100 metų prieš Kristų Romoje gimė berniukas, kurio vardas po dviejų tūkstantmečių vis dar bus žinomas kiekvienam, bent kiek besidominčiam istorija. Gajus Julijus Cezaris per 55 savo gyvenimo metus spėjo užkariauti Galiją, perplaukti Britaniją, sukelti pilietinį karą, tapti Romos diktatoriumi, reformuoti kalendorių ir būti nužudytas 23 durklų dūriais savo bičiulių rankomis.
Jis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis ambicingas romėnas. Tačiau būtent jo veiksmai nesugrąžinamai pakeitė Romos respubliką ir pavertė ją imperija, kuri formavo Europą šimtmečius po jo mirties.
Šiame straipsnyje rasite išsamią Julijaus Cezario istoriją: nuo jaunystės pavojų iki paskutinės kovo idų dienos.
Gimimas ir kilmė: aristokratas be pinigų
Julijų giminė
Gajus Julijus Cezaris gimė 100 m. pr. Kr. (kai kurie šaltiniai nurodo 102 m. pr. Kr.) patricijų, t. y. senos aristokratų, Julijų giminėje. Ši giminė savo šaknis kildino nuo pačios deivės Veneros per legendinį Trojos herojų Enėją. Tai buvo prestižinis, bet daugiau simbolinis statusas – iki Cezario giminė jau seniai buvo praradusi realią politinę galią ir didelius turtus.
Jo tėvas, taip pat Gajus Julijus Cezaris, buvo pasiekęs pretoriaus (vieno aukščiausių valdininkų) rangą, bet mirė anksti, kai būsimajam diktatoriui buvo vos 15–16 metų. Motina Aurelija Kota buvo iš įtakingos plebėjų (žemesniosios aristokratijos) giminės ir, pasak senovės autorių, buvo stipri, protinga moteris, turėjusi didelę įtaką sūnaus auklėjimui.
Pavojinga jaunystė
Cezario jaunystė sutapo su vienu kruviniausių laikotarpių Romos istorijoje – Marijo ir Sulos pilietinių karų epocha. Jo dėdė Gajus Marijus buvo vienas galingiausių Romos karininkų ir populiarių (liaudies) partijos lyderis. Kai Sula (optimatų, aristokratų partijos lyderis) laimėjo pilietinį karą ir tapo diktatoriumi, jis pradėjo proskripcijas – masinį politinių priešininkų persekiojimą.
Jaunasis Cezaris atsidūrė Sulos juodajame sąraše. Diktatorius reikalavo, kad Cezaris išsiskirtų su žmona Kornelija (Marijo sąjungininko Cinos dukterimi). Cezaris atsisakė – vienas iš nedaugelio žmonių, drįsusių pasakyti Sulai „ne”. Pasak istoriko Svetonijaus, Sula perspėjo savo šalininkus: „Šiame jaunuolyje slypi daugelis Marijų.”
Cezaris buvo priverstas slėptis nuo Sulos sicariatorių (žudikų). Jis pasitraukė į Mažąją Aziją ir tarnavo kariuomenėje, kol Sulos persekiojimo banga atlėgo.
Piratų belaisvis
Vienas garsiausių jaunojo Cezario nuotykių įvyko apie 75 m. pr. Kr. Plaukdamas Egėjo jūroje, jis buvo pagrobtas kilikietiškų piratų. Piratai pareikalavo 20 talentų (maždaug 620 kg sidabro) išpirkos. Cezaris, pasak Plutarcho, pasipiktino ir pasakė, kad jie jį per pigiai vertina – liepė reikalauti 50 talentų.
Per 38 dienas nelaisvėje Cezaris elgėsi ne kaip belaisvis, o kaip piratų viršininkas: skaitė jiems savo eiles, draudė triukšmauti, kai miegojo, ir atvirai sakė, kad kai bus išlaisvintas, grįš ir juos visus nukryžiuos. Piratai šaipėsi.
Kai išpirka buvo sumokėta ir Cezaris paleistas, jis surinko keletą laivų, grįžo prie piratų bazės, juos suėmė ir, kaip žadėjo, nukryžiavo. Tiesa, kadangi jie buvo su juo „gerai” elgęsi, pirma liepė jiems perpjauti gerkles, kad kentėtų mažiau. Tokia buvo Cezario „malonė”.
Politinės kopėčios: nuo kvestoriaus iki konsulo
Cursus honorum
Romos respublikoje politinė karjera sekė griežtą pakopų sistemą, vadinamą cursus honorum:
- Kvestorius – finansų valdininkas (Cezaris tapo apie 69 m. pr. Kr.)
- Edilas – miesto reikalų prižiūrėtojas (65 m. pr. Kr.) – Cezaris šiose pareigose organizavo tokius išlaidingus gladiatorių žaidimus ir šventes, kad nusigyveno iki bankroto, bet laimėjo milžinišką populiarumą tarp Romos liaudies
- Pretorius – teismo pareigūnas ir provincijos valdytojas (62 m. pr. Kr.)
- Konsulas – aukščiausia valstybės pareigybė, renkama kasmet po du (59 m. pr. Kr.)
Kiekvienoje pakopoje Cezaris demonstravo tą patį braižą: dosnumą liaudžiai, drąsą priešininkams ir gebėjimą kurti sąjungas.
Pirmasis triumviratas
59 m. pr. Kr. Cezaris sudarė slaptą politinį aljansą su dviem galingiausiais Romos žmonėmis:
- Gnėjus Pompėjus Didysis (Pompeius Magnus) – Romos geriausias karvedys, Rytų provincijų nugalėtojas, milžiniško karinio autoriteto žmogus
- Markas Liciniušas Krasas (Marcus Licinius Crassus) – turtingiausias Romos žmogus, vadinamas „Romos Rokfeleriu”, padaręs turtą iš nekilnojamojo turto spekuliacijų ir gaisrų gesintojų verslo
Šis trijų vyrų aljansas vadinamas Pirmuoju triumviratu. Jis nebuvo oficialus, bet de facto kontroliavo Romos politinį gyvenimą. Sandorį sustiprino asmeniniai ryšiai: Pompėjus vedė Cezario dukterį Juliją.
Tapęs konsulu, Cezaris priėmė žemės reformų įstatymą, suteikusį žemės veteranams ir beturčiams. Optimatai Senate priešinosi, bet Cezaris ignoravo jų protestus – kartais tiesiogiai naudodamas kareivius senatorių gąsdinimui.
Po konsulato Cezaris gavo tai, ko labiausiai troško: Galijos provincijos valdytojo postą su kariniu mandatu penkeriems metams (vėliau pratęstais iki dešimties).
Galijos karai (58–50 m. pr. Kr.): kaip Cezaris tapo legenda
Galija prieš Cezarį
Galija (dabartinė Prancūzija, Belgija, Šveicarija ir dalys Vokietijos bei Nyderlandų) buvo didžiulė teritorija, gyvenama keltų genčių. Romėnai kontroliavo tik pietinę dalį (Gallia Narbonensis, dabartinis Provanso regionas). Likusią Galijos dalį valdė dešimtys nepriklausomų genčių, dažnai kariaujančių tarpusavyje.
Cezaris pradėjo Galijos karus 58 m. pr. Kr. su oficialiu pretekstu – apsaugoti Romos sąjungininkus nuo helvetų (keltų genties iš dabartinės Šveicarijos) migracijos. Tikroji priežastis buvo triguba: karinė šlovė, turtas ir politinė galia.
Pagrindiniai mūšiai ir kampanijos
Helvetų kampanija (58 m. pr. Kr.). Maždaug 368 000 helvetų (iš kurių apie 92 000 buvo kariai) pajudėjo iš dabartinės Šveicarijos per Galijos teritoriją. Cezaris juos sustabdė prie Bibraktės (dabartinis Autun, Prancūzija) ir sumušė. Išgyvenusieji buvo priversti grįžti namo.
Kova su Ariovistu (58 m. pr. Kr.). Tais pačiais metais Cezaris susirėmė su germanų karaliumi Ariovistu, kuris su savo kariuomene buvo peržengęs Reiną. Mūšyje prie Vosegų (dabartinis Alzasas) germanai buvo sutriuškinti ir nustumti atgal už Reino.
Belgų kampanija (57 m. pr. Kr.). Belgų gentys (šiaurinės Galijos gyventojai, kuriuos Cezaris pavadino drąsiausiais iš visų galų) sutelkė didelę armiją prieš romėnus. Mūšyje prie Sabio upės (dabartinė Sambrė, Belgija) Cezario legionai patyrė vieną pavojingiausių situacijų visoje kampanijoje – patys romėnai buvo užklupti netikėtai ir kelias valandas kovojo dėl išlikimo, kol Cezaris asmeniškai paėmė skydą ir stojo į pirmąsias gretas.
Ekspedicijos į Britaniją (55–54 m. pr. Kr.). Cezaris du kartus perplaukė Lamanšo sąsiaurį ir nužygiavo į Britaniją – pirmasis romėnų karvedys, tai padaręs. Kariniai rezultatai buvo kuklūs (jis neužkariavo salos), bet propagandinis efektas Romoje buvo milžiniškas: Cezaris parodė, kad drįsta eiti ten, kur niekas prieš jį nėjo.
Tiltas per Reiną (55 m. pr. Kr.). Per 10 dienų Cezario inžinieriai pastatė medinį tiltą per Reiną – maždaug 400 metrų ilgio konstrukciją. Cezaris pervedė legionus į germanų teritoriją, pademonstravo jėgą ir grįžo atgal, sudegindamas tiltą. Tai buvo grynai psichologinis manevras: „Mes galime ateiti bet kada.”
Alesijos mūšis (52 m. pr. Kr.): Galijos likimą nulėmęs susirėmimas
52 m. pr. Kr. galų gentys pagaliau suvienijo jėgas prieš romėnus. Jų lyderis buvo Vercingetoriksas – jauna, charizmatiška asmenybė iš arvernų genties, sugebėjusi padaryti tai, ko niekas prieš jį nepadarė: suvienyti dešimtis galų genčių į vieną koaliciją.
Vercingetoriksas taikė „išdegintos žemės” taktiką: naikino derlius, degino miestus ir vengė atvirų mūšių, stengdamasis išbadyti romėnus. Ši strategija buvo veiksminga, kol Vercingetoriksas nusprendė atsistoti prie Alesijos (dabartinis Alise-Sainte-Reine, Burgundija) – įtvirtinto miestelio ant kalvos.
Cezaris apsupo Alesiją ir pastatė dvigubą įtvirtinimų liniją:
- Vidinė linija (circumvallatio) – apie 18 km ilgio, nukreipta prieš Alesiją, kad Vercingetoriksas negalėtų prasiveržti lauk
- Išorinė linija (contravallatio) – apie 21 km ilgio, nukreipta į lauką, skirta apsisaugoti nuo galų pastiprinimų
Kai atvyko milžiniška galų armija (pagal Cezario duomenis – 250 000 karių, nors istorikai mano, kad tikrasis skaičius buvo mažesnis), romėnai atsidūrė tarp dviejų priešų. Tačiau dvigubų įtvirtinimų sistema laikėsi. Po kelių dienų desperatiškų atakų iš abiejų pusių galų pastiprinimo armija pasitraukė, o Vercingetoriksas pasidavė.
Pagal tradiciją, Vercingetoriksas jojo ant žirgo prie Cezario kojų ir numetė savo ginklus. Jis buvo nuvežtas į Romą ir laikytas kalėjime šešerius metus, kol 46 m. pr. Kr. buvo parodytas Cezario triumfo eisenoje ir po to pasmaugtas.
Galijos karų rezultatai
Per aštuonerius Galijos karų metus Cezaris:
- Užkariavo teritoriją, maždaug tris kartus didesnę nei dabartinė Italija
- Laimėjo daugiau nei 30 didelių mūšių
- Pagal savo paties užrašus, nužudė apie 1 milijoną galų ir dar tiek pat pavertė vergais (šiuolaikiniai istorikai šiuos skaičius laiko perdėtais, bet mastas neginčijamas)
- Praplėtė Romos sienas iki Reino ir Lamanšo sąsiaurio
- Sukaupė milžinišką asmeninį turtą iš karo grobio
- Sukūrė kariuomenę, kuri buvo asmeniškai lojali jam, o ne Romos valstybei
Paskutinius du punktus pastebėjo ir Romos senatas.
„De Bello Gallico”: karas ir propaganda
Galijos karų metu Cezaris rašė „Užrašus apie Galijos karą” (Commentarii de Bello Gallico) – septynias knygas, kuriose aprašė kiekvienų metų kampaniją. Tai buvo ir karinis pranešimas, ir politinė propaganda, ir literatūros kūrinys.
Cezaris rašė apie save trečiuoju asmeniu („Cezaris nusprendė…”, „Cezaris įsakė…”), kas suteikė tekstui objektyvumo iliuziją. Knygos buvo siunčiamos į Romą ir skaitomos viešai – tai buvo antikinis žiniasklaidos kanalas, leidžiantis Cezariui formuoti savo įvaizdį iš tolimos provincijos.
Iki šiol „De Bello Gallico” yra vienas dažniausiai naudojamų tekstų mokant lotynų kalbos. Jo aiškus, dalykinis stilius laikomas klasikinės lotynų prozos etalonu.
Rubikono perėjimas: taškas, iš kurio nebuvo kelio atgal
Politinė krizė
Kol Cezaris kariavo Galijoje, Romoje situacija keitėsi:
- Krasas žuvo 53 m. pr. Kr. mūšyje su partais prie Karų (dabartinis Irakas). Triumviratas neteko trečio nario.
- Julija mirė 54 m. pr. Kr. gimdydama. Asmeninis ryšys tarp Cezario ir Pompėjaus nutrūko.
- Pompėjus suartėjo su optimatais – konservatyviais senatoriais, kurie bijojo Cezario galios ir norėjo jį teisti už tariamai neteisėtus veiksmus konsulato metu.
Senatas pareikalavo, kad Cezaris paleistų savo legionus ir grįžtų į Romą kaip privatus pilietis. Tai būtų reiškę teismą ir politinę mirtį. Cezaris siūlė kompromisą: jis paleis kariuomenę, jei Pompėjus padarys tą patį. Senatas atmetė.
49 m. pr. Kr. sausio 10 diena
Rubikono upė (maža upelė šiaurės Italijoje) buvo oficiali riba tarp Galijos provincijos ir Italijos. Romėnų įstatymas draudė bet kuriam generolui vesti ginkluotą kariuomenę per šią ribą – tai buvo laikoma karo prieš valstybę aktu.
49 m. pr. Kr. sausio 10 dieną (arba 11-ą – tikslios datos šaltiniai nesutaria) Cezaris su XIII legionu priėjo prie Rubikono. Pasak Svetonijaus, jis ilgai stovėjo ant kranto, svarstydamas sprendimo pasekmes. Tada ištarė: „Alea iacta est” – „Kauliukas mestas” – ir pervedė legioną per upę.
Tai buvo negrįžtamas žingsnis. Nuo to momento Cezaris buvo arba Romos valdovas, arba miręs žmogus.
Frazė „perėjimas per Rubikoną” iki šiol vartojama pasaulyje kaip metafora negrįžtamam sprendimui.
Pilietinis karas (49–45 m. pr. Kr.)
Žaibiškas žygis per Italiją
Pompėjus ir Senatas tikėjosi, kad Cezaris iš Galijos judės lėtai. Jie klydo. Cezaris žygiavo taip greitai, kad italų miestai pasidavė be kovos – daugelis jų net nežinojo, kad karas prasidėjo, kol Cezario legionai jau buvo prie vartų.
Per vos 60 dienų Cezaris kontroliavo visą Italiją. Pompėjus su senatoriais evakavosi į Graikiją, palikdamas net valstybės iždą Romoje (kurį Cezaris tuoj pat konfiskavo).
„Veni, vidi, vici”
Pilietinis karas vyko keliuose frontuose vienu metu:
Ispanija (49 m. pr. Kr.). Cezaris pirma nužygiavo į Ispaniją, kur buvo Pompėjaus legionai. Per penkias savaites jis privertė juos pasiduoti beveik be kraujo praliejimo, sumaniu manevravimu atkirdamas juos nuo vandens ir maisto tiekimo.
Graikija – Farsalio mūšis (48 m. pr. Kr.). Lemiamas mūšis įvyko prie Farsalo (Tesalija, Graikija). Pompėjus turėjo beveik dvigubai didesnę kariuomenę (maždaug 45 000 prieš 22 000), tačiau Cezaris panaudojo netikėtą taktiką: liepė savo veteranams atakuoti ne priešo infanteriją, o kavaleristus, smogiant jiems pilumais (ietimis) tiesiai į veidus. Pompėjaus kavalerija, sudaryta daugiausia iš jaunų aristokratų, bijančių sužalojimų, pabėgo. Be kavalerijos apsaugos Pompėjaus armija buvo sumušta.
Egiptas (48–47 m. pr. Kr.). Po Farsalo Pompėjus pabėgo į Egiptą, tikėdamasis jaunojo faraono Ptolemėjaus XIII pagalbos. Vietoj to Ptolemėjaus patarėjai nužudė Pompėjų ir padovanojo jo galvą atvykusiam Cezariui. Pasak Plutarcho, Cezaris, pamatęs buvusio žento galvą, verkė.
Egipte Cezaris įsitraukė į vietinį pilietinį karą tarp Ptolemėjaus XIII ir jo sesers Kleopatros VII. Cezaris palaikė Kleopatrą, nugalėjo Ptolemėją (kuris nuskendo Nile bėgdamas) ir pastatė Kleopatrą ant Egipto sosto. Tarp Cezario ir Kleopatros užsimezgė romantinis ryšys, iš kurio gimė sūnus Cezarionas (Ptolemėjas XV Cezaris).
Mažoji Azija (47 m. pr. Kr.). Iš Egipto Cezaris nuskubėjo į Mažąją Aziją, kur Ponto karalius Farnakis II buvo užpuolęs Romos sąjungininkus. Mūšis prie Zelos truko vos keturias valandas. Cezario pranešimas Senatui buvo trumpiausias karinis raportas istorijoje: „Veni, vidi, vici” – „Atėjau, pamačiau, nugalėjau.”
Afrika (46 m. pr. Kr.). Likę Pompėjaus šalininkai, vadovaujami Katono Jaunesniojo ir Scipiono, surinkė naują armiją Šiaurės Afrikoje. Cezaris juos sumušė Tapso mūšyje. Katonas, užuot pasidavęs, nusižudė Utikoje (Tunisas) – jo mirtis tapo stoiškojo heroizmo simboliu.
Ispanija (45 m. pr. Kr.). Paskutinis didelis mūšis – Mundos mūšis prieš Pompėjaus sūnus. Tai buvo kruviniausias pilietinio karo susirėmimas, kuriame Cezaris, pasak liudytojų, sakė, kad pirmą kartą kovojo dėl savo gyvybės, o ne dėl pergalės.
Cezaris – Romos diktatorius
Reformos, pakeitusios pasaulį
Laimėjęs pilietinį karą, Cezaris tapo neginčijamu Romos valdovu. 44 m. pr. Kr. jis buvo paskirtas diktatoriumi visam gyvenimui (dictator perpetuo). Per trumpą savo valdymo laikotarpį jis įgyvendino reformų paketą, kurio poveikis jaučiamas iki šiol.
Julijaus kalendorius. Tai bene ilgaamžiškiausia Cezario reforma. Senasis romėnų kalendorius (355 dienų, su chaotiškai pridedamais papildomais mėnesiais) buvo toks netikslus, kad 46 m. pr. Kr. kalendorinė žiema sutapo su faktine vasara.
Cezaris, padedamas aleksandriečių astronomo Sosigeno, sukūrė naują kalendorių: 365 dienos per metus, su viena papildoma diena kas ketverius metus (keliamieji metai). Mėnuo Quintilis buvo pervadintas Iulius (liepa) Cezario garbei.
Julijaus kalendorius buvo naudojamas Europoje daugiau nei 1600 metų, kol 1582 metais popiežius Grigalius XIII jį šiek tiek patikslino (Grigaliaus kalendorius, naudojamas iki šiol, skiriasi nuo Julijaus vos 0,002 proc.).
Žemės reforma. Cezaris perskirstė valstybines žemes veteranams ir neturtingiems piliečiams. Jis įkūrė naujas kolonijas visoje imperijos teritorijoje – nuo Ispanijos iki Mažosios Azijos – ir į jas perkėlė apie 80 000 Romos gyventojų. Tai sumažino perkrautą Romos miesto populiaciją ir suteikė pragyvenimą bežemiams.
Pilietybės praplėtimas. Cezaris suteikė Romos pilietybę daugeliui Galijos Cisalpinos (šiaurės Italijos) gyventojų ir kai kurioms Ispanijos bei Galijos bendruomenėms. Tai buvo revoliucinis žingsnis – iki tol pilietybė buvo griežtai saugoma privilegija.
Senato reforma. Cezaris padidino Senato narių skaičių nuo 300 iki 900, įtraukdamas savo šalininkus, provincijų atstovus ir net keltus iš Galijos. Senoji aristokratija tai laikė šventvagišku veiksmu.
Kova su korupcija. Cezaris apribojo provincijų valdytojų kadencijas, įvedė atskaitomybės taisykles ir bausdavo už piktnaudžiavimą.
Infrastruktūra. Cezaris planavo didžiulius statybos projektus: Korintho kanalo kasimą, naujus kelius, bibliotekas. Dauguma jų liko nebaigti dėl jo mirties.
Clementia Caesaris: netikėta malonė
Viena stebinančiausių Cezario savybių buvo jo clementia – gailestingumas nugalėtiesiems. Tai buvo neįprasta Romos politikoje, kur nugalėtojai tradiciškai žudė ar tremė pralaimėtojus.
Cezaris leido daugumai savo pilietinio karo priešininkų grįžti į Romą, grąžino jiems turtą ir net skyrė juos į pareigas. Brutui, Kasijui ir kitiems, vėliau tapusiems jo žudikais, jis atleido ir apdovanojo postais.
Ši politika buvo ir kilniaširdiška, ir pragmatiška: Cezaris norėjo parodyti, kad jo valdymas nėra tironija. Tačiau ji pasirodė ir mirtina: žmonės, kuriems jis atleido, vėliau jį nužudė.
Kleopatra Romoje
Skandalingas romanas
47 m. pr. Kr. Kleopatra su mažuoju Cezarionu atvyko į Romą. Cezaris apgyvendino ją savo viloje Tiberio upės vakarinėje pakrantėje. Romoje tai sukėlė skandalą: Cezaris buvo vedęs (trečioji žmona Kalpurnija), o jo romanas su Egipto karaliene buvo atviras.
Kleopatros buvimas Romoje kėlė ir politinę grėsmę: senatoriai bijojo, kad Cezaris nori ją padaryti Romos karaliene arba pripažinti Cezarioną savo teisėtu įpėdiniu (kas reikštų Egipto ir Romos sujungimą).
Cezario statula Veneros šventykloje
Cezaris pastatydino Veneros Genitrikės (Veneros Gimdytojos) šventyklą naujajame Cezario forume ir pastatė joje auksinę Kleopatros statulą šalia deivės. Tai buvo dvigubas pareiškimas: Cezaris siejosi su Venera (kaip Julijų giminės protėve) ir su Kleopatra (kaip deivės žemiškuoju atitikmeniu).
Konservatyvūs romėnai buvo pasibaisėję.
Kovo idai: nužudymas, pakeitęs istoriją
Sąmokslas
44 m. pr. Kr. pradžioje Cezaris buvo paskirtas diktatoriumi visam gyvenimui. Jis planavo didelę karinę kampaniją prieš Partų imperiją (dabartinės Irano ir Irako teritorijoje) ir rengėsi išvykti kovo 18 dieną.
Grupė senatorių, vadinančių save Liberatores (Išvaduotojai), suplanavo Cezario nužudymą. Sąmoksle dalyvavo apie 60 senatorių, tačiau smūgius turėjo smogti mažesnė grupė. Du pagrindiniai organizatoriai:
- Gajus Kasijus Longinas – patyręs karininkas, asmeniškai nekenčiantis Cezario
- Markas Junius Brutas – idealistas, tikėjęs Respublikos vertybėmis, ir, kas svarbiausia, žmogus, kurį Cezaris laikė artimu bičiuliu (kai kurie senovės šaltiniai net spekuliavo, kad Brutas galėjo būti Cezario biologinis sūnus, nors tai nepatvirtinta)
44 m. pr. Kr. kovo 15 diena (Idus Martiae)
Pasak Svetonijaus ir Plutarcho, Cezaris tą rytą gavo kelis perspėjimus:
- Jo žmona Kalpurnija sapnavo košmarus ir maldavo jo neiti į Senatą
- Aiškiaregys (haruspeksas) Spurina anksčiau buvo perspėjęs vengti kovo idų. Tą rytą Cezaris, eidamas į Senatą, pamatė Spuriną ir juokaudamas pasakė: „Kovo idai jau atėjo.” Spurina atsakė: „Taip, bet dar nepraėjo.”
- Kažkas iš minios bandė įbrukti Cezariui raštą su sąmokslininkų vardais, bet Cezaris nespėjo jo perskaityti
Senato posėdis vyko Pompėjaus teatre (ironiška – pastate, pavadintame Cezario priešo vardu). Kai Cezaris atsisėdo į savo kėdę, senatorius Tillijus Cimberis priėjo prie jo su peticija ir sugriebė jo togą. Tai buvo signalas.
Pirmas smogė Servilijus Kaskas, durklą pjaudamas Cezario kaklą (bet smūgis buvo netikslus ir tik sužeidė petį). Cezaris griebė Kaskos ranką ir sušuko: „Kaska, niekše, ką tu darai!”
Tada puolė kiti sąmokslininkai. Pagal tradiciją, Cezaris gynėsi keletą akimirkų, kol pamatė Brutą su durklu rankoje. Pasak Svetonijaus, Cezaris ištarė: „Ir tu, vaikeli?” (Kai su, teknon? – graikiška frazė, ne garsioji lotyniška „Et tu, Brute?”, kuri yra Šekspyro kūrinys). Po to Cezaris nustojo priešintis, užsitraukė togą ant galvos ir susmuko prie Pompėjaus statulos pagrindo.
23 dūriai. Tik vienas buvo mirtinas – durklų smūgis į krūtinę. Gydytojo Antistijaus atlikta autopsija (viena pirmųjų dokumentuotų autopsijų istorijoje) nustatė, kad daugelis sąmokslininkų susižeidė vieni kitus chaose.
Cezariui buvo 55 metai.
Po Cezario: Respublikos galas
Marko Antonijaus kalba
Sąmokslininkai tikėjosi, kad Cezario mirtis atstatys Respubliką. Jie klydo. Liaudis, sužinojusi apie nužudymą, pašėlo iš pykčio.
Markas Antonijus, Cezario generolas ir konsulas, per Cezario laidotuvių kalbą (kuri įkvėpė vieną garsiausių Šekspyro scenų) parodė miniai Cezario kruviną togą ir perskaitė jo testamentą, kuriame Cezaris paliko kiekvienam Romos piliečiui po 300 sestercijų ir savo sodus viešam naudojimui.
Minia užsidegė iš pykčio. Sąmokslininkai buvo priversti bėgti iš Romos.
Oktavianas: Cezario paveldėtojas
Cezario testamente netikėtu oficialiu įpėdiniu buvo paskirtas ne Markas Antonijus ir ne Cezarionas, o jo sesers anūkas – 18-metis Gajus Oktavijus (Oktavianas). Cezaris jį įsūnijo testamentu, ir jaunuolis priėmė vardą Gajus Julijus Cezaris Oktavianas.
Oktavianas pasirodė esąs politinis genijus, pranokęs net savo įtėvį. Per ateinančius metus jis:
- Sudarė Antrąjį triumviratą su Marku Antonijumi ir Lepidu
- Sunaikino sąmokslininkus (Brutas ir Kasijus žuvo Filipų mūšyje 42 m. pr. Kr.)
- Nugalėjo Marką Antonijų ir Kleopatrą Akcijaus mūšyje 31 m. pr. Kr.
- 27 m. pr. Kr. priėmė titulą Augustas ir tapo pirmuoju Romos imperatoriumi
Romos respublika, gyvavusi beveik 500 metų, buvo mirusi. Gimė Romos imperija, kuri valdys Viduržemio jūros pasaulį dar penkis šimtmečius.
Cezaris kaip rašytojas ir oratorius
Literatūrinis palikimas
Cezaris buvo ne tik karvedys ir politikas, bet ir vienas geriausių lotynų prozos rašytojų. Jo darbai:
„De Bello Gallico” (Užrašai apie Galijos karą) – septynios knygos, aprašančios Galijos kampanijas 58–52 m. pr. Kr. Aštuntą knygą parašė jo karininkas Aulas Hirtijus. Tai yra pagrindinis šaltinis apie keltų kultūrą, papročius ir karybą, ir vienas seniausių detalių pirmojo asmens karinių ataskaitų.
„De Bello Civili” (Užrašai apie pilietinį karą) – trys knygos apie pilietinį karą su Pompėjumi. Čia Cezaris pristato save kaip taikų derybininką, priverstą kariauti dėl Senato agresijos.
Abu kūriniai rašyti aiškia, elegantiškai paprasta lotynų kalba, kuri iki šiol laikoma standartine klasikine proza. Ciceronui, garsiausiam Romos oratoriui, priskiriami žodžiai apie Cezario raštus: „Jie yra nuogi, tiesūs ir gražūs, tarsi nulupti nuo bet kokios retorikos puošmenos.”
Cezaris kaip oratorius
Cezaris buvo laikomas antru pagal talentą oratoriumi Romoje (po Cicerono). Jo kalbų stilius buvo kitoks nei Cicerono: trumpesni sakiniai, aštresnė logika, mažiau puošmenų. Deja, beveik visos jo kalbos yra prarastos.
Cezario asmeninis gyvenimas
Žmonos ir meilužės
Cezaris buvo vedęs tris kartus:
- Kornelija (apie 84–69 m. pr. Kr.) – Cinos dukra. Mirė jauna. Cezaris labai ją mylėjo ir pasakė laidotuvių kalbą – neįprasta taip jaunos moters atveju.
- Pompėja (apie 67–62 m. pr. Kr.) – Pompėjaus Didžiojo giminaitė. Cezaris su ja išsiskyrė po „Geroji deivė” (Bona Dea) skandalo, kai vyras, persirengęs moterimi, įsiskverbė į moterų šventę Cezario namuose. Cezaris pasakė garsią frazę: „Cezario žmona turi būti aukščiau įtarimo” (Caesar’s wife must be above suspicion).
- Kalpurnija (nuo apie 59 m. pr. Kr. iki Cezario mirties) – Pizono dukra, likusi ištikima iki galo.
Be santuokų, Cezaris buvo žinomas dėl daugybės romanų – su kilmingomis romėnėmis, provincijų karalienėmis ir, žinoma, su Kleopatra VII. Jo politiniai priešai dažnai naudojo jo romanus kaip ginklą, vadindami jį „kiekvienos moters vyru ir kiekvieno vyro žmona” (užuomina į gandus apie ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomėdu jaunystėje).
Išvaizda ir sveikata
Pagal senovės šaltinius, Cezaris buvo aukštas, lieknas, šviesiaplaukis (bent jau jaunystėje), su ryškiais veido bruožais. Jis labai pergyveno dėl anksti prasidėjusio plikimo ir dažnai dėvėjo laurų vainiką, kad tai nuslėptų (Senatas jam specialiai suteikė teisę visada nešioti vainiką – tai buvo oficialus pretekstas).
Kai kurie istorikai spėja, kad Cezaris galėjo sirgti epilepsija (morbus comitialis – „susirinkimų liga”, kaip ją vadino romėnai). Keli šaltiniai mini priepuolius, ypač vėlesniame amžiuje. Tačiau kiti teigia, kad tai galėjo būti praeinančios smegenų išemijos ar tiesiog nuovargio pasekmės.
Cezario vardas kaip titulas
Nuo vardo iki institucijos
Vienas stebinančiausių Cezario palikimo aspektų yra tai, kad jo vardas tapo valdovo titulu daugybėje kalbų ir kultūrų:
- Caesar – romėnų imperatorių titulas (kiekvienas Romos imperatorius buvo vadinamas Cezariu iki imperijos pabaigos)
- Kaiser – vokiečių imperatoriaus titulas (naudotas iki 1918 m.)
- Car (Царь) – rusų caro titulas (naudotas iki 1917 m.)
Net žodžiai „cisarz” (lenkų), „keizer” (olandų) ir „qaysar” (arabų) kilę iš Cezario vardo.
Be to, mėnesis liepa (angl. July, lot. Iulius) yra pavadintas Cezario garbei.
Cezaris popkultūroje
Per du tūkstantmečius Cezaris tapo viena dažniausiai vaizduojamų istorinių asmenybių:
- Viljamas Šekspyras – „Julijus Cezaris” (1599 m.), viena garsiausių jo tragedijų
- Kinas – dešimtys filmų, nuo „Kleopatros” (1963 m.) su Elizabeth Taylor iki HBO serialo „Roma” (2005–2007 m.)
- Komiksai – „Asteriksas” (prancūzų komiksų serija) vaizduoja Cezarį kaip nuolatinį galų priešą
- Vaizdo žaidimai – „Assassin’s Creed: Origins”, „Total War: Rome” ir daugelis kitų
Kontroversija: tyronas ar reformatorius?
Du požiūriai
Daugiau nei du tūkstančius metų Julijaus Cezario vertinimas išlieka prieštaringas. Yra dvi pagrindinės perspektyvos:
Respublikonai (Cezaris kaip tyronas):
- Cezaris sugriovė penkis šimtus metų gyvavusią Respubliką
- Jis pradėjo pilietinį karą dėl asmeninės ambicijos
- Jo diktatūra „visam gyvenimui” buvo monarchija kitu vardu
- Galijos karuose jis vykdė tai, ką šiandien pavadintume karo nusikaltimais ir genocidu
- Jo nužudymas buvo teisėtas tiranožudystės aktas
Reformistai (Cezaris kaip vizionierius):
- Respublika jau buvo sugedusi ir nefunkcionuojanti – pilietiniai karai vyko dešimtmečius prieš Cezarį
- Jo reformos (kalendorius, pilietybės praplėtimas, žemės perskirstymas) pagerino paprastų žmonių gyvenimą
- Jo gailestingumas priešams buvo neįprastas ir pažangus
- Jo vizija – didesnė, labiau integruota Romos valstybė – pasitvirtino per šimtmečius
- Be jo reformų nebūtų atsiradusi Romos imperija, kuri garantavo „Pax Romana” (Romos taiką) – ilgiausią taikos ir stabilumo laikotarpį senovės Europoje
Tiesa, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį. Cezaris buvo tuo pačiu metu genialus ir brutalus, dosnus ir manipuliatyvus, vizionieriškas ir narsistiškas. Jo gyvenimas primena, kad istorijos didieji veikėjai retai telpa į paprastas „geras” ar „blogas” kategorijas.
Chronologinė santrauka
| Metai (pr. Kr.) | Įvykis |
|---|---|
| 100 | Gajaus Julijaus Cezario gimimas Romoje |
| ~85 | Paskirtas Jupiterio žyniu (flamen Dialis) |
| ~84 | Vedybos su Kornelija |
| ~82–78 | Sulos proskripcijos, Cezaris slėpsis Mažojoje Azijoje |
| ~75 | Pagrobimas piratų |
| 69 | Kvestorius Ispanijoje |
| 65 | Edilas – organizuoja iškilmingus žaidimus |
| 63 | Pontifex Maximus (vyriausiasis žynys) |
| 62 | Pretorius |
| 60 | Pirmasis triumviratas (su Pompėjumi ir Krasu) |
| 59 | Konsulas |
| 58–50 | Galijos karai |
| 55–54 | Ekspedicijos į Britaniją |
| 52 | Alesijos mūšis, Vercingetoriksas pasidavė |
| 49, sausio 10 | Rubikono perėjimas, pilietinio karo pradžia |
| 48 | Farsalio mūšis, Pompėjaus pralaimėjimas ir mirtis |
| 48–47 | Romanas su Kleopatra Egipte |
| 47 | „Veni, vidi, vici” – pergalė prieš Farnaką |
| 46 | Tapso mūšis Afrikoje, Julijaus kalendoriaus įvedimas |
| 45 | Mundos mūšis Ispanijoje – pilietinio karo pabaiga |
| 44, vasario 14 | Paskelbtas diktatoriumi visam gyvenimui |
| 44, kovo 15 | Nužudytas Romos Senate – 23 durklų dūriai |
Ko Cezaris mus moko šiandien?
Julijaus Cezario gyvenimas yra pamoka apie galios prigimtį. Ji rodo, kaip vienas žmogus, turintis talentą, ambiciją ir drąsą, gali pakeisti visą civilizacijos kryptį. Ji rodo, kad reformos ir tironija gali eiti ranka rankon. Ji rodo, kad malonė nugalėtiesiems ne visada apsimoka. Ir ji rodo, kad net galingiausias žmogus pasaulyje gali žūti nuo tų, kuriems labiausiai pasitikėjo.
Cezaris mirė prieš 2068 metus. Jo vardas vis dar yra mūsų kalendoriuje (liepa), mūsų kalboje (cezarizmas, rubikono perėjimas), mūsų politinėje vaizduotėje (diktatorius, imperatorius) ir mūsų kultūroje (nuo Šekspyro iki HBO). Nedaug istorinių asmenybių gali pasigirti tokia ilgaamžiškumu.
Ir galbūt pati galingiausia Cezario frazė nėra nei „Veni, vidi, vici”, nei „Alea iacta est”, o ta, kurią jis pasakė prieš mirtį, pažvelgęs į Bruto veidą: tai vieno žmogaus nuostabos momentas, kai suvoki, kad galia, šlovė ir malonė neapsaugo nuo peilio, laikomo artimiausiojo rankoje.
