1483 m. vasarą du berniukai – 12-metis Edvardas V, teisėtas Anglijos karalius, ir jo 9-metis brolis Ričardas, Jorko kunigaikštis – buvo apgyvendinti Londono Taueryje. Jie niekada nebepasiroė viešumoje. Jokio kūno, jokio oficialaus pranešimo, jokio teismo, jokio atsakymo. Praėjo daugiau nei 540 metų, ir ši paslaptis tebėra viena labiausiai ginčijamų visos Anglijos istorijos mįslių.
Londono Taueris mena daugybę tragiškų istorijų, bet princų dingimas išsiskiria tuo, kad jis niekada nebuvo išspręstas. Net 2024 m. pabaigoje BBC pranešė apie naujus įrodymus, galinčius susieti Ričardą III su princų mirtimi, o istorikai tęsia debatus dėl DNR tyrimo, kuris galėtų pagaliau atsakyti į klausimą: kas guli urnoje Vestminsterio abatijoje?
Šiame straipsnyje papasakosime visą istoriją nuo pradžios – politinį kontekstą, princų gyvenimą, jų dingimo aplinkybes, visus įtariamuosius, rastų kaulų istoriją ir šiuolaikinius mokslinius debatus.
Istorinis kontekstas: Rožių karai ir kovos dėl sosto
Norint suprasti princų dingimą, reikia suprasti laikotarpį, kuriame tai įvyko.
Rožių karai (1455–1487)
XV a. Angliją draskė pilietiniai karai tarp dviejų karališkų dinastijų šakų:
- Jorkų namai (simbolis – balta rožė) – kilę iš Edvardo III sūnaus Edmundo, Jorko kunigaikščio.
- Lankasterių namai (simbolis – raudona rožė) – kilę iš Edvardo III sūnaus Jono Gentiečio.
Abi šeimos pretendavo į Anglijos sostą. Per 32 kovos metus sostas keitėsi kelis kartus, žuvo tūkstančiai karių ir kilmingųjų, o politinės žmogžudystės, išdavystės ir sąmokslai tapo kasdienybe.
Edvardas IV: princų tėvas
Edvardas IV (1442–1483) buvo Jorkų namų atstovas, kuris 1461 m., būdamas vos 18 metų, nuvertė Lankasterių karalių Henriką VI ir užėmė sostą. Jis valdė Angliją daugiau nei du dešimtmečius (su trumpa pertrauka 1470–1471 m., kai Henrikas VI laikinai atgavo valdžią).
Edvardas IV buvo aukštas (190 cm), gražus, charizmatiškas ir puikus karo vadas. Tačiau jis taip pat buvo žinomas dėl savo meilės nuotykių ir staigaus, slapto vedybos su Elžbieta Vudvil (Elizabeth Woodville) – moterimis iš žemesnės kilmės, kuri nebuvo tinkama karalienės vaidmeniui aristokratų akimis.
Šios vedybos turėjo lemtingų pasekmių. Elžbietos giminė (Vudvilai) sparčiai plėtė savo įtaką dvare, sukeldama priešiškumą tarp senųjų aristokratų, ypač Ričardo Glosesterio – Edvardo IV jaunesniojo brolio.
Du princai
Edvardui IV ir Elžbietai Vudvil gimė keli vaikai. Du vyresnieji sūnūs:
Edvardas, Velso princas (1470–1483?). Gimusiai tuo metu, kai jo tėvas buvo tremtyje, Edvardui buvo lemta tapti karaliumi. Jis augo Ladlou pilyje Velse, kur gavo auklėjimą ir švietimą, toli nuo Londono dvaro intrigų. Jo globėju buvo jo motinos brolis Anthony Woodville, Riversas.
Ričardas, Jorko kunigaikštis (1473–1483?). Jaunesnis brolis, 1478 m. vestas su didele Anne Mowbray, Norfolko kunigaikštyte (abu buvo dar vaikai – tai buvo dinastinė sąjunga, ne tikrosios vedybos). Ričardas augo šalia motinos Londone.
1483 m.: lemtingieji mėnesiai
Edvardo IV mirtis (balandžio 9 d.)
1483 m. balandžio 9 d. Edvardas IV staiga mirė, būdamas vos 40 metų. Tikslios mirties priežastys nežinomos – spėjama apopleksija (insultas), pneumonija arba apsinuodijimas. Jo mirtis buvo netikėta, ir karalystė nebuvo tam pasiruošusi.
Testamente Edvardas IV paskyrė savo jaunesnįjį brolį Ričardą Glosesterį (Richard of Gloucester) nepilnamečio karaliaus Edvardo V lordu protektoriumi – regento, kuris valdytų šalį, kol jaunasis karalius sulauktų pilnametystės.
Glosesterio perversmas
Tai, kas įvyko per kelias savaites po Edvardo IV mirties, buvo greitas, brutalus ir efektyvus politinis perversmas.
Balandžio 30 d. Ričardas Glosesteris su savo sąjungininku Henriu Staffordu, Bakingemo kunigaikščiu, susitiko su jaunuoju Edvardu V ir jo palydove (Vudvilų giminės nariais), kai šie keliavo iš Velso į Londoną karūnacijai. Ričardas suėmė Edvardo globėją Anthony Woodville’ą (Riversą) ir kitus Vudvilų šalininkus. Edvardas V buvo paimtas „po Ričardo globą.”
Gegužės 4 d. Edvardas V atgabentas į Londoną. Jis apgyvendintas Tauerio bokšte – tuo metu tai nebuvo neįprasta. Taueris buvo karališkoji rezidencija, kurioje monarchai tradiciškai apsistodavo prieš karūnaciją.
Birželio 16 d. Ričardas pareikalavo, kad Edvardo motina Elžbieta Vudvil, kuri buvo pasitraukusi į Vestminsterio abatijos prieglobstį su jaunesniuoju sūnumi Ričardu, atiduotų berniuką. Po diplomatinio spaudimo ji sutiko. Dabar abu princai buvo Taueryje.
Birželio 22 d. Pamokslininkas Ralph Shaw paskelbė, kad Edvardo IV vedybos su Elžbieta Vudvil buvo neteisėtos (nes Edvardas tariamai buvo jau anksčiau sudaręs sutartį su kita moterimi). Tai reiškė, kad abu princai yra nesantuokiniai ir neturi teisės į sostą.
Birželio 25 d. Parlamentas (tiksliau, lordų ir bendrųjų atstovų asamblėja) patvirtino aktą „Titulus Regius”, kuris oficialiai paskelbė princus neteisėtais ir pakvietė Ričardą Glosesterį tapti karaliumi.
Liepos 6 d. Ričardas Glosesteris karūnuotas kaip Ričardas III.
Princų dingimas
Po karūnacijos princai vis dar buvo Taueryje. Yra keletas liudininkų pranešimų, kad berniukai buvo matomi žaidžiantys Tauerio kieme 1483 m. vasarą. Tačiau laikui bėgant jų pasirodymai tapo vis retesni.
1483 m. rudenį princai tiesiog nebematomi. Jokio oficialaus pranešimo apie jų mirtį, išvežimą ar paleisimą nebuvo.
Londono Tauerio oficiali svetainė (Historic Royal Palaces) teigia: „Plačiai tikima, kad kažkada tų metų rudenį abu princai buvo tyliai nužudyti. Kieno rankomis – tikriausiai niekada nesužinosime.”
Įtariamieji: kas galėjo nužudyti princus?
1. Ričardas III – pagrindinis įtariamasis
Argumentai „už”:
- Jis turėjo aiškiausią motyvą: princai buvo tiesioginė grėsmė jo valdžiai. Kol jie buvo gyvi, bet kuris maištininkas galėjo juos panaudoti kaip legitimų pretekstą nuversti Ričardą.
- Jis kontroliavo Tauerį ir turėjo prieigą prie princų.
- Princai dingo jo valdymo metu.
- Keletas amžininkų (nors daugelis rašė jau po Ričardo mirties, Tiudorų valdymo laikotarpiu) nurodė Ričardą kaip kaltininką.
- 2024 m. pabaigoje BBC pranešė apie naujus įrodymus, susiejančius Ričardą III su princų žūtimi.
Argumentai „prieš”:
- Jokių tiesioginių įrodymų (nei dokumentų, nei liudininkų, nei prisipažinimų) niekada nerasta.
- Ričardas niekada viešai nepaskelbė princų mirties – tai būtų logiška, jei jis norėjo pašalinti pretendentus.
- Jo reputacija galėjo būti sąmoningai sugadinta Tiudorų propagandos (žr. toliau).
- Ričardas parodė lojalumą savo broliui Edvardui IV visą gyvenimą iki jo mirties – kas pasikeitė?
2. Henrikas Staffordas, Bakingemo kunigaikštis
Bakingemas buvo Ričardo III artimiausias sąjungininkas 1483 m. perversmo metu, bet vėliau tais pačiais metais sukilo prieš jį (ir buvo nukirsdintas).
Argumentai:
- Bakingemas turėjo prieigą prie Tauerio kaip vienas galingiausių Ričardo šalininkų.
- Jis pats turėjo tolimą pretenziją į sostą per Lankasterių liniją.
- Kai kurie istorikai spekuliuoja, kad Bakingemas galėjo nužudyti princus savo iniciatyva, tikėdamasis, kad tai palengvins jo paties kelią į sostą.
- Jo sukilimas prieš Ričardą III galėjo būti susijęs su princų mirtimi – galbūt jis tikėjosi, kad žinia apie žmogžudystę sukels liaudies pyktį prieš Ričardą.
3. Henrikas VII (Henrikas Tiudoras)
Henrikas Tiudoras 1485 m. rugpjūtį nugalėjo ir nukovė Ričardą III Bosverto mūšyje ir tapo karaliumi Henriku VII, pradėdamas Tiudorų dinastiją.
Argumentai:
- Henrikas turėjo motyvą: princai (jei gyvi) buvo stipresniai pagrįsti pretendentai į sostą nei jis pats.
- Henrikas niekada nepaskelbė oficialaus tyrimo dėl princų mirties ir niekada neapkaltino Ričardo III jų žmogžudyste (nors tai būtų buvusi galinga propagandinė priemonė).
- Jis galėjo nužudyti princus po to, kai pats užėmė sostą (jei jie vis dar buvo gyvi 1485 m.).
- Jo sūnaus Henriko VIII laikais „Titulus Regius” buvo sunaikintas, o visi jo egzemplioriai liepta sudeginti – tarsi kažkas norėtų paslėpti dokumentą, kuris paskelbė princus neteisėtais.
4. Kiti galimi vykdytojai
Jamesas Tyrellas. Thomas More’o kronikoje (rašytoje ~1513 m.) teigiama, kad Tyrellas prisipažino nužudęs princus Ričardo III įsakymu. Tačiau More’as rašė 30 metų po įvykių, remdamasis gandais, o Tyrello „prisipažinimas” buvo gautas prieš jo egzekuciją (įprastas Tiudorų laikotarpio metodas).
John Howard, Norfolko kunigaikštis. Jis tiesiogiai naudojosi princų nušalinimu, nes gavo Norfolko kunigaikštystės titulą, kuris anksčiau priklausė jaunesniojo princo žmonos paveldui.
Tiudorų propaganda: kaip buvo sukurtas „blogas Ričardas”
Ričardo III, kaip negailestingo kuprio žudiko, įvaizdis didžiąja dalimi yra Tiudorų propagandos produktas.
Thomas More’o „Ričardo III istorija” (~1513 m.)
Thomas More’as parašė vieną įtakingiausių Ričardo III portretų, kuriame karalius vaizduojamas kaip fiziškai deformuotas (kuprotas, su sutrūkusia ranka), morališkai sugedęs tironas, nužudęs savo sūnėnus.
Problema: More’as gimė 1478 m. – jam buvo vos 5 metai, kai princai dingo. Jo kronika rašyta remiantis gandais ir Tiudorų dvaro pozicija. Ji nebuvo baigta ir paties More’o laikyta neišbaigtu juodraščiu.
Shakespeare’o „Ričardas III” (1592)
William’o Shakespeare’o drama „Ričardas III” sukūrė galutinį Ričardo kaip piktadario įvaizdį: kuprius, klastingas, manipuliuojantis žudikas, kuris žudo brolius, sūnėnus ir žmoną pakeliui į sostą. Ši drama tapo vienu garsiausių Shakespeare’o kūrinių ir amžiams suformavo visuomenės požiūrį į Ričardą III.
Svarbu prisiminti: Shakespeare rašė Tiudorų (vėliau Stiuartų) valdymo laikotarpiu. Jo pjesa buvo politiškai naudinga valdančiai dinastijai, nes pateisino Henriko VII perversmą.
Ričardo III reabilitacija
XX–XXI a. atsirado stiprus Ričardo III reabilitacijos judėjimas:
- Richard III Society (įkurta 1924 m.) aktyviai gina Ričardo reputaciją ir skatina objektyvius tyrimus.
- Istorikės Annette Carson, Matthew Lewis ir kiti paskelbė knygas, kuriose kvestionuoja tradicinius kaltinimus.
- 2012 m. Ričardo III palaikų atradimas Lesesteryje sukėlė naują susidomėjimo bangą.
1674 m. rasti kaulai: paslaptis urnoje
Atradimas
1674 m. liepos mėn. darbininkai, remontuojantys Baltąjį bokštą (White Tower) Londono Taueryje, po laiptais rado medinę dėžę su dviejų vaikų skeletais. Kaulai buvo apie 3 metrus po žeme, po keliais akmenų sluoksniais.
Karaliaus Karolio II sprendimas
Karalius Karolis II nusprendė, kad tai yra dingusių princų palaikai, ir įsakė juos garbingai perlaidoti Vestminsterio abatijoje, Henriko VII koplyčioje. Jie buvo patalpinti marmurinę urną, suprojektuotą architekto Christopherio Wreno.
1933 m. tyrimas
1933 m. urna buvo atidaryta ir kaulai ištirti. Odontologas ir anatomas nustatė, kad tai yra dviejų vaikų kaulai, kurių amžius maždaug atitinka princų amžių (10–13 ir 7–11 metų). Tačiau 1933 m. tyrimo metodai buvo riboti – nebuvo galimybės nustatyti lyties, tikslaus amžiaus ar giminystės ryšių.
DNR tyrimo debatai: kodėl kaulai dar netirti?
Štai kur ši istorija susitinka su XXI amžiumi.
2012 m. buvo rasti ir identifikuoti Ričardo III palaikai Leserio automobilių aikštelėje. DNR analizė sėkmingai patvirtino jų tapatybę, lyginant mitochondrinę DNR su gyvais Ričardo motinos linijos palikuonimis.
Ta pati mitochondrinės DNR linija galėtų patvirtinti arba paneigti, ar Vestminsterio urnosje esantys kaulai priklauso princams (nes princai buvo Ričardo III brolio sūnūs, todėl dalis DNR linijos sutampa).
2018 m. Esekso universiteto mokslininkai paskelbė, kad jiems pavyko atsekti princų mitochondrinės DNR liniją per gyvus palikuonis.
Kodėl kaulai vis dar netiriami?
Vestminsterio abatija ir karališkoji šeima iki šiol atmetė DNR tyrimo prašymus. Priežastys oficialiai neskelbiamos, bet spekuliuojama:
- Nenoras trikdyti karališkųjų palaikų ramybę.
- Baimė, kad rezultatai galėtų sukelti nenumatytų klausimų apie Tiudorų (ir atitinkamai dabartinės karališkosios šeimos) legitimumą.
- Pozicija, kad istoriniai palaikai neturėtų būti liečiami iš smalsumo.
Debatai tęsiasi. 2024 m. pabaigoje Times pranešė, kad istorikas, kuris padėjo rasti naujų įrodymų, teigia, jog šis atradimas pateisina kaulų tyrimą.
Alternatyvios teorijos: ar princai galėjo išgyventi?
Perkin Warbeck – „Ričardas, Jorko kunigaikštis”
1490-aisiais jaunuolis, pasivadinęs Perkinu Varbeku, pasirodė Europoje, teigdamas esąs jaunesnysis princas Ričardas, sėkmingai pabėgęs iš Tauerio. Jį pripažino kelios Europos monarchijos (Prancūzija, Burgundija, Škotija).
1497 m. Varbekus bandė įsiveržti į Angliją, buvo sugautas, galiausiai prisipažino esąs apgavikas (tiesa, prisipažinimas buvo gautas Tiudorų kalėjime) ir 1499 m. buvo pakartas.
Ar Varbekus tikrai buvo apgavikas? Daugelis istorikų mano, kad taip. Tačiau kai kurie pažymi, kad jo žinios apie karališkąjį dvarą buvo stebėtinai tikslios, ir jo „prisipažinimas” galėjo būti išgautas jėga.
Lambert Simnel – „Edvardas, Voriko grafas”
1487 m. berniukas, vardu Lambertas Simnelis, buvo pristatytas kaip Edvardas, Voriko grafas (kitas Jorkų pretendentų į sostą). Henrikas VII nugalėjo Simnelio šalininkus mūšyje ir, stebėtinai gailestingai, paskyrė berniuką dirbti karališkojoje virtuvėje (vietoj įprastos egzekucijos).
Teorija apie slaptą pabėgimą
Kai kurie istorikai spekuliuoja, kad princai galėjo būti slapta išgabenti iš Tauerio ir paslėpti (galbūt Burgundijoje pas Edvardo IV seserį Margaritą). Tačiau jokių tvirtų įrodymų šiai teorijai nėra.
Tauerio bokštas: vieta, kurioje vyko tragedija
Trumpa Tauerio istorija
Londono Taueris (Tower of London) yra viena garsiausių tvirtovių pasaulyje, statyta nuo 1066 m. Normanų užkariautojo Vilhelmo I laikų.
Per beveik tūkstantmetę istoriją Taueris buvo:
- Karališkoji rezidencija – monarchai čia gyvendavo, ypač prieš karūnacijas.
- Kalėjimas – vieta aukšto rango politiniams kaliniams (Ana Bolein, Thomas More, Walteris Raleigh ir daugelis kitų).
- Egzekucijų vieta – keletas karalienių ir kilmingųjų buvo nukirsdinti Tauerio teritorijoje.
- Karališkoji pinigų kalykla – monetų gamyba.
- Karališkųjų brangenybių saugykla – iki šiol čia saugomos Anglijos karūnos brangakmeniai.
- Gyvūnų sodas – nuo XIII a. iki 1835 m. čia buvo laikomi egzotiški gyvūnai.
- Muziejus ir turistinė atrakcija – šiandien Tauerį kasmet aplanko apie 3 mln. turistų.
Taueris princų laikais
1483 m. Taueris buvo ir karališkoji rezidencija, ir tvirtovė. Princų apgyvendinimas Taueryje iš pradžių nebuvo nieko neįprasto – tai buvo standartinė procedūra prieš karūnaciją. Tačiau kai karūnacija buvo atšaukta, o princai liko Taueryje, jų „apgyvendinimas” virto „įkalinimu.”
Princai, kaip manoma, gyveno vadinamuosiuose Kraujo bokšto (Bloody Tower, tada vadinamo Garden Tower) patalpose – tame pač
