Nevados dykumoje, maždaug 130 kilometrų šiaurės vakarų kryptimi nuo Las Vegaso, yra vieta, kurios oficialiai neegzistavo beveik 60 metų. Jokiame žemėlapyje ji nebuvo pažymėta. Joks valdžios atstovas nepripažino jos buvimo. Tačiau ji buvo matoma palydovinėse nuotraukose, apie ją kalbėjo šimtai buvusių darbuotojų, ir per kelis dešimtmečius ji tapo garsiausiu sąmokslo teorijų objektu planetoje.
Ši vieta yra Area 51 – karinė bazė, kurios vardas tapo sinonimu viskam, kas slapta, nežemiška ir nepaaiškinama. Vieni tiki, kad čia slepiami ateivių erdvėlaiviai. Kiti žino, kad čia buvo kuriami patys pažangiausi šnipinėjimo lėktuvai šaltojo karo istorijoje. Tikrovė, kaip dažnai nutinka, yra ir nuostabesnė, ir prozaiškesnė nei legendos.
Šis straipsnis pasakoja viską: nuo pirmojo nusileidimo ant Groom Lake dugno iki 2019 metų interneto fenomeno, kai du milijonai žmonių pareiškė norą „šturmuoti” bazę.
Geografija: kur tiksliai yra Area 51?
Koordinatės ir aplinka
Area 51 yra Nevados bandymų ir mokymo poligono (Nevada Test and Training Range, NTTR) sudėtyje, maždaug 37°14’06” šiaurės platumos ir 115°48’40” vakarų ilgumos. Bazė įsikūrusi prie Groom Lake – sausos ežero dugno (playa), kurio plokščias, kietas paviršius tiko kaip natūralus nusileidimo takas.
Aplinka yra viena iš nehostiliškiausių žemėje žmonėms: dykumos temperatūra vasarą siekia 45–50°C, vandens šaltinių beveik nėra, o artimiausias gyvenamas punktas – mažytė Reičel (Rachel) gyvenvietė – yra apie 40 km atstumu.
Būtent ši izoliacija ir padarė vietą idealią slaptų karinių programų vykdymui.
Kodėl „Area 51″?
Pavadinimas kilo iš Atominės energijos komisijos (AEC) žemėlapių, kuriuose Nevados bandymų poligonas buvo padalintas į sunumeruotus sektorius. Sektorius, kuriame yra Groom Lake, gavo numerį 51. Kiti pavadinimai, naudojami per laiką: „Groom Lake”, „Paradise Ranch” (taip bazę ironiškai pavadino pirmieji darbuotojai), „Dreamland” (svajonių šalis – radijo šaukinys), „Homey Airport” (FAA registruose), ir tiesiog „Bazė” (The Site).
Draudžiama zona
Area 51 yra apsuptas keliomis saugumo zonomis:
- Draudžiama oro erdvė (R-4808N) – civiliniams lėktuvams uždrausta
- Nevados bandymų poligono perimetras – kontroliuojama zona su ženklais, perspėjančiais apie gyvybei pavojingą jėgos panaudojimą
- Bazės perimetras – stebimas judesio jutikliais, kameromis ir patruliuojamas saugos tarnybų automobiliais (vietiniai juos vadina „camo dudes” – „kamufliažiniai vaikinai”), kurie seka kiekvieną artėjantį asmenį
- Tikieji apsaugoti – ginkluota apsauga, turinti teisę sulaikyti ir, kraštutiniais atvejais, panaudoti jėgą
Artimiausia vieta, iš kurios galima bandyti pamatyti bazę, yra Tikaboo Peak – kalnas, esantis apie 42 km atstumu. Su geru teleskopu iš jo viršūnės galima įžiūrėti kai kuriuos bazės pastatus.
Area 51 istorija: nuo dykumos iki paslapčių
1955 m.: pradžia su U-2 šnipinėjimo lėktuvu
Area 51 istoriją iš esmės pradėjo vienas žmogus: Kelly Johnsonas – legendinis aviacijos inžinierius, vadovavęs Lockheed kompanijos slaptam padaliniui Skunk Works.
1955 metais CIA ir Lockheed kūrė U-2 – aukšto skrydžio šnipinėjimo lėktuvą, galintį skristi daugiau nei 21 km (70 000 pėdų) aukštyje – taip aukštai, kad tuo metu jokia priešlėktuvinio ginklo sistema negalėjo jo pasiekti. U-2 turėjo fotografuoti Sovietų Sąjungos karinius objektus, branduolines bazes ir raketų pozicijas.
Projektui reikėjo izoliuotos bandymų vietos, kurioje nebūtų civilių liudytojų. Johnsonas su nedidele komanda lėktuvu apskriejo Nevados ir Kalifornijos dykumas ir 1955 metų balandžio 12 dieną pastebėjo Groom Lake – tobulą sausos ežero dugno paviršių, tinkantį nusileidimo takui, apsuptą kalnų ir esantį jau egzistuojančio karinių bandymų poligono viduje.
CIA direktorius Allenas Dallesas patvirtino vietos pasirinkimą. Per kelis mėnesius buvo pastatytas pradinis nusileidimo takas, keli angarai ir laikini gyvenamieji barakai. Pirmasis U-2 bandomasis skrydis iš Groom Lake įvyko 1955 metų rugpjūčio 1 dieną.
U-2 ir pirmieji „NSO stebėjimai”
U-2 lėktuvas skrisdavo taip aukštai, kad iš žemės jis buvo vos matomas – maža sidabrinė dėmelė danguje, atspindinti saulės šviesą. Tačiau komercinių avia linijų pilotai, skridę 6–9 km aukštyje, kartais pamatydavo aukščiau esantį U-2 ir negalėdavo paaiškinti, kas tai per objektas – jokie kitas lėktuvas tuo metu neskrisdavo tokiame aukštyje.
Šie pilotų pranešimai buvo registruojami kaip neatpažinti skraidantys objektai (NSO/UFO). CIA vėliau prisipažino, kad maždaug pusė visų NSO pranešimų JAV per šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius buvo tiesiogiai susiję su U-2 ir vėlesnių slaptų lėktuvų skrydžiais iš Area 51.
Tačiau CIA negalėjo to viešai pasakyti, nes pats U-2 programa buvo griežtai slapta (CLASSIFIED). Todėl kiekvienas NSO pranešimas buvo oficialiai tiriamas ir atmetamas kaip „oro balionas”, „Veneros planeta” ar „atmosferos reiškinys” – kas dar labiau kurstė įtarimus, kad valdžia kažką slepia.
OXCART ir SR-71 Blackbird: greičio rekordininkai
Po U-2 Area 51 tapo dar revoliucingesniu projektu: A-12 OXCART – šnipinėjimo lėktuvu, galinčiu skristi 3,2 Macho greičiu (daugiau nei 3500 km/h) ir 27 km aukštyje. A-12 buvo jo laiko stebukas: pirmasis orlaivio kūnas, padengtas radarą sugeriančia medžiaga (stealth technologijos pradžia), su titaninės konstrukcijos liemeniu, kuris kaisdavo iki 300°C nuo trinties su oru.
A-12 buvo CIA lėktuvas; jo karinė versija SR-71 Blackbird tapo legenda – iki šiol greičiausias kada nors skridęs valdomasis orlaivys.
Have Blue ir F-117 Nighthawk – 1970-aisiais Area 51 tapo „stealth” technologijos lopšiu. „Have Blue” buvo pirmasis tikras stealth prototipas – lėktuvas, praktiškai nematomas radarams. Jo pagrindu sukurtas F-117 Nighthawk – pirmasis serijinės gamybos slapto bombardavimo lėktuvas, naudotas 1991 m. Persų įlankos kare.
F-117 bandomieji skrydžiai virš Nevados dykumos 1980-aisiais sukėlė naują NSO pranešimų bangą: neįprasta trikampė forma, praktiškai bejūčiai skrydžiai, keistos šviesos – vietiniai gyventojai negalėjo paaiškinti, ką mato.
Branduoliniai bandymai gretimoje teritorijoje
Area 51 yra greta Nevados branduolinių bandymų poligono (Nevada National Security Site), kur 1951–1992 metais buvo atlikta daugiau nei 900 branduolinių sprogdinimų (iš jų apie 100 atmosferinių). Kai kurie sprogimai buvo matomi iš Las Vegaso – mieste netgi buvo organizuojamos „atominės vakarėlių” – stogų terasos, iš kurių turistai stebėjo grybų formos debesis horizonte.
Branduoliniai bandymai pridėjo dar vieną sluoksnį Area 51 paslaptingumo auros: radiacija, saugomi perimetrai, keisti švytėjimai danguje naktimis – visa tai maitino legendas apie „nežemiškus eksperimentus”.
Rosvelo incidentas (1947 m.): mitas, iš kurio gimė viskas
Kas nutiko prie Rosvelo?
1947 metų birželį arba liepą (tikslios datos nesutampa) rančerius Makas Breiželis (Mac Brazel) rado keistų nuolaužų savo ganykloje netoli Rosvelo miesto, Naujosios Meksikos valstijoje (ne Nevadoje – tai svarbu). Nuolaužos buvo neįprastos: ploni metaliniai lakštai, kurie negalėjo būti sulenkti ar sudaužyti, medinės lazdelės su keistais simboliais, ir kažkas panašaus į aliumininę foliją, kuri išsitiesindavo po suglamžymo.
Breiželis pranešė vietos šerifui, kuris kreipėsi į Rosvelo karinę oro bazę. Bazės viešųjų ryšių karininkas Walteris Hautas (Walter Haut) išleido spaudos pranešimą, kuriame parašė, kad bazė „užfiksavo skraidančio disko” nuolaužas.
Kitą dieną kariuomenė atšaukė pranešimą ir pareiškė, kad rastos nuolaužos priklauso „oro balionui”. Istorija nutilo keliems dešimtmečiams.
Devintojo dešimtmečio atgimimas
1978 metais ufologas Stantonas Frydmanas (Stanton Friedman) susitiko su Džesiu Marseliui (Jesse Marcel) – buvusiu Rosvelo bazės žvalgybos karininku, kuris 1947 m. pirmasis tyrė nuolaužų vietą. Marselis tvirtino, kad tikrosios nuolaužos buvo „ne iš šio pasaulio” ir kad kariuomenė pakeitė tikrąsias nuolaužas oro baliono liekanomis, kad nuslėptų tiesą.
Nuo tada Rosvelo incidentas tapo didžiausiu NSO fenomenu populiariojoje kultūroje. Gimė pasakojimai apie ateivių kūnus, slaptus autopsius, technologijų atgalinę inžineriją ir – svarbiausia – apie tai, kad visa tai buvo nuvežta ir saugoma Area 51.
Ką sako JAV vyriausybė?
JAV karinės oro pajėgos 1994 ir 1997 metais išleido du ataskaitų tomus, kuriuose aiškino, kad Rosvelo nuolaužos priklausė Project Mogul – slaptai programai, naudojusiai aukšto skrydžio oro balionus su jautria akustine aparatūra, skirta aptikti sovietų branduolinius bandymus.
Pasak šių ataskaitų:
- Metaliniai lakštai buvo specialios baliono reflektorių medžiagos
- „Ateivių kūnai”, minimi vėlesniuose liudytojų pasakojimuose, greičiausiai buvo manekenai (Anthropomorphic Test Dummies), naudojami parašiutų bandymų programoje 1950-aisiais (keli metai po tikrojo incidento, bet liudytojų atmintis sujungė skirtingus įvykius)
NSO tyrinėtojai šio paaiškinimo nepriima.
Bobas Lazaras: žmogus, nuo kurio viskas pasikeitė
1989 metų pareiškimas
1989 metų lapkritį Las Vegaso televizijos stotyje KLAS pasirodė interviu su žmogumi, prisistatyusiu kaip Bobas Lazaras (Bob Lazar). Jo pasakojimas buvo toks: jis tvirtino dirbęs slaptame sektoriuje, vadinamame S-4, esančiame maždaug 24 km į pietus nuo Area 51 pagrindinės bazės, prie Papoose Lake ežero.
Pasak Lazaro, S-4 sektoriuje kalno šlaite buvo įrengti angarai, kuriuose buvo saugomi devyni ateivių erdvėlaiviai skirtingų formų ir dydžių. Lazaras tvirtino, kad jo darbas buvo tirti vieno iš šių erdvėlaivių varomąją sistemą, kuri, pasak jo, veikė naudojant elementą 115 (moscovium, tuo metu dar nebuvo atrastas periodiniame lentelėje – jis buvo susintetintas tik 2003 m.).
Lazaras aprašė erdvėlaivio vidų: nedideli kambariukai, per maži žmogaus dydžio pilotui, gravitacijos bangų generatoriai ir energijos šaltinis, kurio jis iki galo nesuprato. Jis teigė matęs dokumentus apie ateivių kilmę – esą jie buvo iš Zeta Reticuli žvaigždyno sistemos.
Ar Lazaras sakė tiesą?
Lazaro pareiškimai niekada nebuvo oficialiai patvirtinti. Pagrindinės problemos su jo istorija:
Prieš:
- JAV vyriausybė neigė, kad Lazaras kada nors dirbo Area 51 ar S-4
- Lazaro tvirtinimai apie savo išsilavinimą (MIT ir Caltech fizikos magistras) nebuvo patvirtinti – nė viena institucija nerado jo studijų įrašų
- Kai kurie techniniai jo teiginiai prieštarauja žinomai fizikai
- Lazaras turėjo teistumą (neteisėtas lošimų verslas Las Vegase)
Už:
- Los Alamos nacionalinės laboratorijos telefono knygoje iš tiesų buvo rastas Lazaro vardas – tai patvirtina, kad jis kažkokiu būdu buvo susijęs su šia institucija (galbūt kaip subrangovo darbuotojas)
- Lazaras žinojo apie kai kuriuos Area 51 detalius (savaitės darbo grafiką, saugumo procedūras, specialų autobuso maršrutą), kurie vėliau pasitvirtino
- Jo tvirtinimas apie 115-ąjį elementą buvo pasakytas 14 metų prieš šiam elementui susintetinti (nors elemento savybės nesutampa su Lazaro aprašymais)
- Per 35 metus Lazaras niekada nepakeitė savo pasakojimo – tai neįprasta, jei jis tiesiog meluoja
Lazaro istorija lieka viena labiausiai polarizuojančių temų ufologijoje. Jis arba yra žmogus, matęs tai, ko niekas neturėjo matyti, arba vienas talentingiausių apgavikų šiuolaikinėje istorijoje.
CIA pripažinimas 2013 metais
Paslaptis, kuri nebuvo paslaptis
2013 metais CIA, atsakydama į Informacijos laisvės akto (FOIA) užklausą, išslaptino dokumentų paketą, kuriame pirmą kartą oficialiai pripažino Area 51 egzistavimą ir patvirtino, kad bazė buvo naudojama U-2 ir OXCART šnipinėjimo lėktuvų programoms.
Dokumentuose buvo:
- Bazės žemėlapiai
- Darbuotojų atminimų fragmentai
- Bandomųjų skrydžių chronologijos
- Pripažinimas, kad dauguma NSO pranešimų regione buvo susiję su slaptais lėktuvais
Tai, ko dokumentai nepasakė: nieko apie ateivius, nežemiškas technologijas ar slaptus eksperimentus. CIA teigimu, Area 51 visada buvo „tik” pažangių aviacijos technologijų bandymų vieta.
NSO entuziastai atkreipė dėmesį, kad CIA pripažino tik tai, kas jau seniai buvo žinoma, ir tvirtino, kad tikrosios paslaptys liko neišslaptintos.
Area 51 saugumo sistema: kaip saugoma paslaptis
Darbuotojų kasdienybė
Area 51 darbuotojai (kurių tikslus skaičius nežinomas, bet spėjama apie 1500–2000) kasdien skraidinami iš Las Vegaso McCarran (dabar Harry Reid) oro uosto specialiais lėktuvais, vadinamais „Janet” (nuo jų registracijos prefikso). Tai baltai dažyti Boeing 737, be jokių užrašų ar logotipų, skraidantys kelis kartus per dieną tarp Las Vegaso ir Groom Lake.
Darbuotojai turi griežčiausius saugumo leidimus JAV vyriausybėje (Top Secret/SCI ir aukštesnius). Jie pasirašo neatskleidimo sutartis, draudžiančias kalbėti apie savo darbą net su šeimos nariais. Pažeidėjams gresia baudžiamoji atsakomybė.
Stebėjimo sistema
Bazės perimetrą saugo kelių lygių sistema:
- Judesio jutikliai (žemėje įkasti seisminiai davikliai) – aptinka pėsčiuosius ir transporto priemones kelių kilometrų atstumu
- Vaizdo kameros (tiek matomos, tiek paslėptos)
- Patruliai – privačios saugos kompanijos automobiliai (dažniausiai balti pikapai su tamsiniais langais), kurie seka kiekvieną artėjantį prie perimetro
- Sensoriniai stulpai – metaliniai stulpai su antenomis ir kameromis, pastatyti ant aplinkinių kalvų
- Oro stebėjimas – radarai ir galbūt priešlėktuvinės sistemos
Artimiausias legalus priėjimo taškas – kelias 375 (oficialiai vadinamas „Extraterrestrial Highway” – „Nežemiškas greitkelis”) ir šalutinis kelias, vedantis iki vartų su ženklais: „Fotografuoti draudžiama. Ginklai bus panaudoti. Pažeidėjai bus baudžiami.”
Kokios tikros technologijos buvo kuriamos Area 51?
Patvirtinti projektai
Dėl CIA išslaptinimų ir buvusių darbuotojų pasakojimų šiandien žinome, kad Area 51 buvo naudojama šiems slaptims projektams:
U-2 (1955–): Aukšto skrydžio žvalgybinis lėktuvas, skridęs virš Sovietų Sąjungos, Kinijos ir Kubos. Vis dar naudojamas (modernizuota versija).
A-12 OXCART (1962–1968): CIA hipergarsinis žvalgybinis lėktuvas. 3,2 Mach greitis, titano korpusas, pirmoji stealth technologija.
SR-71 Blackbird (1964–1998): A-12 karinė versija. Greičiausias valdomasis orlaivius istorijoje. Per savo tarnybos metus nė vienas SR-71 nebuvo numuštas, nors prieš jį buvo paleista daugiau nei 4000 priešlėktuvinių raketų.
Have Blue / F-117 Nighthawk (1977–2008): Pirmasis stealth lėktuvas. Jo neįprasta daugiakampė forma buvo sukurta skaičiavimais, minimizuojančiais radaro atspindį. Naudotas Panamos invazijoje, Persų įlankos kare, Kosovo kampanijoje.
Tacit Blue (1982–1985): Eksperimentinis stealth žvalgybinis lėktuvas, tokios neįprastos formos, kad buvo vadinamas „banginiu” arba „Šamu”. Jo technologijos vėliau panaudotos B-2 Spirit bombonešyje.
Nuotolinio valdymo dronas programos: Kai kurie šaltiniai nurodo, kad ankstyvosios modernių karinių dronų technologijos buvo testuojamos Area 51.
Priešininko orlaivių tyrimai: CIA programa HAVE DOUGHNUT ir panašios programos, kuriose buvo tiriami paimti sovietų naikintuvai (MiG-21, MiG-23 ir kiti), bandant suprasti jų galimybes ir silpnybes. Šie lėktuvai buvo skraidomi virš Area 51 su amerikiečių pilotais – tai sukėlė dar daugiau NSO pranešimų.
Spėjami projektai
Apie šiuos projektus oficialiai nepatvirtinta, bet yra užuominų:
- Hipergarsinis orlaivis (greičiausiai Aurora programa) – kai kurie liudytojai 1990-aisiais matė „trikampius” orlaivius virš Nevados, judančius neįprastai dideliu greičiu
- Nepilotuojami koviniai aparatai naujos kartos
- Kosminės technologijos – kai kurie ekspertai mano, kad Area 51 gali būti susijusi su karinėmis kosmoso programomis
- Kibernetinio karo technologijos – spekuliacijos, nepatvirtintos
NSO fenomenas ir Area 51: kaip paslaptis maitina legendas
Psichologinis mechanizmas
Area 51 NSO fenomenas yra klasikinis atvejis, kai tikras slaptumas sukuria vakuumą, kurį užpildo vaizduotė:
- Bazė yra tikra ir tikrai slapta
- Joje tikrai testuojami neįprasti orlaiviai
- Šie orlaiviai atrodo kitaip nei bet kas, ką civiliai yra matę
- Valdžia atsisako paaiškinti, ką jie mato
- Žmonės daro logišką (jų manymu) išvadą: tai negali būti žmogiška technologija, vadinasi – ateiviai
Kiekvienas šio proceso etapas yra racionalus atskirai. Tik galutinė išvada peržengė ribą nuo protingo skepticizmo į spekuliaciją. Tačiau kol valdžia atsisakė paaiškinti tikrąją priežastį (nes ji buvo slapta), ji neturėjo alternatyvos pasiūlyti.
NSO pranešimai iš karinių pilotų
Atskirai nuo Area 51 legendos, per pastarąjį dešimtmetį JAV kariniai pilotai paskelbė kelis oficialius NSO pranešimus, kurie nesusiję su žinomais slaptais projektais:
2004 m. „Tic Tac” incidentas: JAV karinio jūrų laivyno pilotai nuo lėktuvnešio „Nimitz” fiksavo objektą, kuris judėjo be matomos varomosios sistemos, keisdamas kryptį būdais, prieštaraujančiais žinomai fizikai. Vaizdo įrašai buvo oficialiai patvirtinti Pentagono 2017 ir 2020 metais.
2015 m. „Gimbal” ir „GoFast” vaizdo įrašai: Rytų pakrantės pilotai fiksavo objektus, judančius aukštu greičiu be matomų variklių ar sparnų.
2020 metais Pentagonas įkūrė oficialią Neatpažintų oro reiškinių tyrimų grupę (AARO – All-domain Anomaly Resolution Office), pripažindama, kad kai kurie NSO pranešimai nėra paaiškinti esamomis žiniomis. Tai nepildo Area 51 ateivių teorijų, bet rodo, kad NSO tema jau nėra vien sąmokslo teorijų sritis.
„Storm Area 51″: kai internetas susitiko su dykuma
Nuo pokšto iki fenomeno
2019 metų birželį kalifornietis Metjus Robertsas (Matty Roberts) sukūrė Facebook renginį pavadinimu „Storm Area 51, They Can’t Stop All of Us” (Šturmuokime Area 51 – jie negali sustabdyti mūsų visų). Renginio aprašyme buvo kvietimas susirinkti prie bazės vartų rugsėjo 20 d. ir „bėgti kaip Naruto” (anime veikėjo bėgimo stilius, pasilenkus į priekį su rankomis nutiestomis atgal) pro sargybą, kad pamatytų „ateivius”.
Per kelias savaites renginys surinko daugiau nei 2 milijonus žmonių, pareiškusių, kad „dalyvaus”, ir dar 1,5 milijono „besidominčių”.
JAV karinės oro pajėgos paskelbė oficialų perspėjimą, kad bazė yra veikianti karinė teritorija ir bet koks bandymas įsiskverbti bus sustabdytas „atitinkamomis priemonėmis”.
Kas iš tiesų įvyko
Rugsėjo 20 d. prie Reičel gyvenvietės (artimiausias taškas iki bazės) susirinko apie 1500–3000 žmonių – gerokai mažiau nei 2 milijonai, bet vis tiek neįprasta dykumos kaimeliui, kuriame gyvena 54 žmonės.
Renginys virto savotišku festivaliu: žmonės apsirengė ateivių kostiumais, šoko, fotografavosi, pirko suvenyrų ir klausėsi muzikos. Prie bazės vartų priėjo keli dešimtys smalsuolių, tačiau niekas realiai nebandė prasiveržti. Du žmonės buvo sulaikyti – vienas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kitas – dėl bandymo pereiti per saugomą barjerą.
„Storm Area 51″ tapo vienu didžiausių 2019 metų interneto fenomenų ir parodė, kad Area 51 legenda gyvuoja ne tik tarp rimtų ufologų, bet ir kaip popkultūrinis memas, apimantis visą spektrą nuo tikro tikėjimo iki ironijos.
Area 51 popkultūroje
Filmų ir serialų karalystė
Area 51 yra viena dažniausiai vaizduojamų karinių bazių pasaulio pramogų industrijoje:
- „Nepriklausomybės diena” (1996) – filme Area 51 saugo sudužusį ateivių laivą ir ateivio kūną, o bazės laboratorijoje vykdomos nežemiškų technologijų studijos
- „Indiana Džounsas ir krištolinės kaukolės karalystė” (2008) – veiksmas prasideda Area 51 sandėlyje, kuriame saugomi paslaptingi artefaktai (tarp jų – Sandoros skrynia iš pirmojo filmo)
- „Paulius” (2011) – komedija apie ateivį, pabėgusį iš Area 51
- Serialas „X failai” – naudojo Area 51 tematiką keliuose epizoduose
- Vaizdo žaidimai – „GTA: San Andreas”, „Call of Duty”, „Deus Ex” ir dešimtys kitų
Turizmas ir vietinė ekonomika
Area 51 legenda sukūrė mažą, bet gyvybingą turizmo industriją:
- Extraterrestrial Highway (375 kelias) – oficialiai taip pavadintas Nevados valstijos 1996 m. Pakelėje stovi ženklai su NSO vaizdais
- Little A’Le’Inn – motelis ir baras Reičel gyvenvietėje, tapęs kultiniu piligrimystės tašku NSO entuziastams. Meniu yra „Ateivio burgeris” ir kitos teminės prekės
- Area 51 suvenyrų parduotuvės Las Vegase ir palei 375 kelią
Ką mes žinome ir ko nežinome
Ką tikrai žinome apie Area 51
- Bazė tikrai egzistuoja ir yra aktyvi karinė teritorija
- Joje buvo ir greičiausiai tebėra kuriami pažangūs kariniai orlaiviai
- U-2, A-12, SR-71, F-117 ir kiti slapti lėktuvai buvo testuojami čia
- Didelė dalis NSO pranešimų Nevadoje per šaltąjį karą buvo šių slaptų lėktuvų stebėjimai
- Bazė saugoma itin griežtai, su kelių lygių saugumo sistema
- CIA oficialiai pripažino bazės egzistavimą tik 2013 m.
Ko tikrai nežinome
- Kokie projektai vykdomi Area 51 šiandien
- Ar bazėje saugomi kokie nors su NSO susiję objektai ar medžiagos
- Ar S-4 sektorius tikrai egzistuoja (ir jei taip – kas jame yra)
- Ar Bobo Lazaro pasakojimas turi kokį nors realų pagrindą
- Kiek dar slaptų programų buvo vykdoma čia per septynis dešimtmečius
- Ar bazė turi požeminių konstrukcijų (kai kurie liudytojai teigia, kad didžioji bazės dalis yra po žeme)
Ko galime protingai spėti
Remiantis žinoma informacija, Area 51 greičiausiai šiandien naudojama:
- Naujos kartos stealth orlaivių bandymams (B-21 Raider bombonešis ar jo variantai)
- Hipergarsių ginklų testavimui
- Bepiločių orlaivių technologijų plėtrai
- Elektroninės kovos sistemų bandymams
- Priešininko orlaivių analizei (jei JAV pavyksta įsigyti priešininkų technologijų pavyzdžių)
- Kosmoso stebėjimo ir palydovinių technologijų programoms
Area 51 paradoksas: paslaptis, kuri maitina save pačią
Area 51 fenomenas yra savotiškas amžinasis variklis: kuo daugiau valdžia slepia (net jei slepia tik įprastus karinius projektus), tuo daugiau žmonės spekuliuoja. Kuo daugiau žmonės spekuliuoja, tuo labiau valdžia stengiasi kontroliuoti informaciją. Kuo labiau kontroliuojama informacija, tuo labiau atrodo, kad kažkas slepiama.
Šis ciklas veikia jau 70 metų ir nėra jokių požymių, kad jis artimiausiu metu sustos.
Galbūt pats keisčiausias dalykas Area 51 istorijoje yra tai, kad tikrovė yra beveik tokia pat stebinanti kaip legendos. Bazė, kurioje buvo sukurti patys pažangiausi žmonijos skrydžio aparatai – lėktuvai, skriejantys tris kartus greičiau už garsą, nematomi radarams, fotografuojantys priešo bazės iš 27 km aukščio – yra tikra. Šios technologijos iš tiesų buvo tokios pažangios, kad žmonės jas palaikė nežemiškomis. Ir tam tikra prasme jie nebuvo visiškai neteisūs: tai, ką Area 51 inžinieriai sukūrė, buvo ne iš šio pasaulio – bent jau ne iš to pasaulio, kurį daugelis pažinojo.
Ar Area 51 slepia ateivių technologijas? Greičiausiai ne. Ar ji slepia žmogaus sukurtas technologijas, kurios atrodo kaip iš mokslinės fantastikos? Beveik neabejotinai taip.
Ir galbūt tai yra svarbesnė paslaptis: ne ateiviai, o žmonės, kurie sugeba sukurti dalykus, primenančius stebuklą.
