1837 metų rudenį Londono priemiesčiuose pradėjo sklisti gandai apie keistą figūrą, pasirodančią tamsoje. Liudytojai pasakojo panašias istorijas: aukšta, liesa būtybė juodu apsiaustu, su degančiomis akimis ir aštriais nagais, kuri galėjo šokti per sienas, tvoras ir net namų stogus. Ji užpuldavo praeivius (dažniausiai moteris), išgąsdindavo juos iki sąmonės netekimo ir dingdavo tamsoje milžiniškais šuoliais, kurių joks žmogus neturėtų gebėti atlikti.
Ši būtybė buvo pavadinta Spring-heeled Jack – Spyruokliakulnis Džekas. Per ateinančius 70 metų (nuo maždaug 1837 iki 1904 m.) ji buvo matoma Londone, Liverpulyje, Šefildu, Kolčesteryje ir daugybėje kitų Anglijos vietovių. Jos istoriją tyrinėjo policija, aptarinėjo Parlamentas, rašė laikraščiai, piešė iliustratoriai ir pasakojo tūkstančiai liudytojų.
Iki šios dienos niekas tiksliai nežino, kas buvo Spyruokliakulnis Džekas: žmogus, grupė žmonių, kolektyvinė haliucinacija ar kažkas visiškai nepaaiškinama.
Viktorijos epochos Londonas: tamsa, kurioje gimė legenda
Miestas be šviesos
Kad suprastumėte, kodėl Spyruokliakulnis Džekas galėjo egzistuoti (ar bent jau kodėl žmonės tikėjo jo egzistavimu), reikia suprasti, koks buvo Londonas XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
1837 metais, kai karalienė Viktorija ką tik užėmė sostą, Londonas buvo didžiausias miestas pasaulyje – maždaug 2 milijonai gyventojų. Tačiau tai buvo miestas be elektros, be organizuotos policijos (Metropolitan Police buvo įkurta tik 1829 m. ir vis dar buvo jaunutė institucija) ir be šiuolaikinės kanalizacijos.
Naktimis didžioji miesto dalis skendėjo visiškoje tamsoje. Dujiniai žibintai apšviesdavo tik pagrindines gatves centrinėse dalyse. Priemiesčiai, skurdžiosios zonos ir pramonės rajonai buvo juodi kaip anglis. Londoną reguliariai gaubdavo tirštas rūkas (garsioji Londono „pea soup fog” – žirnių sriubos rūkas), kuris sumažindavo matomumą iki kelių metrų.
Tokioje aplinkoje bet kas galėjo pasirodyti iš tamsos ir dingti vėl. Ir būtent tokioje aplinkoje gimė Spyruokliakulnis Džekas.
Visuomenės baimių kraštovaizdis
Viktorijos epochos pradžioje Londono gyventojai gyveno keliomis pagrindinėmis baimėmis:
- Nusikaltimai: gatvės plėšimai, užpuolimai ir žmogžudystės buvo kasdienybė, ypač skurdžiuosiuose rajonuose
- Ligos: choleros epidemijos (didžiausia – 1831 m.) žudė tūkstančius, o jų priežastys nebuvo suprastos
- Socialiniai pokyčiai: industrializacija naikino senuosius gyvenimo būdus, o į miestus plūdo šimtai tūkstančių kaimiečių, ieškančių darbo
- Antgamtiniai tikėjimai: net XIX amžiaus pradžioje didelė dalis populiacijos tikėjo vaiduokliais, demonais ir antgamtinėmis būtybėmis
Spyruokliakulnis Džekas atsirado toje tamsioje erdvėje, kur tikri pavojai susipynė su antgamtinėmis baimėmis.
Pirmieji stebėjimai (1837–1838 m.)
Gandai prasideda
Pirmieji pranešimai apie keistą būtybę Londono priemiesčiuose pradėjo sklisti 1837 metų rugsėjo mėnesį. Keletas moterų iš Šiaurės Londono priemiesčių pranešė apie užpuolimus tamsoje: jas atakavo aukšta figūra, galinti šokinėti per tvoras ir sienas.
Vienas ankstyviausių pranešimų buvo apie tarnaitę, vardu Mary Stevens, kuri 1837 m. spalį ėjo per Lavender Hill rajoną pietiniame Londone. Pagal jos pasakojimą, iš tamsos šoktelėjo figūra, apkabino ją, pradėjo bučiuoti jos veidą ir draskyti drabužius „aštriais kaip ledas nagais”. Mary klykė, figūra pabėgo, ir kaimynai išbėgo į gatvę. Niekas nebuvo rastas.
Kitą dieną ta pati (arba panaši) figūra tariamai šoktelėjo prieš vežimą Vaitos Harto (White Hart) gatvėje, išgąsdindama žirgus ir priversdama vežiką prarasti kontrolę. Vežimas apsivertė, o figūra „pabėgo šokinėdama per 3 metrų aukščio sieną”, juokdamasi aukštu, skardžiu juoku.
Lordų mero kreipimasis
Gandai taip greitai ir plačiai pasklido, kad pasiekė pačias aukščiausias valdžios viršūnes. 1838 metų sausio 9 dieną Londono lordų meras Johnas Konas (Sir John Cowan) Mansion House susirinkime perskaitė anonimišką laišką, kuriame rašoma:
„Keletas asmenų (aukščiausio rango, kaip yra pagrindo tikėti) sudarė lažybas, kad vienas iš jų, persirengęs vaiduokliu, apsiginklavęs ir apsirengęs taip, kad gąsdintų žmones, pasirodys trijose Londono vietovėse – priemiesčiuose, kuriuos jis jau pavertė siaubo teritorija.”
Laiške teigiama, kad mažiausiai vienas asmuo mirė iš baimės, o keletas moterų „patyrė sunkius priepuolius ir miegojo ligoniuose”. Lordų meras pranešimą priėmė rimtai ir paprašė visuomenės teikti informaciją. Šimtai laiškų užplūdo Mansion House – daugelis patvirtino, kad matė keistą figūrą.
Tai buvo neįprastas momentas: oficiali Londono valdžia viešai pripažino, kad kažkas keisto ir bauginančio vyksta miesto gatvėse.
Garsiausios atakos: kai legenda tapo konkrečia
Jane Alsop incidentas (1838 m. vasario 20 d.)
Vienas geriausiai dokumentuotų Spyruokliakulnio Džeko išpuolių įvyko 1838 metų vasario 20 dieną Senojo Fordo (Old Ford) rajone, rytiniame Londone.
18-metė Jane Alsop sėdėjo namuose su tėvu ir seserimis, kai pasigirdo stiprus beldimas į duris. Prie vartų stovėjo vyras, kuris šaukė: „Dievui meldžiu, atneškit žvakę! Mes pagavome Spyruokliakulnį Džeką!”
Jane paėmė žvakę ir išbėgo pro duris. Prie vartų stovinti figūra atrodė kaip policininkas, tačiau kai Jane priartėjo, figūra nusimetė apsiaustą ir atsisuko. Jane vėliau liudijo policijoje:
- Būtybė dėvėjo baltą, kūną priglundantį kostiumą (tarsi spaudinį ar šalmą)
- Jos akys buvo „kaip raudonos ugnies kamuoliukai”
- Ji spjovė mėlyną ir baltą liepsną tiesiai Jane į veidą
- Jos rankos buvo „kaip metaliniai nagai – šalti ir aštrūs kaip nagos”
Būtybė sugriebė Jane, pradėjo plėšyti jos drabužius ir draskyti ją nagais. Jane šaukė ir bandė bėgti į namą. Prie durų įvyko grumtynės – Džekas laikė Jane už plaukų, kol jos sesuo atitraukė ją vidun ir užtrenkė duris. Būtybė dar kurį laiką belsdavosi, paskui dingo.
Jane turėjo matomus draskymų žymės ant kūno ir kaklo. Policija ištyrė incidentą, bet jokio įtariamojo nerasta.
Lucy Scales incidentas (1838 m. vasario 28 d.)
Vos savaitę po Alsop incidento, 18-metė Lucy Scales ir jos sesuo ėjo per Žaliąją drako alėją (Green Dragon Alley) Limehause, rytiniame Londone. Prie alėjos kampo stovėjo aukšta figūra, apsigaubusi apsiaustu.
Kai seserys priėjo arčiau, figūra staiga spjovė mėlyną liepsną tiesiai Lucy į veidą. Mergina akimirksniu prarado regėjimą ir sukrito ant grindinio su sunkiais traukuliais. Jos sesuo pradėjo klykti, ir kaimynai išbėgo į gatvę. Figūra pabėgo šuoliais per pastatus.
Lucy patyrė stiprius priepuolius kelias dienas ir buvo gydoma namuose.
Kas bendra tarp atakų?
Abiejose atakose pasikartoja tie patys elementai:
- Mėlyna liepsna iš burnos – tai detalė, kuri skiria Spyruokliakulnį Džeką nuo paprasto nusikaltėlio. Kaip žmogus gali spjaudyti ugnį?
- Raudonos ar degančios akys
- Metaliniai ar aštrūs nagai
- Neįprastas kostiumas – baltas, priglundantis, ne kasdieninis drabužis
- Antžmogiški šuoliai – gebėjimas peršokti sienas ir pastatus
- Atakos prieš moteris – dauguma aukų buvo jaunos moterys, vaikščiojusios vienoms
Antroji banga: šuoliai už Londono ribų (1843–1877 m.)
Plitimas po Angliją
Po 1838 metų Londono panikos Spyruokliakulnis Džekas kuriam laikui „nutilo” sostinėje, tačiau pranešimai pradėjo plisti po visą Angliją:
1843 m. Northamptonshire. Pranešimai apie „šuoliuojantį žmogų” laukuose naktį, gąsdinantį piemenis ir keliautojus.
1845 m. Jacobo salos (Jacob’s Island) rajonas, Londonas. Prostitutė vardu Maria Davis tariamai buvo užpulta Spyruokliakulnio Džeko, kuris nustūmė ją nuo tilto į pelkėtą griovį. Ji nuskendo. Kai kurie šaltiniai šį incidentą laiko žmogžudyste, priskirta legendai, kiti – paprastu nelaimingu atsitikimu, apaugusiu gandais.
1847 m. Teignmouth, Devonas. Kareiviai pranešė apie figūrą, kuri naktį šokinėjo per kareivines tvorą ir dingo, kai buvo apšaudyta.
1855 m. „Velnio pėdsakai” Devone. Vieną žiemos rytą šimtai kilometrų pėdsakų (tarsi kanopų, tik einančių tiesia linija per stogus, sienas ir upę) atsirado sniege visame pietinės Anglijos regione. Nors tai formaliai nėra Spyruokliakulnio Džeko stebėjimas, daugelis žmonių susiejo šiuos pėdsakus su juo.
1870-ieji. Black Country (Juodasis kraštas), Midlandsas. Pramoniniame Anglijos širdyje kilo nauja stebėjimų banga: paslaptinga figūra šokinėjo per namų stogus, gąsdino darbininkus ir, pasak kai kurių liudytojų, „buvo apsitaisiusi juodai su ragais ant galvos”.
Alderšoto (Aldershot) incidentas (1877 m.)
Vienas keisčiausių ir geriausiai dokumentuotų vėlyvojo laikotarpio incidentų įvyko 1877 metais Aldershot kariuomenės bazėje, Hampšyre.
Naktiniai sargybiniai pranešė, kad keista figūra pasirodė prie kareivių stovyklos, šokinėdama per sargybinius postus ir gąsdindama kareivius. Kelią naktys iš eilės figūra pasirodydavo, išgąsdindavo sargybinį ir pabėgdavo antžmogiškais šuoliais.
Vieną naktį sargybinis šovė į figūrą iš šautuvo. Pasak liudininkų, šūvis pataikė, tačiau figūra nesustojo – ji „metaliniai nuskambėjo”, tarsi kulka atšokusi nuo metalo, ir pabėgo. Tai sukėlė dar didesnę paniką: ar tai žmogus šarvuose, ar kažkas visiškai kita?
Kariuomenė tyrė incidentą, tačiau jokio paaiškinimo nepateikė.
Trečioji banga: paskutinieji pasirodymai (1888–1904 m.)
1888 m.: Džekas ir kitas Džekas
1888 metais Londone siautėjo Džekas Skerdėjas (Jack the Ripper) – serijinis žudikas, žudęs prostitutes Vaitsčapelyje. Tai buvo pati garsiausias nusikaltimų serija Viktorijos epochos Anglijoje.
Tuo pačiu metu keletas liudytojų pranešė apie Spyruokliakulnio Džeko stebėjimus tame pačiame Londono regione. Kai kurie žmonės net sujungė abi legendas – ar Džekas Skerdėjas ir Spyruokliakulnis Džekas galėtų būti tas pats asmuo?
Istoriškai tai mažai tikėtina: Džekas Skerdėjas buvo žudikas, operavęs labai siaurame rajone labai specifiniu būdu (peiliu, naktimis), o Spyruokliakulnis Džekas buvo „gąsdintojas”, veikiantis visoje Anglijoje ir niekada (tiksliau, beveik niekada) nieko nenužudęs. Tačiau tai, kad abu „Džekai” veikė tuo pačiu metu tame pačiame mieste, pridėjo dar vieną sluoksnį ir taip jau painiai istorijai.
Liverpulio banga (1904 m.)
Paskutiniai reikšmingi Spyruokliakulnio Džeko stebėjimai fiksuoti 1904 metais Liverpulyje. Šimtai žmonių William Henry gatvėje matė figūrą, kuri šokinėjo ant stogų, tupėjo ant kaminų ir atlikdavo neįtikėtinus šuolius tarp pastatų.
Minia bandė ją pagauti, tačiau figūra nušoko nuo bažnyčios stogo ir dingo už pastatų. Kai kurie liudytojai teigė matę, kad ji turėjo kažką „panašaus į sparnus ar pelerinę”, kuri padėjo jai planuoti ore.
Po 1904 metų pranešimai praktiškai nutrūko. Spyruokliakulnis Džekas dingo taip pat paslaptingai, kaip ir pasirodė.
Kas buvo Spyruokliakulnis Džekas? Pagrindinės teorijos
1. Henrio Vorbestono markizo teorija
Populiariausia „tikro žmogaus” teorija sieja Spyruokliakulnį Džeką su Henriku de la Poer Baču (Henry de La Poer Beresford), 3-iuoju Vorbestono markizu – ekscentrišku Viktorijos epochos aristokratu, kuris garsėjo:
- Žiauriais pokštais – jis mėgo gąsdinti žmones persirenginėdamas, paleisti jaučius į draugų miegamuosius ir sprogdinti petardas netikėtose vietose
- Sportiniais gabumais – buvo puikus raitelis ir sportininkas
- Lažybomis – buvo žinomas kaip aistringas lažybininkas, ir teorija teigia, kad Spyruokliakulnio Džeko atakas jis darė dėl lažybų su kitais aristokratais
- Turtais – turėjo pakankamai pinigų specialiai įrangai (spyruokliniams batams, liepsnos generatoriams) ir tarnams, padedantiems pabėgti
Lordų mero laiške taip pat minimas „aukščiausio rango” asmuo, sudaręs lažybas – tai atitinka markizo profilį.
Problemos su šia teorija:
- Pranešimai apie Spyruokliakulnį Džeką tęsėsi dar dešimtmečius po Vorbestono mirties (jis mirė 1859 m.)
- Kai kurie stebėjimai buvo per toli nuo jo valdų, kad jis galėtų juos atlikti fiziškai
- Nėra jokių tiesioginių įrodymų, siejančių jį su bet kuriuo konkrečiu incidentu
2. Kelių žmonių (pamėgdžiotojų) teorija
Dauguma šiuolaikinių istorikų mano, kad Spyruokliakulnis Džekas nebuvo vienas asmuo, o reiškinys, kurį per 70 metų „vaidino” skirtingi žmonės. Pagal šią teoriją:
- Pirmieji incidentai (1837–1838 m.) galėjo būti vieno ar kelių aristokratų pokštas (galbūt Vorbestono ar jo draugų)
- Kai istorija tapo žinoma per laikraščius, pamėgdžiotojai pradėjo persirengti Spyruoklikulniu Džeku ir gąsdinti žmones savo rajonuose
- Kiekvienas naujas pranešimas spaudoje inspiruodavo dar daugiau pamėgdžiotojų
- Per dešimtmečius legenda tapo „savarankiška” – kiekvienas keistas įvykis naktį buvo priskiriamas Džekui
Ši teorija paaiškina, kodėl stebėjimai tęsėsi tiek ilgai, skirtingose vietose, ir kodėl aprašymai kartais prieštarauja vieni kitiems.
3. Masinės isterijos teorija
Kai kurie psichologai ir sociologai mano, kad didelė dalis (galbūt net dauguma) stebėjimų buvo masinės isterijos rezultatas:
- Žmonės, girdėję apie Spyruokliakulnį Džeką iš laikraščių ir gandų, pradėdavo „matyti” jį bet kuriame keistame šešėlyje ar neaiškiame siluete
- Viktorijos epochos Londonas buvo idealiai tinka masinei isterijai: tamsu, pavojinga, žmonės gyveno baimėje, o žiniasklaida (ypač pigia „penny press”) aktyviai sensacionalizavo kiekvieną pranešimą
- Kai kurie „stebėjimai” galėjo būti paprasčiausiai klaidingai interpretuoti įvykiai: vagis, perbėgantis per tvorą, galėjo tapti „šuoliuojančia būtybe” liudytojo galvoje
Problemos su šia teorija:
- Jane Alsop ir Lucy Scales incidentai turėjo fizinius įrodymus (draskymų žymės, nudegimai) – tai sunku paaiškinti vien isterija
- Alderšoto kareiviai buvo profesionalūs kariai, treniruoti atskirti realias grėsmes nuo įsivaizduojamų
- Stebėjimai buvo per daug nuoseklūs (tie patys elementai: liepsna, akys, šuoliai) tarp nesusijusių liudytojų
4. Mechaninės įrangos teorija
Kai kurie tyrėjai siūlo, kad Spyruokliakulnis Džekas naudojo technines priemones:
- Spyruokliniai batai ar kojos mechanizmai – XIX amžiuje jau egzistavo primityvūs spyruokliniai mechanizmai (pogo lazda buvo patentinta 1891 m., bet panašūs prietaisai galėjo egzistuoti anksčiau). Tokie batai galėtų paaiškinti neįprastus šuolius
- Cheminis liepsnos generatorius – mažas degiklis su fosforu ar kita chemikale, naudojamas „ugnies spjaudymui”. XIX amžiuje sceniniai fokusininkai jau naudojo panašius triukus
- Šarvai ar metaliniai pirštukai – galėtų paaiškinti „metalinius nagus” ir tai, kad kulka Alderšote tariamai „atšoko” nuo figūros
Ši teorija yra techninė logiška, tačiau jai trūksta konkrečių įrodymų: joks toks prietaisas niekada nebuvo rastas, konfiskuotas ar aprašytas to laikotarpio patentų dokumentuose.
5. Antgamtinė teorija
Dalis žmonių (tiek XIX amžiuje, tiek šiandien) tiesiog tiki, kad Spyruokliakulnis Džekas buvo antgamtinė būtybė – demonas, dvasia ar nežemiška esybė. Ši teorija remiasi tuo, kad:
- Joks žmogus negali šokti tokiais atstumais, kokius aprašo liudytojai
- Mėlyna liepsna iš burnos neturi racionalaus paaiškinimo (bent jau tokio, kuris būtų patikimas naktinėmis sąlygomis)
- Būtybė veikė 70 metų – per ilgas laikotarpis vienam žmogui
- Kulkos jai nepadarė žalos
Mokslinė bendruomenė šią teoriją, suprantama, atmeta, tačiau ji yra neatsiejama Spyruokliakulnio Džeko legendos dalis.
„Penny Dreadful” fenomenas: kaip žiniasklaida sukūrė monstrą
Kas buvo „penny dreadful”?
Vienas svarbiausių veiksnių, paaiškinančių Spyruokliakulnio Džeko legendos plitimą, buvo „penny dreadful” – pigios (kainavo vieną penį), sensacingos savaitinės brošiūros, spausdinamos ant pigaus popieriaus ir parduodamos gatvėse. Tai buvo XIX amžiaus atitikmuo šiandieniniams geltonojo žurnalistikos portalams ir „clickbait” antraštėms.
Spyruokliakulnis Džekas buvo idealus „penny dreadful” herojus (tiksliau, antihero): paslaptingas, baugus, su vizualiai ryškiu įvaizdžiu (liepsnojančios akys, metaliniai nagai, juodas apsiaustas) ir su pakankamai neaiškia istorija, kad autoriai galėtų ją papildyti savo fantazijomis.
Spyruokliakulnis Džekas „penny dreadful” leidiniuose
1840–1860-aisiais pasirodė keletas serialiuotų leidinių, skirtų Spyruokliakulniui Džekui:
- „Spring-heeled Jack: The Terror of London” (1863–1867) – ilga serialiuota istorija, kurioje Džekas buvo pavaizduotas kaip demoniškas antihero, terorizuojantis nusikaltėlius ir korumpuotus aristokratus
- „Spring-heeled Jack, or The Feats of the Young Dolamore” (1878–1879) – kita versija, kurioje Džekas yra jaunas kilmingas vyras, atkeršijantis savo šeimos skriaudėjams naudodamas specialią mechaninę įrangą
Šie leidiniai pavertė Spyruokliakulnį Džeką iš grėsmingo gatvių siaubo į popkultūros veikėją – tarsi ankstyvą superpiktadarį (arba superherojų, priklausomai nuo versijos). Daugelis istorikų laiko Spyruokliakulnį Džeką vienu pirmųjų „kostiumuotų” fikcinių veikėjų – protėviu Betmenui, Zorui ir kitiems maskuotiems herojams.
Žiniasklaida kaip katalizatorius
„Penny dreadful” leidiniai sukūrė paradoksą: kuo daugiau buvo rašoma apie Spyruokliakulnį Džeką, tuo daugiau žmonių jį „matydavo”. Kiekvienas naujas stebėjimas tapdavo nauja medžiaga leidiniams, o kiekvienas naujas leidinys inspiruodavo naujus stebėjimus (arba pamėgdžiotojus). Tai buvo vienas pirmųjų žiniasklaidos „feedback loop” (grįžtamojo ryšio ciklo) pavyzdžių istorijoje.
Spyruokliakulnis Džekas ir kitos miesto legendos
Legendų giminystė
Spyruokliakulnis Džekas nėra vienintelė tokio tipo legenda. Per istoriją panašūs „baugiai šokinėjantys” ar „nenugalimi naktiniai gąsdintojai” pasirodydavo skirtingose kultūrose:
Patas Neguros (Ispanija, XX amžius) – „juodakojis” arba „juodapėdis”, paslaptinga figūra, tariamai gąsdinusi žmones Madrido priemiesčiuose XX amžiaus pradžioje. Panašios charakteristikos: neįtikėtini šuoliai, naktinis veikimas, nesugebėjimas jo pagauti.
Čupakabra (Lotynų Amerika, 1990-ieji) – nors tai visiškai kitokio tipo legenda (gyvūnų žudikas, ne žmonių gąsdintojas), ji rodo tą patį mechanizmą: keletas tikrų (arba tariamų) incidentų, žiniasklaidos sensacionalizavimas ir greitai plintanti masinė isterija.
Motmanas (Moth Man, JAV, 1966–1967) – paslaptinga sparnuota būtybė su raudonomis akimis, matyta Poynt Plezante, Vakarų Virdžinijoje. Kaip ir Spyruokliakulnis Džekas, Motmanas turėjo „degančias” akis, neįprastą gebėjimą judėti ir dingo taip paslaptingai, kaip atsirado.
Šios paralelės rodo, kad Spyruokliakulnis Džekas yra dalis platesnio žmogiškojo reiškinio – mūsų polinkio personifikuoti baimes ir nežinomybę konkrečiu, atpažįstamu veikėju.
Spyruokliakulnis Džekas šiuolaikinėje popkultūroje
Knygos ir komiksai
- Mark Hodder’io „Burton & Swinburne” serija – steampunk romanuose Spyruokliakulnis Džekas yra vienas pagrindinių veikėjų, atvykęs iš ateities
- „Spring-Heeled Jack” (komiksas, 2014) – grafinis romanas, interpretuojantis legendą kaip siaubo istoriją
- Daugybė steampunk žanro kūrinių naudoja Spyruokliakulnį Džeką kaip veikėją ar įkvėpimo šaltinį
Vaizdo žaidimai
- „Assassin’s Creed Syndicate” (2015) – žaidime, kurio veiksmas vyksta Viktorijos epochos Londone, yra Spyruokliakulnio Džeko misijų serija
- „The Order: 1886″ – Viktorijos epochos steampunk žaidime panašūs motyvai
Televizija ir kinas
- „Penny Dreadful” (2014–2016) – Showtime serialas, tyrinėjantis Viktorijos epochos gotikos temas (nors Spyruokliakulnis Džekas nėra pagrindinis veikėjas, serija pati pavadinta pagal tą patį žanrą, kuris jį išgarsino)
- Keletas trumpametražių filmų ir dokumentikų BBC bei Channel 4 platformose
Spyruokliakulnis Džekas kaip archetipas
Daugelis popkultūros tyrinėtojų mano, kad Spyruokliakulnis Džekas yra vienas pirmųjų šiuolaikinio „superherojaus/superpiktadario” archetipų:
- Kostiumuotas – specialus, atpažįstamas drabužis
- Antžmogiški gebėjimai – šuoliai, liepsna, greitis
- Slapta tapatybė – niekas nežino, kas jis iš tikrųjų
- Naktinis veikimas – pasirodo tik tamsoje
- Baimės kėlimas – jo reputacija eina pirma jo paties
Betmenas, kuris pirmą kartą pasirodė 1939 metais, turi stulbinančiai daug bendrumų su Spyruokliniu Džeku: tamsus kostiumuotas veikėjas, veikiantis naktimis, keliantis baimę nusikaltėliams, šokinėjantis per stogus ir turintis slaptą tapatybę. Ar Bob Kane’as ir Bill Finger’is, kurdami Betmeną, žinojo apie Spyruokliakulnį Džeką? Tiesioginio patvirtinimo nėra, bet kultūrinė giminystė akivaizdi.
Chronologinė stebėjimų santrauka
| Metai | Vieta | Kas nutiko |
|---|---|---|
| 1837, ruduo | Londono priemiesčiai | Pirmieji pranešimai apie „šokinėjančią figūrą” |
| 1838, sausis | Mansion House, Londonas | Lordų mero oficialus kreipimasis |
| 1838, vasaris | Old Ford, Londonas | Jane Alsop ataka (liepsna, nagai) |
| 1838, vasaris | Limehouse, Londonas | Lucy Scales ataka (liepsna į veidą) |
| 1843 | Northamptonshire | Pranešimai kaimo vietovėse |
| 1845 | Jacob’s Island, Londonas | Maria Davis incidentas |
| 1855 | Devonas | „Velnio pėdsakai” sniege |
| 1870-ieji | Black Country, Midlandsas | Stogų šokinėtojas pramoniniuose rajonuose |
| 1877 | Aldershot karinė bazė | Šaudyta į figūrą, kulka „atšoko” |
| 1888 | Londonas | Stebėjimai Džeko Skerdėjo laikotarpiu |
| 1904 | Liverpulis | Paskutiniai dideli stebėjimai |
Kodėl Spyruokliakulnis Džekas vis dar žavi?
Spyruokliakulnis Džekas yra viena tų retų legendų, kuri gyvuoja ne dėl atsakymų, o dėl klausimų. Mes nežinome, kas jis buvo. Mes nežinome, ar tai buvo vienas žmogus, grupė pamėgdžiotojų, kolektyvinė haliucinacija ar kažkas, ko net nemokame įvardyti.
Ir galbūt tai yra jo didžiausia galia: Spyruokliakulnis Džekas yra tuščia forma, į kurią kiekviena epocha gali įpilti savo baimes. XIX amžiuje jis buvo demonas tamsoje. XX amžiuje – ankstyvojo superherojaus prototipas. XXI amžiuje – steampunk ikona ir vaizdo žaidimų veikėjas.
Bet už visų šių interpretacijų lieka tas pats vaizdas: tamsi Londono gatvė, tirštas rūkas, ir kažkur tamsoje – figūra su degančiomis akimis, kuri šoka per sieną ir dingsta juokdamasi.
Ar tai buvo tikra? Praėjo beveik 200 metų, ir mes vis dar nežinome. Ir galbūt būtent todėl vis dar klausiame.
