Mokyklos vadovėliai, gatvių pavadinimai ir valstybinės šventės istorijos dėmesį paskirsto netolygiai: Gediminas, Vytautas, Basanavičius ir Maironis žinomi kiekvienam, o šalia jų dirbę žmonės dažnai lieka pavėsyje – nors būtent jie dažnai buvo svarbiausių pokyčių, institucijų įkūrimo ar idėjų, pakeitusių visuomenę, autoriai. Keturi tokie pasakojimai pateikiami žemiau.
Žanas Emanuelis Giliberas – prancūzas, pradėjęs Lietuvos gamtos mokslus
XVIII a. pabaigoje Vilnius buvo vienas svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos švietimo centrų, tačiau gamtos mokslai čia dar neturėjo nei savo institucijų, nei sistemingo dėstymo. Padėtį pakeitė Žanas Emanuelis Giliberas (1741–1814), prancūzų gydytojas ir botanikas, 1775 m. Edukacinės komisijos pakviestas atvykti į Vilnių.
Giliberas įkūrė Vilniaus botanikos sodą, kuriame buvo sukaupta daugiau nei du tūkstančiai augalų rūšių – viena pirmųjų sistemingų tokių kolekcijų visoje Respublikoje; vėliau šis sodas tapo Vilniaus universiteto dalimi. Jis dėstė botaniką, zoologiją ir mineralogiją, aprūpino mokyklą herbarijumi, fizikos kabinetu ir chemijos laboratorija. Būdamas pirmasis, kuris Lietuvos augmeniją ėmė aprašyti moksliškai, jis parengė veikalą „Flora lithuanica inchoata“ („Pradėta Lietuvos flora“), išleistą 1781 m. – antrą jos dalį jau buvo išvykęs įsipareigojęs parašyti, tačiau to nepadaryta.
Medicinos istorikai Giliberui taip pat priskiria prevencinės medicinos ir higienos idėjų populiarinimą Vilniuje: jis pats gydė pacientus, aplankė ir neturtinguosius, mokė būsimųjų gydytojų pagal naujausias to meto Vakarų Europos žinias.
Iš Vilniaus Giliberas išvyko 1781 m.: kilęs konfliktas su mokyklos valdžia privertė jį priimti pasiūlymą dirbti Gardino medicinos ir gamtos mokslų katedroje, o netrukus po to jis grįžo į gimtąjį Prancūzijos miestą Šaloną prie Sonos. Tačiau jo dėka Vilnius turėjo ištisą gamtamokslinio ugdymo kompleksą – pamatą, kuriuo 1803 m., įsteigus Imperatoriškąjį Vilniaus universitetą, ir pasinaudota: gamtos mokslų fakultetai vystėsi ant jo sukurtų institucijų. Be Gilibero padėtų pamatų universiteto, kurio žinome iš istorijos, veikiausiai nebūtų buvę tokio, koks jis buvo.
Felicija Bortkevičienė – moterų teisių ir lietuviškos spaudos patriarchė
Visuomenė nedažnai prisimena, kad Lietuvos moterys balsavimo teisę gavo anksčiau nei daugelio Europos šalių moterys: po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo viena pirmųjų, kuriose moterys ėmė dalyvauti valstybiniuose rinkimuose. Tas sprendimas neatsirado savaime – už jo stovėjo ilgas Felicijos Bortkevičienės (1873–1945) ir jos bendražygių darbas.
Spaudos draudimo metais Bortkevičienė aktyviai dalyvavo lietuviškos spaudos gavime ir platinime: gabeno leidinius per sieną, rūpinosi jų platinimu, su vyru Juozapu Bortkevičiumi talkino leidžiant laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1905 m. ji prisidėjo prie Didžiojo Vilniaus seimo rengimo – pirmojo atstovavimo susirinkimo, kuris buvo ne tik politinio, bet ir visuomenės suvienijimo įvykis. Ten jos balsas, kaip ir kitų moterų, siekė, kad moterys naujojoje valstybėje gautų lygias teises.
Ilgiausios trajektorijos darbas buvo moterų teisių srityje: Bortkevičienė vadovavo Lietuvos moterų susivienijimui, dalyvavo organizuojant pirmąsias moterų konferencijas, rūpinosi, kad politikos procese atsirastų balsas, kuris primintų apie moterų interesus. 1919 m. priimtu rinkimų įstatymu moterys gavo teisę balsuoti, o 1920 m. Steigiamojo seimo rinkimuose jau galėjo tiek balsuoti, tiek būti renkamos.
1919 m. bolševikams užėmus Vilnių, Bortkevičienė buvo suimta ir net nuteista mirties bausme; ji buvo išgabenta į Minską, tačiau pasibaigus okupacijai pavyko pasprukti. Tarpukariu ji tęsė moterų organizacijų darbą, buvo Lietuvos moterų katalikių draugijos pirmininke, taip pat įkūrė Motinos ir vaiko apsaugos draugiją, padėdama motinoms ir vaikams karo bei socialinių sukrėtimų metais. Sulaukusi Antrasis pasaulinis karas, ji gyveno Kaune, kur buvo įsitraukusi į pagalbos persekiojamiems žmonėms darbą, tačiau 1945 m. gyvenimą užbaigė Kaune, nesulaukusi nepriklausomybės atkūrimo.
Nors Bortkevičienė – viena ryškiausių savo laikotarpio figūrų, jos vardas Lietuvoje iki šiol tebeminimas žymiai rečiau, nei nusipelno jos indėlis.
Petras Klimas – žmogus, parašęs Nepriklausomybės aktą
Vasario 16-osios aktą 1918 m. pasirašė dvidešimt Tarybos narių, tačiau teksto autoriumi plačiai laikomas Petras Klimas (1891–1969) – jaunas teisininkas, tuometinis Lietuvos Tarybos sekretorius. Būtent jo formuluotės tapo pamatu, kuriuo remiasi šiandieninė valstybės samprata, o pats dokumentas cituojamas kiekvienoje iškilmingoje kalboje.
Bet tai – tik nedidelė šio žmogaus indėlio dalis. Klimas dalyvavo rengiant pirmąją Lietuvos konstituciją, dirbo Lietuvos delegacijoje Paryžiaus taikos konferencijoje, kurioje jauna valstybė pirmąsyk stojo prieš didžiųjų valstybių atstovus kaip lygiateisė šalis, o vėliau ėjo diplomato pareigas Prancūzijoje ir Italijoje. Jo rengti memorandumai dėl Vilniaus ir Klaipėdos krašto istorikų laikomi vienu iš geriausių to laikotarpio diplomatinio raštingumo pavyzdžių.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Klimas buvo suimtas ir ištremtas; tremtis jam buvo ypač žiauri – jo šeima jos metu žuvo, – tačiau pats jis ją išgyveno. Grįžęs į Lietuvą sulaukęs garbaus amžiaus, jis liko pilietinio pasipriešinimo autoritetas: tarp inteligentų, kurie 1956 m. drąsiai kėlė nepriklausomybės atkūrimo klausimą, jo balsas buvo vienas ryškiausių. Mirė 1969 m. Vilniuje. Retas vadovėlis pasakoja, kad būtent jo ranka Nepriklausomybės aktas įgavo galutinę formą.
Ona Šimaitė – bibliotekininkė, gelbėjusi žmones iš Vilniaus geto
Ona Šimaitė (1894–1970), Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja, priklauso prie tų istorijos herojų, kurių vardą prisimena retas, tačiau kurių poelgiai – vieni didingiausių žmoniškumo pavyzdžių karo metais Lietuvoje. Nuo 1941 m., kai nacių okupacinė valdžia žydus ėmė kelti į Vilniaus getą, Šimaitė rado būdų nešti į getą maistą, dokumentus, vaistus ir pinigus, o iš geto išnešti dienoraščius, laiškus ir kitus dokumentus, taip pat padėti žmonėms susirasti slaptavietes.
Kiekvienas toks žingsnis kainavo gyvybę. Pasak liudijimų, ji pasinaudodavo teise atnešti ir išnešti iš geto knygas – taip galėjo laisviau perduoti žinutes ir dokumentus, kurių negalėjo kontroliuoti geto prižiūrėtojai. 1944 m. gestapas Šimaitę suėmė, tardė ir kankino, tačiau ji neišdavė nei bendradarbių vardų, nei pagalbos kanalų. Mirties bausmė, kuriai ji buvo nuteista, buvo pakeista į kalėjimą – tyrėjai tai sieja su Vilniaus universiteto bendruomenės ir kitų žmonių pastangomis; karo pabaigoje ji atsidūrė kitame mieste, o išsilaisvinusi emigravo į Vakarus.
1966 m. Jad Vašemo memorialas Jeruzalėje jai suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą – aukščiausią Izraelio valstybės garbę ne žydams, gyvybę rizikavusiems gelbėti persekiojamuosius. Po karo ji apsigyveno Prancūzijoje, paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Izraelyje, tačiau nuolat kartodama, jog padarė tik tai, ką privalėjo daryti bet kuris žmogus. Iš geto išnešti dokumentai, kuriems beveik teko dingti, šiandien yra vienas iš svarbiausių Vilniaus geto istorijos šaltinių.
Kodėl apie juos kalbame per mažai
Šios keturios istorijos parodo tą patį dėsnį: istorijos eiga dažnai priklauso ne nuo garsių lyderių kalbų, o nuo ramiai dirbančių specialistų – botaniko, įkūrusio mokslinę instituciją; moters, kuri dešimtmečius nuosekliai žingsniavo link lygių teisių; teisininko, suformulavusio valstybingumo tekstą; bibliotekininkės, išnešiojusios dokumentus iš geto. Jiems visiems būdingas santūrumas: jie rašė, įsteigė ir gelbėjo, o ne stovėjo prie tribūnų, todėl jų atminimas gatvėse ir vadovėliuose užleidžia vietą rezonansingesnėms figūroms.
Tai nereiškia, kad egzistuoja vienintelis teisingas sąrašas – daugybė kitų Lietuvos istorijos veikėjų taip pat nusipelnė atskiro pasakojimo. Tačiau pradedant nuo šių keturių vardų, istorijos supratimas tampa pilnesnis: valstybę ir visuomenę kuria ne tik tie, kieno portretai kabo sienose, bet ir tie, kurių indėlis iš pirmo žvilgsnio nematomas.
Trumpa santrauka skaitytojo patogumui:
- Žanas Emanuelis Giliberas (1741–1814) – botanikas ir gydytojas; įkūrė Vilniaus botanikos sodą, parengė „Flora lithuanica inchoata“, pradėjo sistemingą gamtos mokslų dėstymą Lietuvoje.
- Felicija Bortkevičienė (1873–1945) – moterų judėjimo lyderė ir spaudos darbuotoja; platino draudžiamą lietuvių spaudą, prisidėjo prie Didžiojo Vilniaus seimo, siekė lygių moterų teisių.
- Petras Klimas (1891–1969) – teisininkas ir diplomatas; Vasario 16-osios akto teksto rengėjas, Lietuvos atstovas Paryžiaus taikos konferencijoje, tremtyje išlikęs pasipriešinimo autoritetas.
- Ona Šimaitė (1894–1970) – bibliotekininkė; gelbėjo Vilniaus geto žmones ir dokumentus, pripažinta Pasaulio tautų teisuole.
Atsisakymas
Straipsnyje pateikti biografiniai faktai yra bendrosios žinios iš Lietuvos istoriografijos, tačiau kai kurios detalės (tikslūs žymesnių įvykių įvardijimai, liudijimų turinys) įvairiuose šaltiniuose gali būti vertinami nevienodai. Nors Petras Klimas plačiai laikomas Vasario 16-osios akto rengėju, dėl atskirų Tarybos narių indėlio tarp istorikų vyksta diskusijos; kai kurios Felicijos Bortkevičienės ir Onos Šimaitės biografijų aplinkybės istorikų iki šiol aiškinamos nevienodai. Straipsnio tikslas – pateikti pavyzdžius, o ne išsamų sąrašą; autorius neatsako už galimus netikslumus, tad norintiems remtis tekstu moksliniais ar publicistiniais tikslais rekomenduojama pasitikrinti pirminius šaltinius.
