Kai Romos imperija dar nebuvo gimusi, kai graikai dar nebuvo parašę pirmųjų filosofinių traktatų, kai Babilono mūrai dar tik kilo, Senovės Egiptas jau buvo sena civilizacija. Egipto kultūra gyvavo daugiau nei 3000 metų – nuo maždaug 3100 m. pr. Kr. iki 30 m. pr. Kr. – ir per tą laiką sukūrė tokį palikimą, kuris iki šiol formuoja mūsų supratimą apie tai, ką reiškia žodis „civilizacija”.
Piramidės, faraonai, mumijos, hieroglifai, dievai su gyvūnų galvomis – visa tai yra Senovės Egipto dalis. Tačiau tikroji šios civilizacijos istorija yra daug gilesnė, sudėtingesnė ir stebinančesnė, nei rodo populiarūs filmai ar turistiniai bukletai.
Šiame straipsnyje rasite viską, ką verta žinoti apie Senovės Egiptą: nuo civilizacijos gimimo Nilo pakrantėse iki galutinio žlugimo po Kleopatros mirties.
Nilas: upė, be kurios Egiptas neegzistuotų
Gyvybė dykumos viduje
Senovės Egiptas buvo „dykumos dovana”, kaip jį pavadino graikų istorikas Herodotas. Ir tai nebuvo metafora. Be Nilo upės Egiptas būtų buvęs negyvenama dykuma, tokia pati kaip Sachara, plytinti abipus jo.
Nilas – ilgiausia Afrikos upė (6 650 km) – teka iš Viktorijos ežero ir Etiopijos aukštumų per visą Sacharos dykumą iki Viduržemio jūros. Jo slėnis Egipte yra vos 15–20 kilometrų pločio, ir būtent šioje siauroje juostoje susitelkė visa Egipto civilizacija.
Kasmetinis potvynis: Egipto širdies plakimas
Kasmet, nuo liepos iki spalio, Nilas išsiliedavo iš krantų. Potvynio vanduo atnešdavo tamsų, maistingą dumblą iš Etiopijos aukštumų ir padengdavo laukus derlinguoju sluoksniu. Kai vanduo nuslūgdavo, žemdirbiai sėdavo grūdus į drėgną, praturtintą dirvą.
Šis ciklas buvo toks reguliarus ir patikimas, kad egiptiečiai sukūrė trijų sezonų kalendorių:
- Achet (potvynis) – liepa–lapkritis: Nilas lieja iš krantų, žemdirbiai negali dirbti laukuose
- Peret (sėja) – lapkritis–kovas: vanduo nuslūgsta, sėjami grūdai
- Šemu (derlius) – kovas–liepa: derlius nuimamas, žemė džiūsta
Potvynio metu laisvą darbo jėgą faraonai nukreipdavo į statybos projektus – piramidžių, šventyklų, kanalų statybą.
Nilas kaip greitkelis
Nilas buvo ne tik vandens ir derliaus šaltinis, bet ir pagrindinis transporto kelias. Srovė nešė laivus iš pietų į šiaurę (link Viduržemio jūros), o vyraujantys šiauriniai vėjai leido plaukti atgal į pietus su burėmis. Ši natūrali dvikryptė transporto sistema leido efektyviai valdyti valstybę, kuri nusidriekė per 1000 kilometrų nuo pirmo katarakto (slenksčio) pietuose iki deltos šiaurėje.
Senovės Egipto istorijos laikotarpiai
Senovės Egipto istorija tradiciškai suskirstyta į kelis pagrindinius laikotarpius, apimančius 30 (arba 31) dinastijų. Šią sistemą sukūrė egiptiečių žynys Manetas (Manetho), gyvenęs III amžiuje pr. Kr.
Priešdinastinis laikotarpis (prieš 3100 m. pr. Kr.)
Prieš suvienijant Egiptą čia egzistavo dvi atskiros valstybės: Aukštutinis Egiptas (pietinė Nilo slėnio dalis, siauros derlingos juostos) ir Žemutinis Egiptas (šiaurinė Nilo delta, platus, pelkėtas regionas). Kiekviena turėjo savo karaliuos, dievus ir kultūrines tradicijas.
Aukštutinio Egipto karalius dėvėjo baltą vainikėlį, Žemutinio – raudoną. Kai šios dvi dalys buvo suvienytos, faraonas užsidėdavo dvigubą vainikėlį (pschent), simbolizuojantį abiejų žemių valdymą.
Ankstyvasis dinastinis laikotarpis (apie 3100–2686 m. pr. Kr.)
Maždaug 3100 m. pr. Kr. karalius Narmeris (arba Menas) suvienijo Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą į vieną valstybę. Tai buvo vienas seniausių žinomų politinių susivienijimų istorijoje.
Pirmoji sostinė buvo Memfis, pastatyta strateginiame taške, kur Nilo slėnis susijungia su delta. Narmerio paletė (akmens plokštė su bareljefais), rasta 1898 metais, vaizduoja karalių smogiantį priešui – tai vienas seniausių „propagandinių” vaizdų istorijoje.
Senoji karalystė (apie 2686–2181 m. pr. Kr.) – piramidžių amžius
Tai laikotarpis, kai buvo pastatytos didžiosios piramidės. Senoji karalystė apima III–VI dinastijas ir dažnai vadinama „piramidžių amžiumi”.
Pagrindiniai įvykiai:
- Imhotepas (apie 2650 m. pr. Kr.) suprojektavo pirmąją piramidę – pakopinę Džoserio piramidę Sakaroje. Jis buvo architektas, gydytojas ir žynys, vėliau sudievintas.
- Snofru (apie 2600 m. pr. Kr.) pastatė tris piramides, eksperimentuodamas su formomis (Lenktoji piramidė, Raudonoji piramidė)
- Cheopsas (apie 2560 m. pr. Kr.) pastatė Didžiąją Gizos piramidę – didžiausią akmeninę struktūrą senovės pasaulyje
- Chefrenas ir Mikerinas užbaigė Gizos kompleksą
Senosios karalystės pabaiga buvo chaotiška: centrinė valdžia susilpnėjo, provincijų valdytojai (nomarkai) tapo nepriklausomi, ir Egiptas suskilo.
Pirmasis tarpinis laikotarpis (apie 2181–2055 m. pr. Kr.)
Maždaug 130 metų trukęs politinio nestabilumo, pilietinių karų ir badmečių laikotarpis. Egiptas buvo padalintas tarp kelių konkuruojančių valdovų. Šis laikotarpis baigėsi, kai Tebų karalius Mentuhotepas II vėl suvienijo šalį.
Vidurinė karalystė (apie 2055–1650 m. pr. Kr.) – aukso amžius
Vidurinė karalystė laikoma literatūros ir meno klestėjimo laikotarpiu. Pagrindiniai pasiekimai:
- Literatūra: sukurti klasikiniai egiptiečių literatūros kūriniai, tokie kaip „Sinuhės pasakojimas” ir „Dvasiganio pamoka”
- Kanalas į Raudonąją jūrą: faraonas Sesostridas III iškasė kanalą, jungiantį Nilą su Raudonąja jūra (tūkstančius metų prieš Sueco kanalą)
- Karinė ekspansija: Egiptas kontroliavo Nubiją (dabartinis Sudanas) ir turėjo prekybos ryšius su Sirija, Kretos sala ir Puntu (greičiausiai dabartinė Eritrėja ar Somalis)
Antrasis tarpinis laikotarpis (apie 1650–1550 m. pr. Kr.) – hiksų invazija
Semitų kilmės hiksai (hyksos) įsiveržė į Nilo deltą ir užvaldė Žemutinį Egiptą. Jie atnešė naujų technologijų: karo vežimą, lanką iš kompozitinių medžiagų ir bronzinius ginklus. Egiptiečiai šias technologijas perėmė ir panaudojo prieš pačius hiksus.
Tebų karaliai (XVII–XVIII dinastijos) galutinai išstūmė hiksus apie 1550 m. pr. Kr.
Naujoji karalystė (apie 1550–1070 m. pr. Kr.) – imperijos viršūnė
Tai pats galingiausias ir geriausiai žinomas Senovės Egipto laikotarpis. Naujosios karalystės faraonai valdė imperiją, besitęsiančią nuo ketvirtojo Nilo katarakto pietuose iki Eufrato upės rytuose.
Garsiausieji Naujosios karalystės faraonai:
- Hatšepsutė (apie 1479–1458 m. pr. Kr.) – viena nedaugelio moterų faraonų. Valdė beveik 22 metus, statė šventyklas ir organizavo prekybos ekspedicijas į Puntą
- Tutmozis III (apie 1458–1425 m. pr. Kr.) – vadinamas „Egipto Napoleonu”. Vedė 17 karinių kampanijų, praplėtė Egipto ribas iki didžiausio masto
- Echnatonas (apie 1353–1336 m. pr. Kr.) – „eretikų faraonas”, bandęs pakeisti Egipto religiją monoteizmu (Atono kultu). Pastatė naują sostinę Achetataną. Po jo mirties senoji religija buvo atkurta
- Tutanchamonas (apie 1332–1323 m. pr. Kr.) – „berniukas faraonas”, tapęs sostų maždaug 9 metų amžiaus. Jo kapas, rastas 1922 metais, buvo vienas garsiausių archeologinių atradimų
- Ramzis II Didysis (apie 1279–1213 m. pr. Kr.) – valdė 66 metus (viena ilgiausių valdymo trukmių istorijoje), statė šventyklas Abu Simbelyje, pasirašė pirmąją žinomą taikos sutartį (su hetitais po Kadešo mūšio)
Trečiasis tarpinis laikotarpis ir Vėlyvasis laikotarpis (apie 1070–332 m. pr. Kr.)
Po Naujosios karalystės Egiptas palaipsniui silpnėjo. Šalį valdė libijų, nubijų ir persų dinastijos. 525 m. pr. Kr. Persijos karalius Kambisas II užkariavo Egiptą, ir jis tapo Persijos imperijos provincija.
Graikų ir romėnų laikotarpis (332 m. pr. Kr. – 642 m. po Kr.)
332 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis užkariavo Egiptą ir jo generolas Ptolemėjas įkūrė naują dinastiją. Ptolemėjai valdė Egiptą beveik 300 metų. Garsiausias šios dinastijos narys – Kleopatra VII, paskutinė Egipto faraonė.
Po Kleopatros mirties 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos provincija. Senovės Egipto civilizacija, gyvavusi daugiau nei tris tūkstantmečius, oficialiai baigėsi.
Faraonai: dievai žemėje
Faraono titulas ir galia
Žodis „faraonas” kilęs iš egiptiečių „per-aa”, reiškiančio „didieji namai” (kaip ir šiandien sakome „Baltieji rūmai” turėdami omenyje JAV prezidentą). Pradžioje šis terminas reiškė rūmus, bet vėliau pradėtas taikyti pačiam valdovui.
Faraonas buvo:
- Politinis vadovas – absoliutus monarchas, kontroliuojantis valstybės aparatą
- Vyriausiasis kariuomenės vadas – asmeniškai vedęs kariuomenę į mūšius
- Aukščiausiasis žynys – tarpininkas tarp žmonių ir dievų
- Gyvasis dievas – laikomas dievo Horo įsikūnijimu žemėje, o po mirties tapęs Ozyriu
Penkių vardų sistema
Kiekvienas faraonas turėjo penkis oficialius vardus, priimamus karūnavimo metu:
- Horo vardas – faraonas kaip dievo Horo įsikūnijimas
- Dviejų Valdovių vardas – valdovas Aukštutinio ir Žemutinio Egipto
- Aukso Horo vardas – simbolizuojantis amžinumą
- Karališkasis vardas (praenomen) – priimamas karūnavimo metu, rašomas kartuše (ovaliame rėmelyje)
- Gimimo vardas (nomen) – vardas, gautas gimus, taip pat rašomas kartuše
Garsiausias faraonas: Ramzis II
Ramzis II valdė Egiptą 66 metus (apie 1279–1213 m. pr. Kr.) ir buvo produktyviausias statytojas Egipto istorijoje. Jo palikimas:
- Abu Simbelo šventyklos – dvi milžiniškos uoloje iškirstos šventyklos Nubijoje, kurių fasadą puošia keturios 20 metrų aukščio sėdinčio Ramzio statulos
- Ramsesėjaus šventykla Tebų vakarinėje pakrantėje
- Karnako šventyklos praplėtimas – didžiulė hipostilinė salė su 134 milžiniškomis kolonomis
- Kadešo mūšis (apie 1274 m. pr. Kr.) – didžiausias senovės pasaulio mūšis, kuriame Ramzis kovojo prieš hetitų imperiją. Nors mūšis baigėsi lygiosiomis, Ramzis jį paskelbė didžia pergale
- Pirma žinoma taikos sutartis – 1259 m. pr. Kr. su hetitų karaliumi Hatušiliu III. Sutarties kopija pakabinta JT būstinėje Niujorke kaip seniausias žinomas diplomatinis dokumentas
Ramzis turėjo daugiau nei 100 vaikų ir mirė maždaug 90 metų amžiaus – neįtikėtinai senas amžius tam laikotarpiui.
Senovės Egipto religija: daugiau nei 2000 dievų
Politeistinė sistema
Egiptiečiai turėjo vieną sudėtingiausių religinių sistemų senovės pasaulyje – daugiau nei 2000 dievų ir deivių, kurių kiekvienas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo, gamtos ar kosmoso aspektą.
Pagrindiniai dievai
Ra (Re) – saulės dievas, vienas svarbiausių Egipto panteono dievų. Egiptiečiai tikėjo, kad Ra kasdien keliauja dangumi savo saulės laivu, o naktį nusiileidžia į požemių pasaulį, kur kovoja su chaoso gyvate Apepu. Kiekvieną rytą Ra „gimsta iš naujo”, ir saulė vėl pateka.
Ozyris – pomirtinio pasaulio valdovas. Pagal mitą, Ozyrį nužudė jo brolis Setas, sukapojo į 14 dalių ir išblaškė po visą Egiptą. Jo žmona Izidė surinko visas dalis ir prikėlė Ozyrį, kuris tapo mirusiųjų karalystės karaliumi. Šis mitas simbolizavo mirties ir prisikėlimo ciklą.
Izidė – magijos ir motinystės deivė, Ozyrio žmona ir Horo motina. Viena populiariausių deivių, kurios kultas vėliau išplito po visą Romos imperiją.
Horas – dangaus dievas su sakalo galva, Ozyrio ir Izidės sūnus. Kiekvienas faraonas buvo laikomas gyvu Horo įsikūnijimu.
Anubis – dievas su šakalo galva, mirusiųjų palydovas ir balzamavimo globėjas. Anubis lydėdavo mirusių sielas į Ozyrio teismą ir sverdavo jų širdis ant teisingumo svarstyklių.
Totas – rašto, žinių ir mėnulio dievas su ibio (paukščio) arba paviano galva. Laikomas hieroglifų kūrėju.
Maat – tiesos, teisingumo ir kosmoso tvarkos deivė. Jos plunksna buvo naudojama mirusiųjų teisme: faraono širdis turėjo būti lengvesnė už Maat plunksną, kad siela galėtų patekti į pomirtinį gyvenimą.
Mirusiųjų teismas
Pagal egiptiečių tikėjimą, po mirties kiekvieną žmogų laukė teismas Ozyrio akivaizdoje. Procesas buvo toks:
- Anubis atvesdavo mirusįjį į teismo salę
- Mirusiojo širdis buvo padedama ant svarstyklių prieš Maat plunksną
- Totas užrašydavo rezultatą
- Jei širdis buvo lengvesnė (arba lygi) – mirusysis patekdavo į Aaru laukus (rojų)
- Jei širdis buvo sunkesnė – ją praryja pabaisa Amut (su krokodilo galva, liūto kūnu ir begemoto užpakaliu), ir mirusysis nustodavo egzistuoti
Ši scena vaizduojama garsiausiame senovės Egipto religiniame tekste – „Mirusiųjų knygoje”.
Mumifikacija: kūno išsaugojimas amžinybei
Kodėl egiptiečiai mumifikavo?
Egiptiečiai tikėjo, kad žmogus turi keletą dvasinių dalių:
- Ka – gyvybinė energija, „dvasia-dvynys”, kuri likdavo kape ir jai reikėjo maisto bei gėrimo
- Ba – siela, vaizduojama kaip paukštis su žmogaus galva. Ba galėjo keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių
- Ach – šviečianti dvasia, susijungusi Ka ir Ba, pasiekusi pomirtinį gyvenimą
Kad Ba galėtų grįžti į kūną ir jį atpažinti, kūnas turėjo būti kuo geriau išsaugotas. Iš čia kilo mumifikacijos praktika.
Mumifikacijos procesas žingsnis po žingsnio
Pilnas mumifikacijos procesas truko 70 dienų ir buvo atliekamas specialių žynių, vadintų „heri sešta” (balzamuotojais):
1–3 dienos: vidaus organų pašalinimas. Smegenys buvo traukiami per nosį ilgu metaliniu kabliu. Pilvo ertmė buvo prapjaunama kairėje pusėje, ir pašalinami plaučiai, kepenys, skrandis ir žarnos. Širdis buvo paliekama kūne – ji buvo reikalinga mirusiųjų teismui.
4–40 dienos: dehidratacija. Kūnas buvo padengtas ir pripildytas natron druskos (natūralaus natrio bikarbonato ir natrio chlorido mišinio), kuri ištraukdavo visą drėgmę. Po 40 dienų kūnas prarasdavo apie 75 proc. savo svorio.
41–55 dienos: apdorojimas. Išdžiovintas kūnas buvo praplaunamas, sutepamas kvepalais, aliejais ir dervomis. Kūno ertmės buvo užpildomos drobulės skiautėmis, smilkalais ir pjuvenomis, kad kūnas atgautų natūralią formą.
56–70 dienos: apvyniojimas. Kūnas buvo apvyniojamas šimtais metrų lininių tvarsčių. Tarp sluoksnių buvo dedami amuletai ir maldų tekstai. Ant veido dažnai uždedama laidojimo kaukė.
Kanopiniai indai
Pašalinti vidaus organai buvo saugomi keturiuose kanopiniuose induose, kurių kiekvienas buvo saugomas atskiro dievo:
- Imseti (žmogaus galva) – kepenys
- Hapi (paviano galva) – plaučiai
- Dvamutefas (šakalo galva) – skrandis
- Kebechsenefas (sakalo galva) – žarnos
Hieroglifai ir Rozetės akmuo
Rašto sistema
Hieroglifai (graikiškai „šventieji raižiniai”) buvo Senovės Egipto rašto sistema, naudota nuo maždaug 3200 m. pr. Kr. iki IV amžiaus po Kr. – beveik 3500 metų.
Sistema buvo sudėtinga: daugiau nei 700 ženklų (vėlesniuose laikotarpiuose – per 5000), kurie galėjo reikšti garsus, skiemenis arba ištisas sąvokas. Kai kurie ženklai buvo ideogramos (vaizduojančios daiktus ar sąvokas), kiti – fonogramos (žymintys garsus).
Hieroglifai buvo naudojami šventyklose, kapuose ir oficialiuose dokumentuose. Kasdieniam naudojimui egiptiečiai sukūrė paprastesnes rašto formas: hieratinį raštą (supaprastintas hieroglifų variantas) ir dar vėliau demotinį raštą (dar labiau supaprastintas).
Rozetės akmuo: raktas į prarastą kalbą
Po Romos imperijos žlugimo hieroglifų skaitymo menas buvo prarastas. Daugiau nei 1400 metų niekas pasaulyje nemokėjo perskaityti senovės egiptiečių rašto. Piramidžių sienos, šventyklų kolonos ir papiruso ritiniai buvo pilni neįskaitomų simbolių.
Viskas pasikeitė 1799 metais, kai Napoleono ekspedicijos kariai netoli Rozetės (Rashid) miesto Nilo deltoje rado juodo akmens plokštę su trimis skirtingomis rašto versijomis to paties teksto: hieroglifais, demotiniu raštu ir senovės graikų kalba.
Rozetės akmuo yra 112 cm aukščio, 76 cm pločio granodiorito stela, ant kurios užrašytas 196 m. pr. Kr. Ptolemėjaus V Epifano dekretas.
Šampoljonas: žmogus, kuris perskaitė hieroglifus
1822 metais prancūzų lingvistas Žanas Fransua Šampoljonas (Jean-François Champollion) paskelbė, kad jam pavyko iššifruoti hieroglifus. Jis suprato, kad hieroglifai nėra tik paveikslėliai (ideogramos), bet ir garsų ženklai (fonogramos), ir kad juos galima skaityti kaip kalbą.
Šampoljonas naudojo Rozetės akmenį kaip raktą: kadangi graikiškas tekstas buvo suprantamas, jis galėjo palyginti jį su hieroglifine versija ir identifikuoti atitikimus. Lemiamas atradimas buvo karališkųjų vardų (Ptolemėjaus ir Kleopatros) iššifravimas kartuše (ovaliame rėmelyje).
Šis atradimas atvėrė duris į Senovės Egipto istoriją. Per kelis dešimtmečius mokslininkai perskaitė tūkstančius tekstų ant šventyklų sienų, kapų, papiruso ritinių ir steluos, ir Senovės Egiptas „prabildo” po beveik pusantro tūkstantmečio tylos.
Rozetės akmuo šiandien saugomas Britų muziejuje Londone, nepaisant nuolatinių Egipto prašymų jį grąžinti.
Tutanchamono kapas: atradimas, pakeitęs pasaulį
Howardas Karteris ir lordas Karnarvonas
1907 metais britų egiptologas Howardas Karteris (Howard Carter) pradėjo tyrinėti Karalių slėnį – siauras klintines daubas vakariniame Tebų krante, kur buvo palaidoti Naujosios karalystės faraonai. Jo darbą finansavo lordo Karnarvono (Lord Carnarvon) turtas.
15 metų paieškos nedavė rezultatų. 1922 metų rudenį lordas Karnarvonas jau buvo pasiruošęs nutraukti finansavimą. Karteris prašė dar vieno sezono.
1922 metų lapkričio 4 diena
Pirmąją naujo sezono dieną jaunas vandens nešėjas, kasdamas smėlyje vietą savo ąsočiui, atsitiktinai rado akmeninę pakopą. Karteris pradėjo kasinėti ir per kelias dienas atkasė laiptus, vedančius prie užmūryto kapo įėjimo, ant kurio buvo Tutanchamono antspaudai.
Lapkričio 26 dieną Karteris prakiurdė skylę užmūrytoje sienoje, pakišo žvakę ir pažiūrėjo vidun. Lordas Karnarvonas, stovėjęs už nugaros, paklausė: „Ar matai ką nors?” Karteris atsakė garsiąja fraze: „Taip, nuostabius dalykus.”
Kas buvo kape
Tutanchamono kapas (žymimas KV62) buvo praktiškai nepaliestas vagių – pirmasis toks radinys Karalių slėnyje. Keturiuose kambariuose buvo rasta daugiau nei 5000 objektų:
- Trys sarkofagai – vienas kitame, vidinis iš gryno aukso (110 kg)
- Auksinė mirties kaukė – 11 kg aukso, inkrustuota lazuritu, turkiu ir karneoliu. Vienas atpažįstamiausių meno kūrinių pasaulyje
- Šeši karo vežimai, padengti auksu
- Rituliniai baldai – lovos, kėdės, trona
- Ginklai – lankai, strėlės, kalavijai, durklas iš meteoritinio geležies
- Maistas ir vynas – šimtai ąsočių su vynu (ant kai kurių buvo nurodytas derliaus metai, regionas ir vynininko vardas – pirmieji žinomi „vyno etiketės”)
- Žaidimai – „Senet” lentos žaidimas
- Kvepalų indai – alabastro ir alebastro vazos
„Faraono prakeiksmas”
Lordas Karnarvonas mirė 1923 metų balandžio 5 dieną Kaire nuo uodo įkandimo sukeltos infekcijos. Žiniasklaida iš karto pranešė apie „faraono prakeiksmą”. Legenda augo: tariamai ant kapo įėjimo buvo užrašas „Mirtis palies tuos, kurie sudrums faraono ramybę”.
Tikrovėje jokio tokio užrašo niekada nebuvo. Iš 58 žmonių, dalyvavusių kapo atidaryme, tik 8 mirė per artimiausius 12 metų. Pats Howardas Karteris gyveno iki 1939 metų ir mirė 64 metų amžiaus – nuo natūralių priežasčių.
Senovės Egipto mokslas ir technologijos
Medicina
Senovės Egiptas turėjo pažangiausią medicinos sistemą senovės pasaulyje. Medicininiai papiruso tekstai (Eberso papirusas, Edvino Smito papirusas) atskleidžia stebinančiai modernų požiūrį:
Edvino Smito papirusas (apie 1600 m. pr. Kr., bet kopijuojantis senesnius tekstus) yra seniausia žinoma chirurgijos knyga. Joje aprašyti 48 traumos atvejai su diagnozėmis, gydymu ir prognoze. Gydytojas turėjo nuspręsti: „Tai liga, kurią gydysiu”, „Tai liga, su kuria kovosiu” arba „Tai liga, kurios negalima gydyti” – nuostabiai racionalus požiūris.
Egiptiečių gydytojai:
- Atliko chirurgines operacijas (lūžių tvirtinimą, pūlinių prapjovimą, trepanaciją)
- Naudojo šimtus vaistinių augalų (aliejus, medų, miros dervą, vikių sėklas, opiumą skausmui malšinti)
- Turėjo specializacijas – buvo akių gydytojų, dantų gydytojų, pilvo gydytojų
- Praktikavo higienos taisykles (rankų plovimą, švarą)
Matematika
Egiptiečiai naudojo dešimtainę skaičių sistemą (bet be nulio). Jų pagrindiniai pasiekimai:
- Plotų skaičiavimas – apskritimo ploto formulė, artima π × r² (naudojo π ≈ 3,16)
- Tūrio skaičiavimas – piramidės tūrio formulė
- Trupmeninė sistema – naudojo vienetines trupmenas (1/2, 1/3, 1/4 ir t.t.)
- Rindo matematinis papirusas – 84 matematinių uždavinių rinkinys su sprendimais
Astronomija
Egiptiečiai buvo stebėtinai tikslūs astronomai:
- Sukūrė 365 dienų kalendorių (12 mėnesių po 30 dienų + 5 papildomos dienos) – artimiausią saulės metų trukmei senovės pasaulyje
- Stebėjo Sirijaus žvaigždės kilimą (heliakinis patekėjimas), kuris pranešdavo apie artėjantį Nilo potvynį
- Orientavo piramides pagal žvaigždes su stebinančiu tikslumu
- Padalijo naktį į 12 valandų pagal žvaigždžių dekanus (žvaigždžių grupes, kylančias horizonte kas valandą)
Technologijos ir išradimai
Senovės egiptiečiai sukūrė arba patobulino daugybę technologijų:
- Papirusas – pirmoji „popieriaus” rūšis, gaminta iš Nilo pakrančių augalo
- Rašalas – juodas (iš suodžių) ir raudonas (iš geležies oksido), kurį europiečiai pradėjo naudoti tik po tūkstančių metų
- Stiklas – vieni pirmųjų stiklo gamintojų pasaulyje
- Fajanso keramika – glazūruota keramika, naudota papuošalams ir indams
- Vandens laikrodis (klepsidra) – laiko matavimo prietaisas
- Šliuzai ir drėkinimo kanalai – sudėtinga vandens valdymo sistema
Senovės Egipto kasdieninis gyvenimas
Maistas ir gėrimai
Egiptiečių pagrindinis maistas buvo:
- Duona – keliolikos rūšių, kepta iš kviečių ir miežių
- Alus – kasdieninis gėrimas tiek darbininkams, tiek aristokratijai (maistingesnis nei šiuolaikinis – panašesnis į grūdinę košę)
- Daržovės – svogūnai, česnakai, salotos, žirniai, pupelės
- Vaisiai – datulės, figos, granatai, vynuogės
- Žuvis – iš Nilo
- Mėsa – jautiena ir aviena (labiau prieinamos turtingiesiems), paukštiena (antys, žąsys)
- Vynas – gamintas iš vynuogių, datulių ir granatų
Drabužiai ir mada
Dėl karščio egiptiečiai dėvėjo lengvus lininius drabužius. Vyrai dėvėjo surišamą juosmenės apdangalą (schenti), moterys – ilgas, siauras sukneles. Aristokratai nešiojo perukai, naudojo makiažą (tiek vyrai, tiek moterys) – ypač populiarus buvo akių apvedimas juodu kohlu (antimoniu), kuris ne tik puošė, bet ir saugojo akis nuo saulės atšvaito.
Šeima ir vaikai
Šeima buvo Egipto visuomenės pagrindas. Moterys Senovės Egipte turėjo neįprastai daug teisių, palyginti su kitomis senovės civilizacijomis:
- Galėjo valdyti nuosavybę
- Galėjo inicijuoti skyrybas
- Galėjo užimti valstybines pareigas
- Buvo laikomos lygiavertėmis vyrams prieš teismą
Vaikai žaisdavo žaidimus (kamuolių, lėlių, lentos žaidimų), maudydavosi Nile ir, jei šeima buvo pasiturinčia, lankė mokyklas, kur mokėsi rašyti hieroglifus.
Senovės Egipto menas: sukurtas amžinybei
Tapybos taisyklės
Senovės Egipto menas sekė griežtomis taisyklėmis, kurios beveik nepakito per 3000 metų:
- Žmonės buvo vaizduojami profiliniu būdu – galva ir kojos iš šono, o pečiai ir akys iš priekio. Tai nebuvo dėl nežinojimo, kaip piešti realistiškai, o dėl sąmoningo pasirinkimo parodyti kiekvieną kūno dalį iš „geriausio” kampo
- Dydis reiškė svarbą – faraonai buvo piešiami didesni nei eiliniai žmonės, dievai – dar didesni
- Spalvos turėjo simbolinę reikšmę – raudona reiškė gyvybę ir pergalę, žalia – atsinaujinimą, juoda – derlingumą, auksinė – amžinybę
Skulptūra
Egiptiečių skulptūros buvo stebinančiai tikroviškos – ypač Senosios karalystės statulės su kristalinėmis akimis (pvz., Rahotecho ir Nofretės portretas Kairo muziejuje, sukurtas prieš 4600 metų, bet atrodantis taip tikroviškai, kad kasinėjimų darbininkai pirmą kartą jį pamatę iš baimės pabėgo).
Garsiausias Senovės Egipto skulptūros kūrinys – Nefertitės biustas (apie 1345 m. pr. Kr.), rastas 1912 metais Amarnoje ir šiandien saugomas Berlino Naujajame muziejuje.
Senovės Egipto žlugimas: 3000 metų pabaiga
Lėtas nuosmukis
Senovės Egipto žlugimas nebuvo staigus – tai buvo šimtmečius trukęs procesas:
- Po Ramzio III mirties (apie 1155 m. pr. Kr.) centrinė valdžia susilpnėjo
- Žyniai, ypač Amono kulto Tebuose, tapo galingesni už faraanus
- Libijų ir nubijų įsiveržėliai perėmė valdžią
- 525 m. pr. Kr. Persija užkariavo Egiptą
- 332 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis nuvertė persus ir įtvirtino graikų valdžią
Kleopatra: paskutinė faraonė
Kleopatra VII (69–30 m. pr. Kr.) buvo paskutinė Ptolemėjų dinastijos valdovė ir paskutinė Egipto faraonė. Ji kalbėjo devyniomis kalbomis (buvo pirmoji Ptolemėjų valdovė, išmokusi egiptiečių kalbą), buvo sumani politikė ir diplomatė.
Jos romanai su Julijumi Cezariu ir Marku Antonijumi buvo politinės strategijos dalis, siekiant išsaugoti Egipto nepriklausomybę nuo augančios Romos galios. Pralaimėjus Akcijaus mūšyje 31 m. pr. Kr., Kleopatra nusižudė 30 m. pr. Kr. (pagal tradiciją – kobrų nuodais).
Po jos mirties Egiptas tapo Romos provincija. 3000 metų trukusi faraonų era baigėsi.
Palikimas, kuris nemiršta
Nors Senovės Egipto valstybė žlugo prieš daugiau nei du tūkstančius metų, jos palikimas gyvas iki šiol:
- Kalendorius – mūsų 365 dienų kalendorius kilęs iš egiptiečių sistemos
- Medicina – Hipokrato priesaika ir graikų medicina rėmėsi egiptiečių žiniomis
- Architektūra – piramidžių ir šventyklų formos įkvėpė architektus per visą istoriją
- Raštas – hieroglifai inspiravo finikiečių abėcėlę, iš kurios kilo graikų, lotynų ir galiausiai mūsų raidynas
- Religija – Izidės kultas plito po visą Romos imperiją ir, kai kurių mokslininkų nuomone, turėjo įtakos ankstyvosios krikščionybės ikonografijai (Izidė su kūdikiu Horu ant rankų)
- Popkultūra – nuo kino filmų iki vaizdo žaidimų, Senovės Egiptas lieka viena populiariausių istorinių temų pasaulyje
Senovės Egiptas gyvavo ilgiau nei bet kuri kita civilizacija iki jos ar po jos. Nuo pirmosios dinastijos iki Kleopatros praėjo daugiau laiko nei nuo Kleopatros iki mūsų dienų. Ir per tuos tris tūkstančius metų egiptiečiai sukūrė kultūrą, kuri ne tik stebina savo pasiekimais, bet ir primena, kad žmonių sugebėjimai neturi laiko ribų.
