Tamplierių ordinas per du šimtmečius sukaupė tokį turtą, kuris pranoko daugelio Europos karalysčių iždus. Kai 1307 metais Prancūzijos karaliaus kareiviai įsiveržė į ordino būstines, jie rado tuščius rūsius. Auksas, brangakmeniai, dokumentai, relikvijos, visa tai buvo dingę be pėdsakų. Praėjo daugiau nei septyni šimtmečiai, o klausimas „Kur tie Tamplierių lobiai?” vis dar neturi atsakymo.
Šis straipsnis apžvelgia viską, ką žinome apie Tamplierių turtą: kaip jis buvo sukauptas, kodėl dingo, kokiose vietose jo ieškoma ir kurios teorijos turi daugiausiai pagrindo.
Tamplierių ordinas: nuo piligrimų sargybinių iki finansinės galybės
Ordino įkūrimas ir pradinė misija
1119 metais, praėjus vos dvidešimčiai metų po Pirmojo kryžiaus žygio, nedidelė grupė riterių Jeruzalėje įkūrė Kristaus ir Saliamono šventyklos vargšųjų riterių ordiną. Devyni vyrai, vadovaujami Hugo de Peino (Hugues de Payens), prisiekė ginti krikščionis piligrimus, keliavusius pavojingais keliais iš Jafos uosto į Jeruzalę.
Pradžia buvo kukli. Riteriai gyveno Saliamono šventyklos griuvėsiuose (iš čia ir pavadinimas, „templiers” kilęs iš „temple”, reiškiančio šventyklą). Pirmaisiais metais ordinas neturėjo nei didelių pinigų, nei plačios įtakos.
Kaip ordinas tapo turtingiausiu Europoje
Viskas pasikeitė 1129 metais, kai Trua bažnytiniame susirinkime popiežius oficialiai pripažino Tamplierių ordiną. Nuo to momento aukos ir žemės dovanos pradėjo plūsti iš visos Europos.
Per kelis dešimtmečius Tamplieriai sukaupė:
- Daugiau nei 9000 dvarų ir valdų visoje Europoje, nuo Anglijos iki Kipro
- Didžiulį laivyną, gabenusį karius, prekes ir piligrimus
- Tvirtoves Šventojoje žemėje, įskaitant tokias legendines pilis kaip Atlit ir Tortosa
- Aukso ir sidabro atsargas, kurias saugojo įtvirtintuose bokštuose
- Žemės ūkio valdas, vynuogynus, malūnus ir manufaktūras
Ordinas turėjo apie 15 000–20 000 narių savo klestėjimo laikais, iš jų apie 1500–2000 buvo pilnateisiai riteriai.
Pirmieji bankininkai Europoje
Tamplieriai sukūrė finansinę sistemą, kuri buvo šimtmečiais pralenkusi savo laiką. Jie veikė kaip tarptautinis bankas gerokai prieš atsirandant bankams tokia forma, kokią pažįstame dabar.
Kaip tai veikė? Piligrimas, keliaudamas į Šventąją Žemę, galėjo palikti savo pinigus Tamplierių būstinėje Paryžiuje ar Londone. Mainais jis gaudavo šifruotą raštą (panašų į šiuolaikinį čekį). Atvykęs į Jeruzalę, jis pateikdavo šį raštą vietinei Tamplierių būstinei ir atsiimdavo atitinkamą sumą.
Tai reiškė, kad keliautojams nebereikėjo vežtis aukso per pavojingas teritorijas. Tamplieriai tapo patikimais tarpininkais, ir ši paslauga jiems atnešė milžiniškas pajamas.
Karaliai ir didikai pradėjo saugoti savo iždus Tamplierių tvirtovėse. Prancūzijos karaliaus iždas ilgą laiką buvo laikomas Paryžiaus Tamplio (Temple) tvirtovėje. Ordinas skolino pinigus monarchams, o palūkanos didino jų turtą geometrine progresija.
Tamplierių ordino žlugimas: 1307 metų spalio 13 diena
Pilypo IV Gražiojo planas
Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis (Philippe le Bel) buvo didžiausias Tamplierių priešas. Priežastys buvo ir asmeninės, ir finansinės:
- Karalius buvo smarkiai įsiskolinęs ordinui po pralaimėtų karų su Flandrija
- Jis pavydėjo ordino turto ir nepriklausomybės nuo karališkos valdžios
- Tamplieriai atsisakė priimti karalių kaip garbės narį, ir tai jį asmeniškai įžeidė
Pilypas IV suplanavo operaciją, kuri dėl savo masto ir greičio stebina iki šiol. 1307 metų spalio 13 dieną (penktadienį, iš čia galbūt kilo prietaras dėl „nelaimingo penktadienio 13-osios”) visoje Prancūzijoje vienu metu buvo suimta apie 600 Tamplierių.
Dingęs turtas
Kai karaliaus pareigūnai atvyko konfiskuoti ordino turto, jie laukė rastį pilnus rūsius aukso. Tikrovė buvo kitokia.
Didžioji dalis vertybių buvo dingusi. Paryžiaus Tamplio tvirtovėje, kur buvo saugomas pagrindinis iždas, rastos sumos buvo gerokai mažesnės nei tikėtasi. Ordino laivynas, stovėjęs La Rošelės (La Rochelle) uoste, buvo išplaukęs nežinoma kryptimi.
Tai reiškia vieną iš dviejų dalykų: arba Tamplieriai buvo iš anksto perspėti apie areštus ir spėjo evakuoti turtą, arba jų tikrasis turtas buvo kitos formos, nei tikėjosi karalius.
Penkios garsiausios teorijos apie Tamplierių lobių slėptuves
1. La Rošelės laivynas ir paslaptingas plaukimas
Viena labiausiai paplitusių teorijų susijusi su Tamplierių laivynu. La Rošelė (La Rochelle) buvo pagrindinis ordino uostas Atlanto pakrantėje. Kelios dienos prieš areštus laivynas išplaukė ir daugiau niekada nebuvo matytas.
Kur jis galėjo plaukti?
Škotijos versija. XIII amžiaus pabaigoje Škotija, valdoma Roberto Briuso (Robert the Bruce), buvo ekskomunikuota iš Bažnyčios. Tai reiškė, kad popiežiaus nurodymai ten neturėjo galios. Tamplieriai galėjo rasti prieglobstį Škotijoje, kur jų neteisėtų nereikėjo. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Tamplieriai padėjo škotams laimėti Banokberno mūšį 1314 metais, ir tai buvo „atlygis” už suteiktą prieglobstį.
Portugalijos versija. Portugalijoje Tamplierių ordinas nebuvo panaikintas. Vietoj to jis buvo tiesiog pervadintas Kristaus ordinu (Ordem de Cristo). Šio ordino nariai vėliau dalyvavo didžiuosiuose geografiniuose atradimuose, o jų laivai plaukiojo su Tamplierių kryžiais ant burių. Vaskas da Gama, Henrikas Jūreivis ir kiti garsūs portugalų tyrinėtojai turėjo ryšių su šiuo ordinu.
Amerikos versija. Drąsiausia teorija teigia, kad Tamplierių laivai pasiekė Šiaurės Ameriką beveik 200 metų prieš Kolumbą. Kai kurie tyrinėtojai rodo į paslaptingą Vestfordo (Westford) akmenį Masačusetse, kuriame tariamai iškaltas viduramžiškas riteris, ir į Niuporto (Newport) bokštą Rod Ailende, kurio architektūra primena Tamplierių statinius.
2. Rosslyn koplyčia Škotijoje
Rosslyn koplyčia (Rosslyn Chapel), esanti netoli Edinburgo, yra viena dažniausiai minimų vietų, kai kalbama apie Tamplierių lobius. Koplyčią 1446 metais pastatė Viljamas Senkleras (William Sinclair), kurio šeima turėjo ilgaamžius ryšius su Tamplieriais.
Kodėl ši vieta tokia intriguojanti?
- Koplyčios akmenyje iškalti simboliai, kuriuos kai kurie tyrėjai interpretuoja kaip Tamplierių kodus
- Po grindimis yra požeminiai rūsiai, kurie niekada nebuvo pilnai ištyroti
- Kai kuriuose reljefuose vaizduojami augalai, panašūs į kukurūzus ir alavijus, kurie oficialiai Europoje nebuvo žinomi iki Kolumbo kelionių (tai sustiprina teoriją, kad Tamplieriai pasiekė Ameriką anksčiau)
- Senklero šeimos heraldikoje matyti tiesioginiai Tamplierių simboliai
Rosslyn koplyčia tapo plačiai žinoma po Dano Brauno (Dan Brown) romano „Da Vinčio kodas”, tačiau legendos apie joje paslėptus lobius egzistavo šimtmečius anksčiau.
3. Rennes-le-Château mįslė Pietų Prancūzijoje
1885 metais kunigas Beranžė Sonjeras (Bérenger Saunière) buvo paskirtas tarnauti mažoje Rennes-le-Château bažnyčioje Languedoko regione. Tai buvo skurdus kaimelis su vos keliais šimtais gyventojų. Tačiau per trumpą laiką Sonjeras staiga praturtėjo.
Jis atnaujino bažnyčią, pasistatė didingą vilą, sukaupė biblioteką ir gyveno tokiu stiliumi, kurio niekaip negalėjo paaiškinti kukli kunigo alga.
Pagal populiariausią versiją, restauruodamas bažnyčią, Sonjeras rado paslėptus pergamentus arba lobius, susijusius su Tamplieriais (arba net su Merovingų dinastija). Rennes-le-Château regionas buvo artimai susijęs su katarizmu ir Tamplieriais viduramžiais.
Ką tiksliai rado Sonjeras, lieka neaišku. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai buvo finansiniai dokumentai, kiti kalba apie fizinį auksą, o treti siūlo, kad kunigas tiesiog pelnėsi iš neteisėtos mišių prekybos. Nepaisant to, Rennes-le-Château traukia tūkstančius turistų ir lobių ieškotojų kasmet.
4. Oak Island (Ąžuolų sala) Kanadoje
Oak Island, esanti prie Naujosios Škotijos (Nova Scotia) krantų Kanadoje, yra viena garsiausių lobių paieškos vietų pasaulyje. 1795 metais paauglys Danielis Makginisas (Daniel McGinnis) atrado keistą duobę, kurioje kas 3 metrus buvo sudėti mediniai platformos sluoksniai.
Per daugiau nei du šimtmečius šioje saloje buvo iškasta daugybė šachtų, ir joje rasta:
- Kokoso pluošto sluoksniai (kokoso palmės Naujojoje Škotijoje neauga, tai rodo, kad medžiaga buvo atvežta iš toli)
- Akmenų plokštė su šifruotu užrašu, kuris esą skelbia: „Du milijonai svarų palaidoti dešimties pėdų gylyje žemiau”
- Sudėtinga užtvindymo sistema, kuri automatiškai užlieja kasamus tunelius jūros vandeniu
- Viduramžiškos kilmės artefaktai, įskaitant kryžių ir odos fragmentus
Tamplierių teorijos šalininkai teigia, kad toks sudėtingas inžinerinis sprendimas buvo būdingas ordino statybininkams, kurie turėjo patirties statant tvirtoves ir požeminius tunelius Šventojoje žemėje. Sąsaja su Naująja Škotija sustiprina teoriją, kad Tamplierių laivynas iš La Rošelės pasiekė Šiaurės Amerikos krantus.
5. Žizoro (Gisors) pilis Prancūzijoje
Žizoro pilis Normandijoje yra dar viena vieta, tiesiogiai siejama su Tamplieriais. Pilis buvo statyta ant strategiškai svarbaus taško, ir dalis jos valdymo laikotarpiu priklausė Tamplierių ordinui.
1946 metais pilies prižiūrėtojas Rožė Lomua (Roger Lhomoy) tvirtino atradęs požeminę kriptą, kurioje matė 30 metalinių skrynių ir 19 akmens sarkofagų. Pasak jo, tai buvo Tamplierių lobių saugykla.
Kai Lomua pranešė apie radinį valdžiai, jo teiginiai buvo atmesti. Vėliau Prancūzijos vyriausybė uždraudė bet kokius kasinėjimus po pilimi, motyvuodama struktūriniu pavojumi pastatui. Šis draudimas dar labiau paskatino spekuliacijas, kad po Žizoro pilimi iš tiesų gali būti kažkas paslėpta.
Šventasis Gralis: didžiausia Tamplierių paslaptis?
Kas yra Šventasis Gralis?
Šventasis Gralis (pranc. Saint Graal) yra viena labiausiai diskutuojamų relikvijų krikščionybės istorijoje. Tradicinė versija teigia, kad tai taurė, iš kurios Jėzus Kristus gėrė per Paskutinę vakarienę ir į kurią vėliau buvo surinktas jo kraujas.
Tamplieriai dažnai vadinami Šventojo Gralio sargais. Ši tradicija kyla iš viduramžių literatūros, ypač iš Volfhramo fon Ešenbacho (Wolfram von Eschenbach) kūrinio „Parcifalis” (apie 1210 m.), kuriame paslaptingi riteriai saugo Gralį pilyje, vadinamoje Munsalveše.
Ar Tamplieriai tikrai turėjo Gralį?
Istorinių įrodymų, kad Tamplieriai turėjo fizinę Šventojo Gralio taurę, nėra. Tačiau ordinas tikrai saugojo religines relikvijas ir valdė šventąsias vietas Jeruzalėje, įskaitant Saliamono šventyklos teritoriją.
Kai kurie tyrinėtojai siūlo alternatyvią interpretaciją: „San Graal” (Šventasis Gralis) galėtų būti iškraipyta „Sang Real” (karališkasis kraujas) forma, o tai reikštų ne taurę, o Jėzaus palikuonių liniją. Ši teorija buvo populiarinta knygose „Šventasis kraujas ir Šventasis Gralis” (1982) bei Dano Brauno „Da Vinčio kodas” (2003).
Sandoros skrynia: dar viena galima Tamplierių relikvija
Skrynia ir Jeruzalės šventykla
Sandoros skrynia, pagal Bibliją, buvo dieviškasis indas, kuriame buvo saugomos Mozės gautos Dešimt Dievo įsakymų plokštės. Ji buvo laikoma Pirmojoje Jeruzalės šventykloje, tačiau dingo po to, kai babiloniečiai 586 m. pr. Kr. sunaikino šventyklą.
Tamplieriai savo būstinę buvo įkūrę ant Saliamono šventyklos kalvos. Pagal kai kuriuos šaltinius, riteriai pirmaisiais savo veiklos metais Jeruzalėje kasinėjo požemius po šventyklos kalva. Oficialiai jie ieškojo vandens šaltinių ar stiprino pastato pamatus.
Neoficialiose versijose teigiama, kad Tamplieriai žinojo, kur slepiasi Sandoros skrynia (arba kiti šventyklos artefaktai), ir būtent tai buvo tikroji priežastis, kodėl ordinas buvo įkurtas toje konkrečioje vietoje.
Ar Tamplieriai rado kažką po šventykla?
1867 metais britų karinio inžinieriaus Čarlzo Voreno (Charles Warren) ekspedicija ištyrė tunelius po Šventyklos kalva ir rado artefaktų, susijusių su Tamplierių laikotarpiu: kalavijo fragmentų, pentinų ir kryžiaus formos detalių.
Tai rodo, kad Tamplieriai tikrai dirbo šiuose požemiuose. Ką jie ten rado (jei rado), lieka atviras klausimas.
Etiopijos ryšys: ar skrynia Aksumo mieste?
Viena sena teorija sieja Sandoros skrynią su Etiopija. Pagal etiopų tradiciją, skrynią iš Jeruzalės išgabeno karalius Menelicas I, Saliamono ir Šebos karalienės sūnus. Ji tariamai saugoma Aksumo mieste, Švenčiausiosios Marijos Sionietės bažnyčioje.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Tamplieriai žinojo apie šią tradiciją ir galėjo turėti ryšių su Etiopijos krikščionimis, kurie buvo vieni seniausių krikščionybės bendruomenių pasaulyje.
Tamplierių turtas: kiek jis galėjo būti vertas?
Sunku tiksliai apskaičiuoti Tamplierių turto vertę šiuolaikiniais pinigais, tačiau istorikai pateikia tam tikrus orientyrus.
Nekilnojamasis turtas. Ordinas valdė maždaug 9000 dvarų ir valdų visoje Europoje. Vien tik Prancūzijoje jiems priklausė per 700 valdų. Skaičiuojant pagal šiandieninę žemės vertę, tai galėtų siekti dešimtis milijardų eurų.
Finansinės operacijos. Tamplieriai tvarkė Prancūzijos karaliaus iždą ir skolino pinigus karalystėms visoje Europoje. Jų „bankinė” veikla generavo milžiniškas pajamas iš palūkanų ir komisinių.
Laivynas ir prekyba. Ordinas turėjo vieną didžiausių laivynų Viduržemio jūroje ir Atlante. Jie gabeno ne tik karius ir piligrimus, bet ir prekes, ypač audinius, prieskonius ir medieną.
Relikvijos ir meno kūriniai. Tamplieriai per du šimtmečius sukaupė religines relikvijas, rankraščius, brangakmenius ir meno vertybes iš Šventosios Žemės ir visos Europos.
Bendras ordino turtas galėjo siekti šiuolaikinių 100–150 milijardų eurų ekvivalentą, nors kai kurie skaičiavimai rodo dar didesnes sumas.
Alternatyvi teorija: ar „lobių” apskritai nebuvo?
Ne visi istorikai sutinka, kad kažkur slepiasi milžiniškos aukso atsargos.
Turtas kaip sistema, ne kaip fizinis auksas
Kai kurie mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didžioji Tamplierių turto dalis buvo nemateriali:
- Paskolų įrašai ir skolos raštai. Karaliai ir didikai buvo skolingi ordinui milžiniškas sumas. Šie „turtai” egzistavo tik kaip dokumentai.
- Žemės nuosavybė. Dvarus ir valdas neįmanoma „išgabenti laivais”. Kai ordinas buvo panaikintas, didžioji dalis jo žemių atiteko kitiems ordinams (ypač Jonitams) arba karūnai.
- Politinė ir dvasinė įtaka. Ordino galia rėmėsi ne tik auksu, bet ir ryšiais su popiežiumi, karaliais ir aristokratija.
Kur dingo materialusis turtas?
Net jei didžioji turto dalis buvo nemateriali, ordinas tikrai turėjo ir fizinio aukso, sidabro bei brangakmenių. Šios vertybės galėjo būti:
- Paslėptos keliose vietose vienu metu, kad vieno lobio praradimas nereikštų viso turto netekimo
- Perkeltos į kitas šalis, ypač Portugaliją, kur ordinas veikė kitu pavadinimu
- Paskirstytos tarp pavienių ordino narių, kurie pasislėpė po areštų
- Panaudotos papirkti pareigūnams, siekiant palengvinti bėgimą
Tamplieriai popkultūroje: kaip legendos tapo industrija
Tamplierių lobių tema sukūrė ištisą pramogų industriją.
Literatūra. Nuo Volfhramo fon Ešenbacho „Parciflio” iki Dano Brauno „Da Vinčio kodo” ir Umberto Eko „Fuko švytuoklės”, Tamplieriai yra viena populiariausių temų pasaulinėje literatūroje.
Kinas ir televizija. „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis” (1989), „Nacionalinis turtas” (2004), televizijos serialas „Prakeikimas: Oak Island paslaptis” (The Curse of Oak Island), kuris nuo 2014 metų rodo lobių paieškas Ąžuolų saloje, ir daugybė kitų kūrinių.
Turizmas. Rosslyn koplyčia, Rennes-le-Château, Žizoro pilis, buvusios Tamplierių tvirtovės Izraelyje ir Sirijoje, visa tai kasmet pritraukia šimtus tūkstančių turistų.
Vaizdo žaidimai. „Assassin’s Creed” serija plačiai naudoja Tamplierių istoriją ir simboliką.
Ko galime pasimokyti iš Tamplierių istorijos?
Tamplierių ordino palikimas peržengia lobių ir paslapčių ribas. Jis atskleidžia kelis svarbius dalykus apie valdžią, pinigus ir istoriją:
- Finansinės inovacijos gali sukurti galią, kuri pranoksta karinę jėgą. Tamplieriai tapo galingesni kaip bankininkai nei kaip kariai.
- Per didelė galia be politinės apsaugos yra pažeidžiama. Kai ordinas prarado karinę reikšmę Šventojoje Žemėje, jis tapo lengvu taikiniu galingiems skolininkams.
- Mįslės traukia labiau nei atsakymai. Jei Tamplierių lobiai būtų rasti, jie greičiausiai nebedomintų tiek žmonių. Būtent paslaptis palaiko susidomėjimą šimtmečiais.
Ar Tamplierių lobiai bus kada nors rasti?
Šiuolaikinės technologijos (georadarai, LIDAR skenavimas, povandeninė archeologija) atveria naujas galimybes tirti vietas, kurios anksčiau buvo neprieinamos. Kasmet vis daugiau archeologinių ekspedicijų naudoja šias priemones tirdamos buvusias Tamplierių buveines.
2019 metais Izraelyje, Akrės mieste, buvo atrastas Tamplierių požeminis tunelis, jungęs tvirtovę su uostu. Tai patvirtino, kad ordinas turėjo slaptus kelius, kuriais galėjo gabenti vertybes.
2025 metais Lenkijoje, Chvaščanų kaime, archeologai rado gotikines kriptas po buvusia Tamplierių koplyčia ir galimą tunelį, kuris kol kas neištirtas.
Kiekvienas toks atradimas priartina prie galimo atsakymo, tačiau kol kas lemiamo radinys nebuvo padarytas.
Galbūt tikrasis Tamplierių lobis nėra aukso skrynios, o pati istorija, kuri jau septintą šimtmetį neleidžia žmonijai pamiršti devynių riterių, pradėjusių saugoti keliautojus dulkėtuose Jeruzalės keliuose.
