Kadaise paklausus „ką veiki savaitgalį?” buvo įprasta atsakyti: miegojau, žiūrėjau televizorių, išėjau pasivaikščioti. Šiandien tas pats klausimas dažnai sulaukia tokio atsakymo: „dirbu prie savo podcast’o”, „rašau tinklaraštį”, „mokausi Python kalbos trečią kartą per metus”, „kuriant asmeninį prekės ženklą”. Jei atsakymas „nieko”, stoja tyla — lyg prisipažintum, kad nevykdei metinių tikslų arba nepateikei darbo užduočių ataskaitos.
Tai yra mano ankstesniojo straipsnio apie nuolatinio užimtumo modą pratęsas. Tada rašiau apie tai, kodėl nuolat „būti užimtam” tapo socialiniu statusu. Dabar noriu pasukti gilyn į dar keistesnį reiškinį: nebeužtenka tiesiog būti užimtam — dabar reikia turėti „projektą”.
Kaip laisvalaikis tapo gyvenimo skyriumi įmonės metaduomenyse
Prieš dešimtmetį hobis buvo tai, ką darai, nes nori. Sodininkavimas, žvejyba, piešimas, bėgiojimas, stalo žaidimai su draugais. Niekas neklausdavo, kokia šio pomėgio ROI, grąžos norma ar monetizacijos strategija. Žuvies nepardavinėjai — jei nebuvai profesionalas, žvejojai sau. Retkarčiais pagaudavai karšį ir jį suvalgydai.
Šiuo metu hobis pakilęs iki projekto. Jis turi pavadinimą, Instagram paskyrą, turinio planą ir „turinio kalendorių”. Kai draugas pasakoja apie naują pomėgį, pašnekovas dažnai automatiškai klausia: „Ar apie tai jau filmuoji turinį?” Tai klausimas, kuris turėtų skambėti absurdiškai, bet skamba natūraliai, nes taip dabar mes kalbamės.
Priežasčių kelios. Pirmiausia technologinės sąnaudos nukrito iki minimumo — tinklaraštį, podcast’ą ar parduotuvę Etsy gali paleisti beveik kiekvienas per valandą. Antra, socialiniai tinklai sukūrė beribę sceną, kurioje kiekvienas pomėgis gali būti rodomas, matuojamas ir lyginamas. Trečia, ekonomika padarė šalutinį darbą ne gyvenimo pagardinimu, o pragyvenimo dalimi — kai pagrindinis atlyginimas nebelieka pakankamas svajonėms įgyvendinti, „side project” tampa finansiniu saugikliu. Ir ketvirta, pati didžiausia: po ilgalaikės saviugdos literatūros eros susiformavo gilus įsitikinimas, kad žmogus, kuris nieko „nekuria”, švaisto savo potencialą.
Paskutinioji priežastis yra svarbiausia, nes ji veikia net ir tuomet, kai nėra jokios praktinės naudos. Side project’ą galima turėti nesiekiant nei pinigų, nei sekėjų — bet siekiant tapatybės. Sakoma: „Esu žmogus, kuris kuria.” Tas, kuris tiesiog „yra”, tarsi lieka nebaigtas.
Tobulybės kultūros gramatika
Nuolatinio tobulėjimo ideologija turi savo gramatiką, ir ji labai panaši į įmonės ketvirčio ataskaitos gramatiką. Visame kame turi būti tikslas, progresas ir matuojami rezultatai. Bėgiojimas nebėra bėgiojimas — tai maratono ruošimo programa su sekmadienio ilgosios distancijos treniruotės grafiku. Skaitome ne dėl malonumo, o dėl „perskaitytų knygų metų sąrašo”. Netgi meditacija tapo ciklu, kurį reikia nenutraukiamai laikytis, kitaip „sugrius visa grandis”.
Ši gramatika persmelkė net ir pomėgių vertinimo sistemą. Kalbant apie laisvalaikį imame vartoti verslo terminus: „prioritizuoti”, „skaliuoti”, „monetizuoti”, „statyti auditoriją”, „testuoti hipotezes”. Žmogus, kuris septynerius metus žaidžia muzikos grupėje be jokių ambicijų koncertuoti Arenoje, šioje sistemoje atrodo keistai: jis „nestengiasi augti”, „nesukuria įtakos”, „nesugebėjo paversti talento pajamomis”.
Bet tai, kas šioje sistemoje atrodo kaip nesugebėjimas, iš tikrųjų yra visiškai kitas santykis su laiku. Pomėgis be tikslo nėra atsilikęs pomėgis — jis laisvas. Jis egzistuoja už naudos logikos ribų, ir būtent todėl jis gali būti tikras.
Kodėl visi turi turėti „projektą”: trijų lygmenų prievarta
Nuostata, kad kiekvienas privalo turėti projektą, veikia trimis lygmenimis ir kiekvienas jų savaip žalingas.
Pirmas lygmuo — ekonomiškai. Darbdaviai ir darbo rinka pamažu pradeda vertinti „asmeninius projektus” kaip įrodymą iniciatyvos. CV skyrius „Hobis” virto skyriumi „Asmeniniai projektai”, kuriuose bėgiojimas miške turi būti pateikiamas kaip „vidinių ištvermės gebėjimų ugdymas”. Kai pomėgis turi būti pateikiamas darbdaviui, jis nustoja būti savo pačio tikslas.
Antras lygmuo — socialiniu aspektu. Draugų ratas ir socialiniai tinklai sukuria regimą normą. Jei visi aplink tave kuria, rašo, plėtoja ir skaito, poilsis tampa balta varna, kurią tenka teisintis. Sakoma: „Man labai patinka skaityti detektyvus — žinau, kad tai ne… na, nieko specialaus. Tai tiesiog tokia mankšta.” Tos apkabinimo gale — „nieko” — yra visa problema. Mes patys atsiprašome už tai, kad mėgstame nieką, kuris neduoda jokios naudos.
Trečias lygmuo — psichologiniu aspektu. Tai pats slapčiausias. Nuolatinio tobulėjimo naratyvas moko, kad vertė ateina iš augimo. Jei neauga — nesistengi pakankamai. Šis įsitikinimas ramybės neduoda niekada: baigtas projektas automatiškai reikalauja kito, geresnio, didesnio. Nėra galutinės stotelės, kurioje leidžiama pasakyti: gerai, užteks. Esu čia. Tokioms mintims tinkamo laiko nėra, nes „čia” nėra vieta — „čia” yra tik laikina stotelė kelyje į sekantį projektą.
Keistas „gamintojo” ir „vartotojo” persipynimas
Įdomiausia tai, kad asmeninių projektų bumas sutapo su laikotarpiu, kai tikrasis darbas vis labiau atsitraukia nuo konkretaus produkto. Dauguma biuro darbuotojų nieko net nesukuria matomo: rašo el. laiškus, redaguoja lenteles langeliuose, dalyvauja susirinkimuose apie susirinkimus. Rankoms skirta gamyba buvo pakeista ekranų administravimu.
Šis persipynimas gilus. Žmogus, kuris per dieną dirba abstraktų darbą, vakare nori „ką nors tikro”. Bet tas „tikras” daiktas dažnai yra tik kita abstrakcija: dar vienas tinklaraščio įrašas, dar viena infografika, dar vienas „mini-verslas”, kuris daugiausia gyvuoja kaip paskyros pavadinimas. Taip pat atsiranda dviejų lygių dviprasmybė: mes vienu metu esame ir nuolatinis gamintojas, ir savo pačių turinio vartotojai — skaitome savo statistiką, vertiname savo įrašų pasiekimus, lyginame save su tokiais pat „kūrėjais”. Uždaras ratas, kuriame asmenybė tapo įmone, o gyvenimas — kasdieniu auditu.
Tinklaraščio rašymas yra geriausias pavyzdys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje tinklaraštis buvo gyvas tekstas, dažnai be jokios temos ir auditorijos — „šiandien bandžiau kepti duoną ir nepavyko”. Šiandien tokio teksto niekas nespausdintų. Tinklaraštis turi turėti nišą, optimizuotą pavadinimą, aiškią tiksline auditoriją ir gerai apgalvotą turinio strategiją. Asmeninis dienoraštis tapo turinio rinkodaros pratimu, kuriame netgi pačiai sau negalima būti nuoširdžiai be formato.
Ką tyrinėtojai ir specialistai sako apie poilsį
Verta priminti, kad šioje srityje mokslas linksta kita kryptimi nei visuomenės nuotaikos. Poilsio tyrinėtojai, tarp jų ir psichologė Sabine Sonnentag, ilgą laiką nagrinėjusi atsistatymo procesus, pabrėžia, kad tikras poilsis (psichologinis atsiskyrimas, atsipalaidavimas, kontrolės jausmas ir įprasminimas) yra būtinas žmogui atsistatyti nuo krūvio. Poilsio tyrinėtojas Alex Soojung-Kim Pang knygoje „Rest: Why You Get More Done When You Work Less” atkreipia dėmesį, kad produktyviausi žmonės istorijoje dažnai dirbo trumpiau ir ilsėjosi daugiau, nei įsivaizduojame.
Niujorko universiteto profesorius ir krizių tyrinėtojas Alex Soojung-Kim Pang domisi ne tik darbo, bet ir poilsio politika — kaip visuomenė sprendžia, kas turi teisę pailsėti ir kaip tas poilsis įvertinamas. Jo ir kitų tyrinėtojų darbai atskleidžia, kad poilsis nėra neutralus: tai visuomet politiškas klausimas, susijęs su klasėmis, lytimis ir ekonominiu statusu. Tas pats veiksmas — sėdėti ir nieko neveikti — vienam žmogui atrodo kaip poilsis, o kitam kaip tinginystė arba netgi prabanga, kurios jis „nenusipelno”.
Miego medicinos srityje gerai žinomas faktas: emocinis atsistatymas vyksta tuomet, kai smegenys perjungiamos į kitą režimą, o ne tuomet, kai jos papildomai apkraunamos „produktyviu” darbu. Todėl ideologija, siūlanti po sunkios darbo dienos „atsipalaiduoti prie savo projekto”, iš psichologijos pozicijų atrodo bent jau abejotina: tai tas pats krūvis, tik su kita etikete.
Kas nutinka, kai pomėgis suserga ir miršta
Vienas liūdniausių šios kultūros vaisių — pomėgiai, kurie žlunga ne dėl nuobodulio, o dėl per didelės apkrovos. Pažįstamas scenarijus: žmogus pradeda fotografuoti, nes fotografija jam patinka. Po kurio laiko atsiranda paskyra. Tada sekėjai. Tada jausmas, kad reikia talpinti turinį bent kelis kartus per savaitę. Tada burbteli: „Jau tris dienas nieko neįkėlė, reikia kažką sugalvoti.” Vieną dieną supranta, kad nebefotografuoja, o ieško progų nufotografuoti. Fotografinis impulsas mirė, liko įsipareigojimas. Projekto skyrius nuo įsipareigojimo skiriasi vienu esminiu momentu: projektą galima nutraukti be kaltės jausmo.
Psichologai turi tam tikrą terminą — anhedonija, sugebėjimo jausti malonumą praradimas — bet čia kalbame apie švelnesnę, kultūrinę formą: malonumo, paversto pareiga, praradimą. Žmogus, kuris mylėjo piešti ir dabar piešia „turinį apie piešimą”, prarado piešimą. Įdomu tai, kad išorinis stebėtojas to nemato: jo profilis atrodo kaip sėkmės istorija. Turinys keliauja, žmonės rašo komentarus, piniginės sistemos rodo kreivę į viršų. Bet tai, kas buvo priežastis, jau seniai palaidota po metrika.
Dar blogiau yra tai, kad po šios mirties retas kas drįsta paprasčiausiai pasakyti: „Nebemėgstu šito, mesiu.” Reikia paskelbti pauzę, „perkelti prioritetus”, „sutelkti dėmesį į kitas kryptis”. Mes netgi savo atsisveikinimus su pomėgiais rašome korporatyvine kalba.
Asmeninis prekės ženklas kaip amžina statybos aikštelė
Asmeninio prekės ženklo mitas yra „projekto” ideologijos smaigalys. Jis teigia, kad žmogus pats yra įmonė, kurią reikia nuolat statyti: tobulinti savo „vertybių pasiūlą”, „komunikavimo kanalus” ir „rinkos pozicionavimą”. Draugai tampa potencialiais klientais arba sekėjais, bendravimas — tinklavimo galimybe, o savęs pažinimas — „brandingo proceso dalimi”.
Šioje logikoje neegzistuoja žmogus be projekto — egzistuoja tik žmogus statybose. Statybos niekada nesibaigia, nes baigtas pastatas reikštų baigtą tapatybę, o toks dalykas mums kelia didelį nerimą. Todėl mes mielai priimame amžino projekto sąlygas: jos duoda pažadą, kad rytoj būsiu geresnis, tvarkingesnis, žinomesnis — jei tik šiandien pakankamai pasistengsiu.
Bet tapatybė nėra statybos aikštelė. Ji yra gyva sistema, kuri keičiasi ne dėl mūsų valios pastangų, o dažniausiai nepaisant jų. Perspektyva, kad žmogus galėtų tiesiog „būti” be plano, be progreso ir be pavadinimo, atrodo trikdanti — taip trikdantis tuščias kambarys žmogui, pripratusiam prie nuolatinio garso.
Galimybė gyventi kitaip: pomėgis be CV
Kaip priešintis? Nėra stebuklingo metodo, bet yra keletas praktinių žingsnių, kuriuos verta apsvarstyti.
Pirma, išbandykite pomėgį be pavadinimo. Nuspręskite kurį laiką — mėnesį, sezoną — neuždėti jokios paskyros, neplanuoti turinio, nerašyti progresų. Ne visiems. Jei po mėnesio norėsis dalintis — gerai, bet leiskite tam troškimui ateiti pačiam, o ne iš anksto nusistatytam kalendoriui.
Antra, nekartokite žodžio „turiu”. Pastebėkite, kiek kartų per savaitę sakote „turiu parašyti įrašą”, „turiu talpinti”, „turiu pratęsti”. Kiekvienas „turiu” yra vertas užrašyti popieriaus lapelyje. Dažnai paaiškėja, kad to reikalauja ne jūs, o įsivaizduojama auditorija, kuri galbūt niekada nebuvo prašiusi.
Trečia, leiskite sau būti vidutiniškam. Tai gali būti sunkiausia. Vidutiniškas žaidimas gitara, vidutiniška buteliuko uogienės, vidutiniškos fotografijos albumas — tokie dalykai kultūroje, reikalaujančioje „aistros” ir „autoriteto”, atrodo kaip laiko švaistymas. Bet vidutiniškumas yra tikras pomėgio tikras vardas: mes mėgstame daryti daiktą, o ne daryti jį gerai. Kartais jis natūraliai gerėja, kartais ne — abi galimybės tinkamos.
Ketvirta, ginčykite save dėl savo gyvenimo projekto pavadinimo. Klausimas „ką tu veiki?” gali būti atsakytas tiesiog: „Gyvenu.” Tai gali atrodyti menka apsauga prieš kultūros slėgimą, bet tai gyvybiškai svarbi jos forma.
Atsakomybės apribojimas (disclaimer): Šis straipsnis yra publicistinio, esėistinio pobūdžio tekstas, atspindintis autoriaus požiūrį į šiuolaikinės produktyvumo kultūros reiškinius. Minėtų mokslininkų darbų interpretacijos yra apibendrintos; siekiant gilesnės informacijos rekomenduojama kreiptis į pirminius šaltinius. Straipsnis nėra psichologinė konsultacija — jei jaučiate lėtinį išsekimą ar nerimą, susijusį su darbu ir poilsiu, kreipkitės į kvalifikuotą specialistą.
