingus jūsų „aš” į vieną procesą.
Reguliariai pasitikrinkite. Kartas nuo karto paklauskite savęs: ar tai, ką rodau tinkle, sutampa su tuo, ką išgyvenu? Jeigu atsakymas — „visiškai ne”, panikuoti dar anksti, bet verta susimąstyti, kaip atotrūkis tarp įvaizdžio ir tikrovės tapo toks didelis ir ar norite, kad taip būtų ir toliau.
Saugokite pusiausvyrą be ekranų. Žmogaus smegenys atsinaujina ir apdoroja patirtis ramybėje, be stimulų. Valandos be telefono — ne prarastas laikas, o investicija į tą asmenybę, kuri vėliau vėl žengs į abu pasaulius.
Kalbėkite apie tai. Ypač su vaikais ir jaunuoliais. Klausimas „ką tu šiandien matei tinkle ir kaip tai paveikė tavo nuotaiką?” gali būti pradžia labai reikalingo pokalbio.
Išvada: tapatumas kaip tiltas
Galutinio atsakymo į klausimą, ar egzistuoja vienas tikrasis „aš”, greičiausiai nėra — ir nebūtinai jo reikia. Žmogus visuomet buvo daugialypis: vienas vaikams, kitas kolegoms, trečias seniems draugams. Internetas šią daugialypę tik padarė labiau matomą, greitesnę ir, deja, kitiems lengviau prieinamą. Svarbiausia ne tai, kuriame pasaulyje gyvename „tikrai”, o tai, ar sugebame tarp jų statyti tiltą — kad skaitmeninis gyvenimas neatskirtų mūsų nuo savęs pačių, o padėtų tapti vis labiau tuo, kuo norime būti.
Toks yra sveikas tapatumas tinkle ir už jo ribų: ne teatras su dviem scenomis, o vienas gyvenimas su daugeliu kalbų.
