Juokas – reiškinys, esantis kažkur tarp biologijos ir kultūros. Tiesa, didesnį susidomėjimą jis kelia kaip kultūrinis reiškinys, nors rasti jo šaltinį ar paskirtį įmanoma tik tyrinėjant biologiją. Pirmą kartą idėją apie du skirtingus juoko tipus XVIII amžiuje išsakė G. Beaty, kuris juoką, sukeltą kutenimo, pavadino gyvulišku, o dėl psichologinių priežasčių kilusį – sentimentaliu.
Juokas yra bendras reiškinys, todėl jį galima paaiškinti tik pagal vadinamąją monistinę biokultūros teoriją. Tačiau neįmanoma sukurti tokios teorijos, kurioje juokas būtų siejamas tik su žmogaus fiziologija. Yra nemažai psichologų, kurie kalba net apie tam tikrą juoko biologiją, tačiau ir šiuo atveju turima omeny daugiausia juoko fiziologija. Jei tam pritartume, mes ne tik atskirtume juoką nuo realių biologinių šaknų, bet – ir dėl to dar labiau abejotina – padarytume jį kone nepaaiškinamu kultūriniame kontekste.
Kutenimas, kuris yra tiesioginis vegetatyvinės nervų sistemos stimuliavimas, neturi jokio ryšio su humoru. Jo sukeltas juokas yra refleksas, panašus į verkimą, kurį sukelia, pavyzdžiui, svogūnų valymas ir pjaustymas. Toks palyginimas vis dėlto nėra visiškai neabejotinas, nes iš esmės niekas, išskyrus pačias ašaras, nesieja ašarų nuo svogūnų su tikromis: nei balsas, nei mimika verkiant tokiomis ašaromis nedalyvauja. Tačiau kutenimo sukeltas juokas turi abi dalis – ir balsą, ir mimiką, be to, kaip ir mokslininkų nuolat pabrėžiama, negalima konstatuoti jokių išorinių skirtumų tarp šio ir psichologinio juoko.
Reakcija į kutenimą yra besąlygiškas refleksas, kuris sukelia juoką vaikams. Tačiau suaugusiesiems šis refleksas laikui bėgant dažnai visiškai išnyksta, o neretai juoką, kaip reakciją į kutenimą, pakeičia susierzinimas.
