Šiandien, praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų po Vakarų Romos imperijos žlugimo, mes vis dar gyvename romėnų sukurtame pasaulyje. Kalbos, kuriomis kalbame, remiasi lotynų kalba. Teisinės sistemos, pagal kurias gyvename, kilo iš romėnų teisės. Keliai, kuriais važiuojame, dažnai eina tomis pačiomis trasomis, kurias nubrėžė romėnų inžinieriai. Net mūsų kalendorius, mėnesių pavadinimai ir politinės institucijos (senatas, respublika, konstitucija) yra romėniško paveldo atspindys.
Senovės Roma per daugiau nei tūkstantį metų perėjo nuo mažo kaimelio ant Tibro upės kranto iki didžiausios imperijos, kokią senovės pasaulis buvo matęs. Šis straipsnis apžvelgia visą tą kelią: nuo legendinio įkūrimo iki galutinio žlugimo ir palikimo, kuris gyvuoja iki šiol.
Romos įkūrimas: legenda ir tikrovė
Romulas ir Remas
Pagal garsiąją legendą, Romą 753 m. pr. Kr. įkūrė dvyniai Romulas ir Remas – karališkojo kraujo berniukai, kuriuos jų tėvo brolis Amulijus įsakė nuskandyti Tibre. Krepšelis su kūdikiais nepaskendo, o juos atrado ir užaugino vilkė (lupa). Vėliau vaikus paėmė ir augino piemuo Faustulas.
Užaugę broliai nusprendė įkurti miestą toje vietoje, kur buvo surasti. Kilo ginčas, ant kurios kalvos statyti – Romulas pasirinko Palatino kalvą, Remas – Aventino. Ginčas baigėsi tragiškai: Romulas nužudė Remą ir tapo pirmojo Romos karaliumi. Miestas buvo pavadintas jo vardu – Roma.
Garsioji vilkė, žindanti dvynius (Lupa Capitolina), tapo Romos simboliu, kuris naudojamas iki šiol.
Ką sako archeologija?
Šiuolaikiniai archeologiniai radiniai rodo, kad legenda turi tiesos grūdą. Palatino kalvoje rasti gyvenvietės pėdsakai, datuojami maždaug X–VIII amžiumi pr. Kr. Tai buvo paprasta piemenų gyvenvietė, iš kurios per šimtmečius išaugo miestas. Garsioji „Romulo trobelė” (casa Romuli) – primityvi medžio ir molio pastogė Palatino kalvoje – buvo saugoma ir restauruojama per visą antikos laikotarpį kaip šventas objektas.
Tačiau mitas apie vieno žmogaus įkūrimą yra supaprastinimas. Roma greičiausiai susiformavo palaipsniui, susijungiant kelioms gyvenvietėms ant gretimų kalvų.
Karališkasis laikotarpis (753–509 m. pr. Kr.)
Septyni karaliai
Pagal tradiciją, Romą valdė septyni karaliai per maždaug 240 metų:
- Romulas (753–716 m. pr. Kr.) – legendinis įkūrėjas, sukūręs Senatą ir karines institucijas
- Numa Pompilijus (716–673 m. pr. Kr.) – taikus karalius, įsteigęs religines institucijas ir reformavęs kalendorių
- Tulas Hostilijus (673–642 m. pr. Kr.) – karvedys, sunaikinęs kaimyninę Alba Longą
- Ankus Marcijus (642–617 m. pr. Kr.) – plėtė Romos teritoriją, pastatė pirmąjį tiltą per Tibrą
- Tarkvinijus Priskus (616–579 m. pr. Kr.) – etruskų kilmės karalius, pradėjęs didžiuosius statybos projektus (Didysis kanalas – Cloaca Maxima, cirkas)
- Servijus Tulijus (578–535 m. pr. Kr.) – reformatorius, sukūręs naują pilietybės sistemą pagal turtą, pastatęs pirmuosius miesto gynybos mūrus
- Tarkvinijus Didysis (Superbus) (535–509 m. pr. Kr.) – paskutinis karalius, tironas, kurio šeimos nusikaltimai sukėlė revoliuciją
Etruskų įtaka
Trys paskutiniai karaliai buvo etruskų kilmės. Etruskai – paslaptinga civilizacija, gyvenusi šiauriau Romos (dabartinė Toskana) – turėjo didžiulę įtaką ankstyvajai Romai: jie atnešė pažangias statybos technologijas, religinius ritualus, triumfo tradiciją ir net patį žodį „Roma” (kai kurie mokslininkai mano, kad jis kilęs iš etruskų kalbos).
Respublikos gimimas
509 m. pr. Kr. romėnų aristokratai, vadovaujami Lucijaus Junijaus Bruto (legendinio protėvio to paties Bruto, kuris vėliau nužudė Julijų Cezarį), nuvertė karalių Tarkvinijų Superbą. Revoliuciją išprovokavo karaliaus sūnaus Seksto nusikaltimas prieš kilmingąją Lukreciją.
Romėnai prisiekė niekada daugiau neleisti vienam žmogui turėti absoliučios valdžios. Vietoj karaliaus jie sukūrė naują valdymo formą – Respubliką (lot. res publica – „viešas reikalas”).
Romos Respublika (509–27 m. pr. Kr.)
Politinė sistema
Romos Respublikos valdymo sistema buvo viena sudėtingiausių senovės pasaulyje. Ji buvo subalansuota taip, kad joks asmuo ar grupė negalėtų sukaupti per daug galios:
Konsulai – du aukščiausi pareigūnai, renkami kasmet. Kiekvienas turėjo veto teisę prieš kitą. Karo metu vadovavo kariuomenei. Tai buvo aukščiausia pakopa romėnų politinėje karjeroje (cursus honorum).
Senatas – 300 (vėliau daugiau) buvusių aukštų pareigūnų taryba. Formaliai tik patariamasis organas, bet realiai turėjo milžinišką galią – kontroliavo finansus, užsienio politiką ir provincijų valdymą. Senatoriai buvo renkami iki gyvos galvos.
Liaudies susirinkimai – keli tipai (comitia centuriata, comitia tributa, concilium plebis), kurie rinkdavo pareigūnus ir priimamavo įstatymus. Balsavimo sistema buvo sverta: turtingesni piliečiai turėjo daugiau balsų.
Liaudies tribūnai – ypatingi pareigūnai, atstovaujantys plebėjų (paprastų piliečių) interesams. Jie turėjo veto teisę – galėjo sustabdyti bet kokį Senato ar konsulo sprendimą vienu žodžiu. Jų asmenys buvo šventai neliečiami (sacrosanctitas).
Diktatorius – ypatinga pareigybė, skiriama tik kraštutiniu atveju (karo ar krizės metu) ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Diktatorius turėjo absoliučią valdžią, bet turėjo ją atiduoti pasibaigus terminui. Garsiausias pavyzdys – Cincinatas, kuris buvo pašauktas nuo plūgo gelbėti Romos, sumušė priešus per 16 dienų ir grįžo atgal į savo ūkį.
Patricijų ir plebėjų kova
Pirmaisiais Respublikos šimtmečiais vyko nuolatinė politinė kova tarp patricijų (senos aristokratijos) ir plebėjų (paprastų piliečių). Plebėjai reikalavo politinių teisių, žemės ir apsaugos nuo aristokratų savivalės.
Ši kova truko apie 200 metų (494–287 m. pr. Kr.) ir baigėsi kompromisu: plebėjai gavo savo tribūnus, teisę eiti aukštas pareigas ir galiausiai lygias teises su patricijais. XII lentelių įstatymai (apie 450 m. pr. Kr.) – pirmas rašytinis romėnų įstatymų rinkinys – buvo viena svarbiausių šios kovos pergalių: nuo šiol įstatymai buvo vieši, o ne slapti aristokratų interpretacijai.
Ši taikaus konflikto sprendimo patirtis tapo Romos stiprybe: vietoj revoliucijų ir pilietinių karų (kurie ateis vėliau) romėnai mokėsi spręsti vidinę įtampą per institucines reformas.
Romos plėtra: nuo Italijos iki Viduržemio jūros
Italijos užkariavimas (V–III a. pr. Kr.)
Per maždaug du šimtmečius Roma palaipsniui užvaldė visą Italijos pusiasalį. Tai nebuvo vienas didelis žygis, o ilga serija karų, sąjungų, sukilimų ir diplomatinių manevrų:
- Lotynų karai – kova su kaimyninėmis lotynų gentimis
- Samnium karai (343–290 m. pr. Kr.) – trys karai su samnitais, kalnų tautomis Pietų Italijoje
- Piro karas (280–275 m. pr. Kr.) – kova su Epyro karaliumi Piru, kuris atvyko padėti graikų kolonijoms Pietų Italijoje. Piras laimėjo kelis mūšius, bet su tokiais nuostoliais, kad davė pasauliui terminą „Piro pergalė” – pergalė, kuri prilygsta pralaimėjimui
Iki 264 m. pr. Kr. Roma kontroliavo visą Italijos pusiasalį nuo Po upės iki Sicilijos sąsiaurio.
Pūnų karai (264–146 m. pr. Kr.): kova dėl pasaulio valdžios
Pūnų karai tarp Romos ir Kartaginos (finikiečių kolonijos dabartiniame Tunise) buvo didžiausi ir lemiamiausi karai senovės vakarų pasaulyje.
Pirmasis Pūnų karas (264–241 m. pr. Kr.). Kova dėl Sicilijos. Roma, neturėjusi jūrų laivyno, per keletą metų pastatė flotilę, nukopijuodama sudužusį kartaginiečių laivą, ir pridėjo savą išradimą – korvusą (abordažo tiltą), leidusį legionams kovoti ant priešo laivų denio. Roma laimėjo ir gavo Siciliją, Sardiniją ir Korsiką – pirmąsias provincijas už Italijos ribų.
Antrasis Pūnų karas (218–201 m. pr. Kr.). Garsiausias iš trijų. Kartaginos karvedys Hanibalas Barka atliko vieną drąsiausių karinių manevrų istorijoje: pervedė kariuomenę su 37 karo drambliais per Pirėnų kalnus, Pietų Prancūziją ir Alpes žiemos metu, kad atakuotų Romą iš šiaurės – kryptimi, iš kurios niekas nesitikėjo.
Hanibalas 15 metų siautėjo po Italiją, laimėjo kelis didžiulius mūšius:
- Trebijos mūšis (218 m. pr. Kr.) – pirma didelė pergalė Italijoje
- Trazimeno ežero mūšis (217 m. pr. Kr.) – didžiausia pasala senovės karo istorijoje
- Kanų mūšis (216 m. pr. Kr.) – apsupimo manevrais sunaikinta apie 50 000–70 000 romėnų. Tai laikoma viena didžiausių karinių katastrofų istorijoje ir „tobulo mūšio” etalonu, kurį studijuoja karinės akademijos iki šiol
Nepaisant šių pralaimėjimų, Roma nepasidavė. Tai buvo stebinantis atsparumo aktas: bet kuri kita senovės valstybė greičiausiai būtų kapituliavusi po Kanų. Romėnai taikė Fabijaus strategiją (pagal karvedį Fabijų Maksimą) – vengė atvirų mūšių, naikino Hanibalo tiekimo linijas ir palaipsniui atiminėjo jo sąjungininkus.
Galiausiai romėnų karvedys Publijus Kornelijus Scipijonas (vėliau pramintas Afrikietiškuoju) perkėlė karą į Afriką ir 202 m. pr. Kr. sumušė Hanibalą Zamos mūšyje. Kartagina prarado visas užjūrio valdas ir tapo Romos vasale.
Trečiasis Pūnų karas (149–146 m. pr. Kr.). Senatorius Katonas Vyresnysis kiekvieną savo kalbą Senate baigdavo fraze: „Ceterum censeo Carthaginem esse delendam” – „Be to, manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta.” Galiausiai Roma sudavė galutinį smūgį: Kartagina buvo apgulta, sugriaut, gyventojai parduoti į vergiją, o teritorija nusėta druska (bent jau pagal legendą), kad niekas ten nebeaugtų.
Tolesnė ekspansija
Po Pūnų karų Romos plėtra tapo nesustabdoma:
- Makedonijos karai (214–148 m. pr. Kr.) – Graikija tapo Romos provincija
- Pergamo paveldėjimas (133 m. pr. Kr.) – Pergamo karalius testamentu paliko savo karalystę Romai
- Jugurtos karas Šiaurės Afrikoje (112–106 m. pr. Kr.)
- Galijos užkariavimas Julijaus Cezario (58–50 m. pr. Kr.)
- Egipto aneksija po Kleopatros mirties (30 m. pr. Kr.)
Respublikos krizė ir žlugimas
Problemos, kurių negalėjo išspręsti
Nuo II amžiaus pr. Kr. Romos Respublika susidūrė su struktūrinėmis problemomis:
Žemės koncentracija. Karai atnešė turtus aristokratijai, kuri supirkinėjo smulkiųjų ūkininkų žemes. Tūkstančiai bežemių romėnų plūdo į miestą, kur tapo beturčiais (proletarii).
Profesionali kariuomenė. Kai karvedys Gajus Marijus reformavo kariuomenę (apie 107 m. pr. Kr.), leisdamas tarnauti bežemiams, legionieriai pradėjo būti lojalūs ne valstybei, o savo karvedžiui, kuris jiems žadėjo žemę ir grobį. Tai sukūrė karinių vadų galią, kuri grasino Respublikai.
Pilietiniai karai. Marijo ir Sulos karas (88–82 m. pr. Kr.), Katilinos sąmokslas (63 m. pr. Kr.), Cezario ir Pompėjaus karas (49–45 m. pr. Kr.), Oktaviano ir Antonijaus karas (32–30 m. pr. Kr.) – per šimtmetį Respubliką draskė vienas pilietinis karas po kito.
Vergų sukilimai. Spartako sukilimas (73–71 m. pr. Kr.) – gladiatorius Spartakas su 70 000 vergų kariuomene dvejus metus siautėjo po Italiją ir laimėjo kelis mūšius prieš romėnų legionus. Sukilimas buvo numalšintas Kraso, o 6000 sukilėlių nukryžiuoti palei Via Appia kelią iš Kapujos į Romą.
Romos imperija (27 m. pr. Kr. – 476 m. po Kr.)
Augustas: pirmasis imperatorius
Po Julijaus Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr.) ir dar 13 metų trukusių pilietinių karų Cezario įpėdinis Oktavianas 27 m. pr. Kr. priėmė titulą Augustus (Didingas) ir tapo pirmuoju Romos imperatoriumi.
Augustas buvo politinis genijus: jis sukūrė monarchiją, kuri atrodė kaip respublika. Formaliai jis buvo tik „pirmasis tarp lygių” (princeps), gerbiantis Senatą ir tradicijas. Realiai jis kontroliavo kariuomenę, iždą ir visas svarbiausias sprendimų sritis.
Augusto pasiekimai:
- Pax Romana (Romos taika) – daugiau nei 200 metų trukęs santykinės taikos laikotarpis, prasidėjęs Augusto valdymu
- Administracinė reforma – provincijų valdymo sistema, mokesčių rinkimas, pašto tarnyba
- Statybų programa – Augustas sakė: „Radau Romą plytinę, palieku marmurinę.” Jis pastatė naują forumą, Marso lauko paminklus, šventyklas
- Literatūros aukso amžius – Augusto laikais kūrė Vergilijus („Eneida”), Horacijus, Ovidijus, Livijus
Augustas valdė 41 metus (27 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.) ir mirė 75 metų amžiaus.
Pagrindinės imperatorių dinastijos
Julijų-Klaudijų dinastija (27 m. pr. Kr. – 68 m. po Kr.):
- Augustas – imperijos kūrėjas
- Tiberijus – kompetentingas, bet nepopuliarus valdovas
- Kaligula – trumpai valdęs, garsėjęs žiaurumu ir ekscentriškumu
- Klaudijus – nuvertintas intelektualas, užkariavęs Britaniją
- Neronas – menininkas ir tironas, garsėjęs persekiojimais ir Romos gaisru (64 m.)
Flavijų dinastija (69–96 m.):
- Vespasianas – pragmatiškas karvedys, atstatęs valstybę po pilietinio karo, pradėjęs Koliziejaus statybą
- Titas – trumpai valdęs, tačiau atsimenamas dėl Vezuvijaus išsiveržimo (79 m.), kuris palaidojo Pompėją ir Herkulanumą
- Domicianas – efektyvus administratorius, bet autoritarinis valdovas
Penki gerieji imperatoriai (96–180 m.):
Tai laikoma aukso amžiumi – laikotarpis, kai imperatoriai buvo renkami pagal kompetenciją, o ne kilmę:
- Nerva – pradėjo adopcijos principą (imperatorius įsūnija geriausią kandidatą)
- Trajanas – praplėtė imperiją iki didžiausio masto (Dakija, Mesopotamija, Arabija). Jo valdymo metu Romos imperija pasiekė didžiausią teritoriją – apie 5 mln. kv. km
- Adrianas – konsolidatorius, pastatęs Adriano sieną Britanijoje, atstatęs Panteoną
- Antoninas Pijus – ilgiausio taikaus valdymo laikotarpis
- Markas Aurelijus – „filosofas soste”, stoikų mąstytojas, rašęs „Meditacijas” karo žygiuose
Imperijos mastas didžiausio klestėjimo metu
II amžiaus pradžioje Romos imperija apėmė:
- Visą Viduržemio jūros pakrantę
- Vakarų Europą iki Reino ir Dunojaus
- Britaniją (iki Škotijos sienų)
- Šiaurės Afriką nuo Maroko iki Egipto
- Artimuosius Rytus (Sirija, Palestina, Arabijos dalis)
- Trumpai – Mesopotamiją (Irakas)
Imperijos gyventojų skaičius siekė 55–70 milijonų – maždaug ketvirtadalis visos pasaulio populiacijos tuo metu. Romos miestas buvo pirmasis pasaulyje pasiekęs 1 milijono gyventojų ribą.
Romėnų kariuomenė: karinė mašina, kuri valdė pasaulį
Legionai
Romėnų legionas buvo pagrindinis taktinis vienetas – maždaug 5000–5500 karių (pėstininkų) organizuotas į 10 kohortų. Kiekviena kohorta turėjo 6 centurijas po maždaug 80 vyrų, vadovaujamų centuriono – profesionalaus karininko, kuris buvo kariuomenės stuburas.
Legionieriai tarnavo 20–25 metus ir gaudavo žemės sklypą pasibaigus tarnybai. Jie buvo profesionalūs kariai, treniruočių metu kiekvieną dieną žygiuodavo 30 km su 30 kg apkrova, statydavo stovyklą ir praktikuodavo kovinę taktiką.
Ginkluotė ir taktika
Romėnų legionierius buvo ginkluotas:
- Gladius – trumpas dviašmenis kalavijas, skirtas dūriams artimoje kovoje
- Pilum – svaidomoji ietis su minkštu geležiniu smaigaliu, kuris lenkdavosi smogęs priešo skydui ir padarydavo jį nenaudojamą
- Scutum – didelis stačiakampis skydas (apie 10 kg), suteikiantis beveik viso kūno apsaugą
- Lorica segmentata – segmentiniai šarvai iš geležinių juostų (vėlyvojo laikotarpio)
Garsiausias romėnų taktinis manevras – testudo (vėžlys): legionieriai suglaudžia skydus iš visų pusių ir iš viršaus, sudarydami praktiškai neįveikiamą judančią tvirtovę.
Romėnų stovykla (castra)
Kiekvienas romėnų legionas, sustojęs nakčiai ar ilgesniam laikui, statė įtvirtintą stovyklą pagal standartinį planą: stačiakampis perimetras su grioviu, pylimu ir palisadais, reguliarius gatvių tinklu ir pastoviu palapinių (arba barakų) išdėstymu. Bet kuris legionierius bet kurioje stovykloje žinojo, kur yra jo vieta, vandens taškas ir evakuacijos kelias.
Daugelis Europos miestų (Londonas, Paryžius, Viena, Barselona, Kolnas, Budapeštas) išaugo iš buvusių romėnų karinių stovyklų, ir jų centrinės dalys iki šiol atspindi romėnišką stačiakampį planavimą.
Romėnų inžinerija ir architektūra
Keliai
Romėnai pastatė daugiau nei 400 000 km kelių (iš jų apie 80 000 km akmenimi grįstų magistralinių kelių), apjungiančių visą imperiją. Kelių sistema leido greitai perkelti legionus, gabenti prekes ir pašto siuntas.
Romėnų kelias buvo daugiasluoksnė konstrukcija: gruntas, žvyras, stambus akmuo, smulkesnis skaldytas akmuo ir galiausiai didelės, glaudžiai sudėtos grindinio plokštės. Daugelis šių kelių išliko iki šių dienų – Via Appia (pastatyta 312 m. pr. Kr.) vis dar naudojama netoli Romos.
Akvedukai
Romėnai pastatė daugiau nei 200 akvedukų visoje imperijoje. Šios vandentiekio sistemos gabeno šaltinio vandenį iš kalnų į miestus dešimčių kilometrų atstumu, naudodamos gravitacinį nuolydį (vidutiniškai apie 34 cm nuolydžio kas kilometrą).
Garsiausias akvedukas – Pont du Gard Pietų Prancūzijoje: trijų aukštų arkų tiltas, 49 metrų aukščio, pastatytas I amžiuje. Romos miestas gaudavo apie 1 milijoną kubinių metrų vandens per dieną – daugiau nei daugelis šiuolaikinių pasaulio miestų.
Betonas ir architektūra
Romėnai išrado opus caementicium – senovės betoną, pagamintą iš kalkių, vulkaninio pelenų (pucolanų) ir akmenų. Šis mišinys buvo toks atsparus, kad iš jo pastatyti statiniai stovi daugiau nei 2000 metų. Šiuolaikiniai mokslininkai tik pastaraisiais metais pradėjo suprasti, kodėl romėnų betonas yra atsparesnis nei daugelis XX amžiaus betonų – jūros vanduo, užuot jį ardęs, iš tikrųjų stiprina mineralinę struktūrą.
Didžiausi romėnų architektūros pasiekimai:
Koliziejus (Flavijų amfiteatras) – pastatytas 72–80 m. po Kr. 50 000 žiūrovų talpinanti arena gladiatorių kovoms, gyvūnų medžioklėms ir kitoms pramogoms. Jo elipsės forma, keturių aukštų arkados ir sudėtinga požeminė sistema (hipogėjus) su keltuvais ir scenomis tebeimpresionuoja architektus.
Panteonas – Adriano valdymo metu (apie 125 m.) atstatytas šventyklos pastatas su 43,3 metro skersmens kupolu – didžiausiu nearmuotu betoniniu kupolu pasaulyje iki šiol. Kupolo viršūnėje yra 8,7 metro skersmens anga (oculus), pro kurią krinta šviesos stulpas. Pastatas stovi beveik 1900 metų be esminių struktūrinių pakeitimų.
Karakalo termos – milžiniškas viešųjų pirčių kompleksas (216 m.), talpinęs iki 1600 žmonių vienu metu. Termos turėjo karštojo, šiltojo ir šaltojo vandens baseinus, sporto sales, bibliotekas ir sodus.
Trajano forumas – didžiausias imperijos forumas su Trajano kolona (38 m aukščio, su spiraline bareljefine juosta, vaizduojančia Dakijos karą – „Trajano kolonos komiksas”).
Romėnų teisė: palikimas, gyvuojantis šiandien
Teisinės sistemos pagrindai
Romėnų teisė yra vienas ilgaamžiškiausių Romos palikimo aspektų. Pagrindiniai principai, suformuluoti romėnų teisininkų, veikia daugelio šalių teisės sistemose iki šiol:
- Nekaltumo prezumpcija – „kiekvienas laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta”
- Teisė būti išklausytam – „tesėjas turi išklausyti abi puses” (audi alteram partem)
- Rašytiniai įstatymai – XII lentelių principas, kad įstatymai turi būti vieši ir prieinami visiems
- Sutarčių teisė – susitarimai turi galią, lygią įstatymams (pacta sunt servanda)
- Nuosavybės teisė – aiškiai apibrėžta privačios nuosavybės apsauga
- Natūralioji teisė (ius naturale) – idėja, kad egzistuoja universalūs teisingumo principai, galiojantys visoms tautoms
Corpus Iuris Civilis
VI amžiuje imperatorius Justinianas (Rytų Romos imperijoje) liepė surinkti ir kodifikuoti visą romėnų teisę į vieną veikalą – Corpus Iuris Civilis (Civilinės teisės rinkinys). Šis dokumentas tapo visos Europos kontinentinės teisės pagrindu ir iki šiol dėstomas teisės universitetuose.
Kasdieninis gyvenimas Senovės Romoje
Socialinė struktūra
Romos visuomenė buvo griežtai sluoksniuota:
- Senatoriai – politinis ir žemvaldžių elitas (apie 600 šeimų)
- Raiteliai (equites) – verslo ir prekybos elitas, turtingi, bet be politinio prestižo
- Piliečiai (cives) – laisvieji romėnai su balsavimo ir teisinėmis teisėmis
- Laisvieji buvę vergai (liberti) – išlaisvintieji, turintys ribotas teises
- Vergai (servi) – nuosavybė be jokių teisių (maždaug 25–40 proc. imperijos gyventojų)
Maistas ir kulinarija
Romėnų dieta priklausė nuo turto:
Paprastas žmogus valgė daugiausia grūdinę košę (puls), duoną, alyvuoges, sūrį ir sezonines daržoves. Mėsa buvo prabanga. Pagrindinis gėrimas buvo vandeniu skiestas vynas (posca) arba pigus acto gėrimas.
Turtingieji dalyvaudavo iškilmingose vakarienėse (cena), kurios galėjo trukti valandas ir apimti dešimtis patiekalų: austrės, flamingo liežuviai, šerno kepsniai, žuvies padažas (garum – fermentuotos žuvies padažas, romėnų kečupas), egzotiniai vaisiai ir paukštiena.
Romėnai valgė gulėdami ant šono ant specialių gultų (triclinium) – sėdint prie stalo valgė tik varguoliai ir vergai.
Pramogos: gladiatoriai ir žirgų lenktynės
Gladiatorių kovos buvo populiariausia pramogos forma. Gladiatoriai buvo mokyti profesionalūs kovotojai – vergai, karo belaisviai arba savanoriai, treniruojami specialiose mokyklose (ludus). Priešingai filmų vaizdavimui, dauguma gladiatorių mūšių nesibaigio mirtimi: gerai treniruotas gladiatorius buvo brangi investicija, kurią šeimininkas saugojo.
Buvo keletas gladiatorių tipų:
- Murmillo – sunkiai ginkluotas, su šalmu, žuvies formos keterą
- Retiarius – lengvai ginkluotas, su tinklu ir tridračiu
- Secutor – specialiai apmokytas kovoti prieš retiarius
- Thraex – su mažu skydu ir lenktame kardu
Žirgų lenktynės Didžiajame cirke (Circus Maximus) buvo dar populiaresnės nei gladiatorių kovos. Cirkas talpino iki 250 000 žiūrovų – didžiausias sporto renginių objektas žmonijos istorijoje. Vežikų komandos (raudoni, balti, žali, mėlyni) turėjo aršius gerbėjus, kurių aistros kartais pervirdavo į gatvių riaušes.
Viešosios pirtys (thermae)
Pirtys buvo Romos socialinio gyvenimo centras – vieta, kur žmonės ne tik prausėsi, bet ir sportavo, diskutavo, skaitė, derėjosi verslo ir net valgė. Stambiausiose pirtėse (Karakalo, Diokleciano) buvo bibliotekos, sporto salės, sodai ir parduotuvės.
Įėjimas buvo pigus – prieinamas beveik visiems laisviems gyventojams. Tai buvo viena svarbiausių socialinės sanglaudos priemonių: skirtingų klasių žmonės bendravo tose pačiose erdvėse.
Romėnų religija
Tradicinė religija
Romėnai buvo politeistai – garbino daugybę dievų, daugelį jų perėmę iš graikų:
- Jupiteris (graikų Dzeusas) – vyriausiasis dievas, griaustinio valdovas
- Marsas (graikų Arėjas) – karo dievas, Romulo tėvas pagal mitą
- Venera (graikų Afroditė) – meilės deivė, Julijų giminės protėvė
- Minerva (graikų Atėnė) – išminties deivė
- Janus – vartų ir pradžių dievas su dviem veidais (sausis – January – pavadintas jo garbei)
Religija buvo valstybinė institucija: žyniai (pontifices), pranašai (augures) ir vestialės (Vestos šventyklos mergelės) buvo valstybės pareigūnai.
Krikščionybės atsiradimas ir plitimas
I amžiuje Romos provincijoje Judėjoje atsirado krikščionybė. Pirmaisiais šimtmečiais krikščionys buvo persekiojami (ypač Nerono, Diokleciano valdymo laikais), bet religija sparčiai plito tarp vergų, vargšų ir vėliau – tarp aristokratijos.
313 m. imperatorius Konstantinas Didysis Milano ediktu legalizavo krikščionybę. 380 m. imperatorius Teodosijus I paskelbė krikščionybę vienintele valstybine religija.
Šis perėjimas nuo pagoniškos politeistinės valstybės prie krikščioniškos monoteinės imperijos buvo viena didžiausių transformacijų žmonijos istorijoje.
Romos imperijos krizė ir žlugimas
III amžiaus krizė (235–284 m.)
III amžiuje Romos imperija patyrė beveik mirtinę krizę:
- Per 50 metų valdė daugiau nei 25 imperatoriai (dauguma nužudyti arba nuversti)
- Ekonominė krizė – inflacija, monetų nuvertinimas, prekybos nuosmukis
- Maro epidemija (Kiprijano maras, greičiausiai raupai) – nužudė iki trečdalio gyventojų kai kuriuose regionuose
- Išorinės grėsmės – germanai šiaurėje, Sasanidų Persija rytuose
- Imperijos padalijimas – laikinai suskilo į tris dalis (Galijos imperija, Palmyrena, centrinė Roma)
Diokleciano ir Konstantino reformos
Imperatorius Dioklecianus (284–305 m.) stabilizavo imperiją radikaliomis reformomis:
- Tetrarchija – imperija padalinta keturiems valdovams (du augustai ir du cezariai)
- Provincijų reorganizacija – daugiau mažesnių provincijų, griežtesnė kontrolė
- Kainų ediktas – bandymas kontroliuoti infliaciją nustatant maksimalias kainas
Konstantinas Didysis (306–337 m.) tęsė reformas:
- Perkėlė sostinę į Konstantinopolį (buvusią Bizantiją, dabartinį Stambulą) – naują krikščionišką sostinę Rytų ir Vakarų sandūroje
- Legalizavo krikščionybę
- Reformavo kariuomenę ir mokesčių sistemą
Galutinis padalijimas
395 m. imperatorius Teodosijus I mirė, padalijęs imperiją dviem sūnums:
- Vakarų Romos imperija (sostinė – Roma, vėliau Ravena)
- Rytų Romos imperija (sostinė – Konstantinopolis)
Šis padalijimas tapo negrįžtamas.
Vakarų Romos imperijos žlugimas (V amžius)
V amžiuje germanų gentys masiškai veržėsi per imperijos sienas:
- 410 m. – vestgotų karalius Alarikas užėmė ir apiplėšė Romą. Pirmas kartas per 800 metų, kai priešas buvo miesto viduje. Visa Viduržemio jūros civilizacija buvo šokiruota.
- 455 m. – vandalai apiplėšė Romą dar žiauriau (iš čia žodis „vandalizmas”)
- 476 m. rugsėjo 4 d. – germanų karvedys Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, paauglį Romulą Augustulą. Simboliška: paskutinis imperatorius turėjo ir pirmojo Romos karaliaus (Romulas), ir pirmojo imperatoriaus (Augustas) vardus.
476 metai tradiciškai laikomi Vakarų Romos imperijos pabaigos data ir senovės pasaulio galu. Prasidėjo viduramžiai.
Bizantija: Roma, kuri gyvavo dar 1000 metų
Rytų Romos imperija, vėliau vadinama Bizantijos imperija, nebuvo žlugusi. Ji gyvavo nuo 395 m. iki 1453 m., kai osmanų turkai užėmė Konstantinopolį.
Bizantija buvo tiesioginė Romos imperijos tęsėja: jos gyventojai save vadino romėnais (Rhomaioi), jų imperatoriai laikė save Augusto ir Konstantino paveldėtojais, o jų teisinė sistema rėmėsi Justiniano kodeksu.
Bizantija išsaugojo graikų-romėnų kultūrą per tamsiuosius viduramžius ir perdavė ją Renesanso Europai. Be Bizantijos daugelis senovės tekstų (Platono, Aristotelio, Archimedo) būtų dingę amžiams.
Senovės Romos palikimas šiuolaikiniame pasaulyje
Kalba
Lotynų kalba – romėnų kalba – yra penkių šiuolaikinių kalbų motina: italų, prancūzų, ispanų, portugalų ir rumunų (vadinamosios romanų kalbos). Anglų kalba, nors ir germaniška, turi maždaug 60 proc. žodžių, kilusių iš lotynų (per prancūzų kalbą ir mokslinę terminiją).
Lotynų kalba iki šiol naudojama katalikų bažnyčioje, medicinoje, teisėje, botanikoje ir zoologijoje.
Teisė
Romėnų teisė yra pagrindas daugumos Europos (ir Lotynų Amerikos) teisinių sistemų. Sąvokos kaip „habeas corpus”, nekaltumo prezumpcija, sutarčių teisė ir pilietinės teisės tiesiogiai kyla iš romėnų teisinės tradicijos.
Architektūra ir inžinerija
Romėnų arkos, kupolai, kolonados ir betonas įkvėpė architektus per visą istoriją. JAV Kapitolijus, Paryžiaus Panteonas, daugybė bažnyčių, parlamentų ir viešųjų pastatų yra romėniškos architektūros paveldėtojai.
Politinė sistema
Žodžiai „respublika”, „senatas”, „konstitucija”, „kandidatas”, „cenzūra”, „veto”, „diktatorius” – visi kilę iš romėnų politinio gyvenimo. JAV Konstitucijos kūrėjai tiesiogiai rėmėsi Romos Respublikos modeliu.
Kalendorius
Mūsų kalendorius yra romėniškas: mėnesių pavadinimai (sausis – Janus, kovas – Mars, liepa – Julius, rugpjūtis – Augustus), savaitės dienos (kai kuriose kalbose), ir pati 365 dienų + keliamųjų metų sistema, sukurta Julijaus Cezario.
Infrastruktūra
Romėnų kelių trasos iki šiol naudojamos Europoje. Daugelis pagrindinių autostradų Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Britanijoje seka romėnų kelių maršrutais. Romėnų akvedukų principai (gravitacinis vandentiekis) taikomi iki šiol.
Krikščionybė
Romos imperija buvo terpė, kurioje krikščionybė išplito iš mažos Judėjos sektos iki pasaulinės religijos. Romos keliai, bendra kalba (graikų ir lotynų), Pax Romana taika ir imperijos administracija leido misionierėms keliauti ir skleisti naują tikėjimą.
Romos popiežius iki šiol naudoja titulą Pontifex Maximus – tą patį, kurį nešiojo Romos imperatriai kaip vyriausiasis religinės valdžios titulą.
Senovės Roma skaičiais
| Parametras | Reikšmė |
|---|---|
| Gyvavimo trukmė | Apie 1229 metų (753 m. pr. Kr. – 476 m. po Kr. Vakaruose; iki 1453 m. Rytuose) |
| Didžiausia teritorija | Apie 5 mln. kv. km (Trajano valdymo metu, 117 m.) |
| Didžiausias gyventojų skaičius | 55–70 mln. (II amžiuje) |
| Romos miesto populiacija | Apie 1 mln. (I–II amžiuje) |
| Kelių tinklo ilgis | Daugiau nei 400 000 km |
| Legionų skaičius (piko metu) | 28–33 legionai (apie 150 000–180 000 legionierių + pagalbiniai daliniai) |
| Provincijų skaičius | Apie 45 (Diokleciano laikais – per 100) |
Kodėl Senovės Roma žavi iki šiol?
Senovės Roma traukia ne tik dėl piramidžių masto statinių ar gladiatorių dramatiškumo. Ji traukia, nes romėnai buvo panašūs į mus. Jie kūrė politines sistemas ir jas sugriovė. Jie rašė filosofinius traktatus apie dorybę ir tuo pačiu metu žiūrėjo, kaip žmonės žudo vieni kitus arenoje. Jie statė kelius ir akvedukus, kuriais galėtų didžiuotis bet kokia šiuolaikinė inžinerinė kompanija, ir tuo pačiu metu laikė trečdalį savo gyventojų vergijoje.
Romos istorija yra žmogiškumo veidrodis: ji rodo ir tai, ką žmonės gali sukurti, kai veikia kartu, ir tai, ką jie gali sunaikinti, kai pasiduoda ambicijai, godumui ar baimei.
Ir galbūt labiausiai stebina tai, kad ši civilizacija, prasidėjusi nuo piemenų kaimelio ant Palatino kalvos, per tūkstantį metų sukūrė pasaulį, kurio atgarsius girdime kiekvieną dieną – kiekvieną kartą, kai ištariame žodį „respublika”, kiekvieną kartą, kai einame teismo keliu, kiekvieną kartą, kai pažiūrime į liepos mėnesio kalendoriaus lapelį.
