1954 metų pabaigoje CIA direktorius Allenas Dallesas patvirtino programą, kurios kodinis pavadinimas buvo AQUATONE. Apie ją žinojo mažiau nei šimtas žmonių visoje JAV vyriausybėje. Jos biudžetas buvo paslėptas nuo Kongreso. Jos darbuotojai gavo grynuosius pinigus lagaminuose. O jos rezultatas pakeitė šaltojo karo eigą, sukūrė garsiausią slaptą bazę pasaulyje ir netyčia pradėjo legendą apie NSO, kuri gyvuoja iki šiol.
Project AQUATONE buvo slapta CIA programa, skirta sukurti, pagaminti ir panaudoti U-2 – aukšto skrydžio žvalgybinį lėktuvą, galintį fotografuoti Sovietų Sąjungos karinius objektus iš tokio aukščio, kur joks ginklas jo nepasiekia. Šis lėktuvas tapo vienu svarbiausių šaltojo karo instrumentų, o jo kūrimo istorija yra pasakojimas apie genialius inžinierius, drąsius pilotus, slaptų operacijų mechaniką ir vieną dieną, kai viskas sugriuvo.
Šaltojo karo aklagatvis: kodėl reikėjo šnipinėjimo lėktuvo
Problema: nežinomybė
1950-ųjų pradžioje JAV ir Sovietų Sąjunga turėjo branduolinius ginklus, bet nė viena pusė tiksliai nežinojo, ką turi kita. Šis informacinis vakuumas buvo pavojingesnis nei patys ginklai:
- Kiek branduolinių bombų turi sovietai? JAV žvalgyba spėliojo, bet neturėjo tikslių duomenų. Kai kurie analitikai manė, kad SSRS turi šimtus bombų, kiti – tik kelias dešimtis.
- Kur dislokuoti sovietų bombonešiai? Jei SSRS surengtų staigų smūgį, JAV turėtų labai mažai laiko reaguoti. Tačiau nežinant bazių vietos, buvo neįmanoma sukurti ankstyvojo perspėjimo sistemą.
- Ar sovietai ruošiasi smogti pirmieji? Ši baimė buvo tokia stipri, kad kai kurie JAV generolai atvirai siūlė prevencinius branduolinius smūgius – sunaikinti SSRS prieš jiems sukaupiant pakankamai ginklų. Be patikimos žvalgybos ši idėja galėjo tapti realybe.
Prezidentas Dwight’as Eisenhoweris suprato, kad vienintelis būdas išvengti katastrofos yra žinoti, ką sovietai iš tikrųjų turi. Tam reikėjo stebėti jų teritoriją iš oro.
„Open Skies” pasiūlymas
1955 metų liepos 21 dieną Ženevos viršūnių susitikime Eisenhoweris pasiūlė Sovietų Sąjungai vadinamąjį „Open Skies” planą: abi pusės leistų viena kitai laisvai skristi žvalgybiniais lėktuvais virš savo teritorijos. Tai būtų panaikinę nežinomybę ir sumažinę staigaus smūgio riziką.
Sovietų lyderis Nikita Chruščiovas pasiūlymą atmetė, pavadindamas jį „legalizuotu šnipinėjimu”. Eisenhoweris žinojo, kad taip bus. Bet jis jau turėjo planą B: Project AQUATONE jau buvo vykdomas šešis mėnesius.
Lockheed CL-282: lėktuvas, kurio niekas nenorėjo
Kelly Johnsonas ir Skunk Works
Clarence’as „Kelly” Johnsonas buvo Lockheed kompanijos vyriausiasis inžinierius ir Skunk Works padalinio vadovas. Skunk Works (pavadinimas kilęs iš populiaraus komikso „Li’l Abner”) buvo mažas, autonomiškas, itin slaptas inžinerijos skyrius, kuriame buvo kuriami pažangiausi Amerikos kariniai orlaiviai.
1953 metais Johnsonas pasiūlė JAV karinėms oro pajėgoms neįprastą projektą: CL-282 – ypač lengvą, ypač aukštai skraidantį žvalgybinį lėktuvą, paremtą naikintuvo F-104 Starfighter liemeniu, bet su milžiniškais planerinio lėktuvo sparnais (ilgis – 24 metrai).
Lėktuvo koncepcija buvo radikali:
- Joks ginklas – lėktuvas neturėtų jokio gynybinio ginkluotės. Visa apsauga remtųsi vienu principu: skristi taip aukštai, kad niekas negalėtų pasiekti
- Joks šarvuotas korpusas – visa konstrukcija turėjo būti kuo lengvesnė
- Jokio standartinio važiuoklės – lėktuvas turėtų minimalią važiuoklę, kuri nuimama po pakėlimo ir priklijuojama prieš nusileidimą (vėliau pakeista kitu sprendimu)
- Skrydžio aukštis: virš 21 000 metrų (70 000 pėdų) – tuo metu joks orlaivis neskrido taip aukštai reguliariai
Karinės oro pajėgos atsisako
JAV karinės oro pajėgos (USAF) atmetė CL-282 projektą. Jų argumentai:
- Lėktuvas be ginklų yra „nesąmonė” – karinis lėktuvas privalo turėti bent minimalią gynybą
- Vieno variklio lėktuvas yra per daug pažeidžiamas – jei variklis sugenda, pilotas neturi jokio atsarginio varianto
- Skunk Works siūloma kaina atrodė per maža ir nepatikima
Iš pirmo žvilgsnio atsisakymas buvo logiškas. Tačiau Johnsonas turėjo sąjungininką, kuris galvojo kitaip nei kariniai biurokratai.
CIA perima projektą
Richardas Bissellas Jaunesnysis (Richard M. Bissell Jr.) – CIA pareigūnas, ekonomistas pagal išsilavinimą, aštrus strategas pagal pašaukimą – suprato, ko karinės pajėgos nesuprato: šnipinėjimo lėktuvui nereikia ginklų. Jam reikia tik vieno dalyko – skristi ten, kur niekas negali jo sustabdyti, ir grįžti su nuotraukomis.
Bissellas pristatė CL-282 projektą CIA direktoriui Allenui Dallesui ir prezidento patarėjui Jamesui Kilianui (MIT prezidentui, vadovavusiam specialiam technologiniam komitetui). Kilianas rekomendavo projektą Eisenhoweriui. Prezidentas patvirtino.
1954 metų lapkričio 24 dieną Eisenhoweris davė galutinį leidimą. Projektas gavo kodinį pavadinimą AQUATONE. Bissellas buvo paskirtas programos vadovu.
Pinigai lagamine: kaip finansuotas slapčiausias projektas
30 milijonų dolerių grynaisiais
Project AQUATONE finansavimas buvo toks slaptas, kad net standartinės slaptojo biudžeto procedūros buvo per daug „matomos”. Bissellas negalėjo pervesti pinigų Lockheed per bankų sistemą – tai paliktų pėdsakus.
Vietoj to CIA agentas atvežė Kelly Johnsonui lagaminą su grynaisiais pinigais – pradžioje apie 3,5 milijono dolerių pirmajam lėktuvo prototipui. Vėliau bendras AQUATONE finansavimas pasiekė apie 22–30 milijonų dolerių (1950-ųjų verte, kas šiandien atitiktų maždaug 200–300 milijonų).
Johnsonas turėjo savo apskaitos sistemą, atskirą nuo pagrindinės Lockheed buhalterijos. Net Lockheed valdybos nariai nežinojo apie AQUATONE – tik pats Johnsonas ir jo Skunk Works komanda.
Darbuotojai be praeities
AQUATONE darbuotojai buvo kruopščiai atrinkti. Kiekvienas turėjo pereiti aukščiausio lygio saugumo patikrinimą. Darbuotojai negalėjo pasakyti šeimoms, kur dirba ir ką daro. Kai kurie net turėjo priedangines tapatybes – oficialiai jie „dirbo” kitose Lockheed padaliniuose ar net visiškai nesusijusiose kompanijose.
Skunk Works patalpos Burbanke (Kalifornija) buvo fiziškai atskirtos nuo pagrindinės Lockheed gamyklos. Jos turėjo savo apsaugą, savo apskaitos sistemą ir savo taisykles. Tai buvo valstybė valstybėje – mažas, itin efektyvus ir visiškai slaptas inžinerinis vienetas.
Groom Lake: vieta, kuri tapo Area 51
Kodėl reikėjo naujos vietos?
Johnsonas suprato, kad negali testuoti U-2 iš jokios egzistuojančios karinės bazės ar aerodromo – per daug žmonių pamatytų neįprastą lėktuvą. Jam reikėjo vietos, kuri būtų:
- Absoliučiai izoliuota nuo civilių
- Plokščia ir kieta (natūralus nusileidimo takas)
- Sausame klimate (minimalus debesuotumas)
- Jau saugomos karinės zonos viduje
1955 metų balandžio mėnesį Johnsonas su bandomuoju pilotu Tony LeVier ir CIA pareigūnais lėktuvu apskriejo Nevados ir Kalifornijos dykumas. Prie išdžiūvusio Groom Lake ežero LeVier pasakė: „Tai jis.”
Per tris mėnesius nuo sprendimo iki pirmojo skrydžio buvo pastatytas pradinis takas, angarai ir barakai. Bazė gavo oficialų pavadinimą pagal Atominės energijos komisijos žemėlapių sektorių – Area 51.
Taip Project AQUATONE netyčia sukūrė garsiausią slaptą bazę pasaulyje.
U-2: lėktuvo, kuris matė viską, gimimas
Pirmasis skrydis
1955 metų rugpjūčio 1 dieną Tony LeVier pakilo nuo Groom Lake nusileidimo tako su pirmuoju U-2 prototipu, pažymėtu „Article 341″. Tai neturėjo būti pilnas bandomasis skrydis – tik „važinėjimas” taku, tikrinant valdymą žemėje.
Tačiau U-2 buvo toks lengvas ir turėjo tokius ilgus sparnus, kad net mažame greityje jis tiesiog pakilo pats – neplanuotai. LeVier atsidūrė ore, maždaug 10 metrų aukštyje, su lėktuvu, kuris oficialiai dar nebuvo paruoštas skrydžiui. Jis ramiai nutupdė orlaivį ir pranešė Johnsonui: „Kelly, šitas nori skristi.”
Oficialus pirmasis bandomasis skrydis įvyko rugpjūčio 4 dieną. U-2 pasiekė 16 000 metrų (52 000 pėdų) aukštį pirmajame skrydyje – jau aukščiau nei daugelis to meto naikintuvų.
Techniniai parametrai
Galutinis U-2 variantas turėjo šiuos parametrus:
- Sparnų ilgis: 24,4 m (plačiau nei Boeing 737)
- Liemens ilgis: 15,1 m
- Svoris: tik 5 307 kg tuščias (labai lengvas tokio dydžio lėktuvui)
- Variklis: Pratt & Whitney J57 turboreaktyvinis variklis
- Didžiausias skrydžio aukštis: virš 21 000 m (70 000 pėdų)
- Skrydžio trukmė: iki 12 valandų
- Greitis: apie 805 km/h kruiziniame aukštyje
- Fotoaparatūra: Hycon 73B kamera su 914 mm objektyvu, galinti iš 21 km aukščio nufotografuoti automobilių numerio ženklus
U-2 buvo toks ypatingas, kad pilotas kvėpavo grynu deguonimi (21 km aukštyje atmosferos slėgis yra tik 5 proc. jūros lygio slėgio) ir dėvėjo dalinį kosminį kostiumą. Jei piloto kabinos hermetizacija sugestų, jo kraujas prie tokio žemo slėgio tiesiogine prasme pradėtų virti.
„Nenugalimas”… iš pradžių
Eisenhoweris ir CIA buvo tikri, kad U-2 yra nenugalimas: joks sovietų naikintuvas negalėjo pakilti iki 21 000 metrų, ir jokia priešlėktuvinė raketa tuo metu nepasiekė tokio aukščio.
Tačiau buvo viena problema, kurią CIA nevisiškai įvertino: sovietų radarai galėjo sekti U-2, net jei negalėjo jo pasiekti. Tai reiškė, kad kiekvienas U-2 skrydis virš SSRS buvo matomas – ir sukeldavo diplomatinę riziką.
Eisenhoweris tai žinojo ir buvo labai nervingas dėl kiekvieno skrydžio. Jis asmeniškai tvirtindavo kiekvieną AQUATONE misiją virš sovietų teritorijos.
Operacinė veikla: ką U-2 pamatė virš Sovietų Sąjungos
Pirmasis skrydis virš SSRS (1956 m. liepos 4 d.)
Simboliška: pirmasis U-2 žvalgybinis skrydis virš Sovietų Sąjungos įvyko JAV Nepriklausomybės dienos rytą – 1956 m. liepos 4 d. Pilotas Hervis Stockmanas (Hervey Stockman) pakilo iš Visbadeno bazės Vokietijoje ir perskrido Rytų Vokietiją, Lenkiją, Baltarusiją ir Maskvos regioną, fotografuodamas karines bazes, aerodromus ir pramonės objektus.
Sovietų radarai aptiko U-2 iš karto. MiG-17 ir MiG-19 naikintuvai bandė pakilti iki jo aukščio, bet nepasiekė – jie tiesiog „nuslydo” kelis tūkstančius metrų žemiau U-2 ir grįžo nesėkmingai.
Chruščiovas buvo įsiutęs. Jis žinojo, kad amerikiečių lėktuvas skrieja virš jo šalies, ir negalėjo nieko padaryti. Tačiau diplomatiškai protestuoti irgi negalėjo – tai būtų reiškę viešai pripažinti, kad SSRS oro gynyba yra bejėgė prieš U-2.
Ką atskleidė AQUATONE nuotraukos
Per kelis metus U-2 skrydžiai atskleidė informaciją, kuri radikaliai pakeitė JAV strateginę poziciją:
„Bomber gap” mitas panaikintas. 1950-aisiais JAV žvalgyba manė, kad SSRS turi šimtus strateginių bombonešių, galinčių smogti Amerikai. U-2 nuotraukos parodė, kad tikrasis skaičius buvo daug mažesnis nei spėta – sovietai tiesiog tuos pačius lėktuvus per karines paradus praskrisdavo kelis kartus, sukurdami iliuziją, kad jų yra daugiau.
Raketų programos stebėjimas. U-2 nufotografavo sovietų balistinių raketų bandymų vietas (Tiuratamas, Kapustin Jaras), leisdamas JAV analitikams sekti SSRS raketų kūrimo pažangą.
Branduolinių objektų žemėlapis. Per kelis metus AQUATONE misijos sukūrė išsamų sovietų branduolinio komplekso žemėlapį: reaktoriai, urano sodrinimo gamyklos, ginklų surinkimo vietos.
Kubos raketų krizė (1962 m.). Nors tai buvo jau po oficialios AQUATONE programos pabaigos (CIA programą perėmė karinės oro pajėgos su nauju pavadinimu), U-2 lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje – tai sukėlė dramatiškiausią šaltojo karo krizę ir, galima argumentuoti, arčiausiai trečiojo pasaulinio karo, prie kurio žmonija buvo priėjusi.
1960 m. gegužės 1 d.: diena, kai AQUATONE žlugo
Francis Gary Powerso numušimas
1960 metų gegužės 1 dieną CIA pilotas Francis Gary Powersas pakilo iš Pešavaro bazės Pakistane AQUATONE misijoje Nr. 4154. Tai turėjo būti vienas paskutinių U-2 skrydžių virš SSRS – Eisenhoweris jau buvo nusprendęs sustabdyti programą, nes rizika tapo per didelė.
Šį kartą sovietai buvo pasiruošę. Nauja S-75 Dvina (NATO pavadinimas – SA-2 Guideline) priešlėktuvinė raketų sistema pasiekė U-2 aukštį. Maždaug 20 500 metrų aukštyje, virš Sverdlovsko (dabartinis Jekaterinburgas), raketa sprogo pakankamai arti Powerso lėktuvo, kad sugadintų sparno konstrukciją.
Powersas katapultavosi (arba, pagal kai kurias versijas, tiesiog iškrito iš besisukančio lėktuvo – jis pats vėliau pasakojo, kad katapultavimo sistema nesuveikė ir jis turėjo rankiniu būdu atidaryti kabiną) ir nusileido parašiutu sovietų teritorijoje. Jis buvo gyvas ir tuoj pat suimtas.
Diplomatinė katastrofa
Eisenhowerio administracija iš pradžių bandė meluoti: oficialus pareiškimas teigė, kad tai buvo NASA meteorologinis lėktuvas, „nukrypęs nuo kurso” dėl deguonies sistemos gedimo. JAV netgi pateikė NASA apšiltą „orų tyrimų lėktuvą” žurnalistams.
Chruščiovas leido amerikiečiams paskelbti jų melą ir tada parodė tiesą: jis viešai pristatė Powersą (gyvą), lėktuvo nuolaužas, iššifruotas nuotraukas ir net šnipinėjimo įrangą. JAV buvo sugauta meluojant visam pasauliui.
Pasekmės buvo milžiniškos:
- Paryžiaus viršūnių susitikimas (1960 m. gegužė), turėjęs sumažinti šaltojo karo įtampą, žlugo – Chruščiovas atsisakė dalyvauti, kol Eisenhoweris neatsiprašys
- Eisenhowerio reputacija buvo rimtai sužalota – prezidentas, garsėjęs sąžiningumu, buvo pagautas meluojantis
- U-2 skrydžiai virš SSRS buvo galutinai nutraukti – AQUATONE programa virš sovietų teritorijos baigėsi
Powersas buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, bet po dvejų metų iškeistas į sovietų šnipą Rudolfą Abelą garsiajame Glienikės tilto mainų epizode (1962 m. vasario 10 d., Berlynas).
Project AQUATONE palikimas
Šaltojo karo stabilumas
Paradoksalu, bet AQUATONE programa, nors ir baigėsi diplomatine katastrofa, greičiausiai išgelbėjo pasaulį nuo branduolinio karo:
- Ji įrodė, kad „bomber gap” ir „missile gap” buvo perdėti – JAV neturėjo skubiai didinti savo arsenalo ar smogti pirmoms
- Ji davė Eisenhoweriui tikslią informaciją, leidžiančią priešintis karinio-pramoninio komplekso spaudimui dėl didesnių gynybos biudžetų
- Ji parodė, kad SSRS, nors ir galinga, nėra nenugalima – ir tai sumažino paniką
Area 51 ir tolesnė istorija
Area 51, sukurta kaip AQUATONE bazė, nesustojo po U-2. Ji tapo nuolatiniu pažangiausių aviacijos technologijų bandymų centru:
- A-12 OXCART / SR-71 Blackbird – hipergarsinis žvalgybinis lėktuvas (3,2 Mach)
- Have Blue / F-117 Nighthawk – pirmasis stealth lėktuvas
- Tacit Blue – stealth žvalgybinio lėktuvo prototipas
- Priešininko orlaivių analizė – sovietų MiG naikintuvų testavimas
Be AQUATONE nebūtų buvę Area 51. Be Area 51 nebūtų buvę stealth technologijų. Be stealth technologijų šiuolaikinis JAV karinis pranašumas atrodytų visiškai kitaip.
NSO legenda
AQUATONE sukūrė dar vieną, nepageidautą, palikimą: NSO mitą. U-2, skrisdamas 21 km aukštyje, atspindėdavo saulės šviesą kampais ir aukščiais, kurie atrodė neįmanomi jokiam žinomam orlaviui. Komerciniai pilotai ir civiliai, matydami šias keistas šviesas danguje, pranešdavo apie NSO.
CIA vėliau pripažino, kad daugiau nei pusė visų NSO pranešimų JAV šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose buvo tiesiogiai susiję su U-2 ir vėlesnių slaptų lėktuvų skrydžiais iš Area 51. Tačiau agentūra negalėjo to viešai pasakyti, nes patys lėktuvai buvo slapti.
Taip AQUATONE netyčia sukūrė modernios NSO kultūros pagrindą – paradoksą, kuriame tiesa (slapti lėktuvai) buvo per slapta, kad paneigtų fantaziją (ateiviai).
U-2 tebeskraido
Bene labiausiai stebinantis AQUATONE palikimas: U-2 vis dar skraido. Nors pirmasis prototipas pakilo 1955 metais, modernizuotos U-2S versijos iki šiol naudojamos JAV karinėse oro pajėgose. Per beveik 70 metų tarnybos lėktuvas buvo atnaujintas naujais varikliais, avionika ir jutikliais, tačiau pagrindinė koncepcija – lengvas, aukštai skraidantis žvalgybinis orlaivis – liko ta pati.
U-2 buvo naudojamas praktiškai kiekviename JAV kariniame konflikte nuo šaltojo karo: Vietname, Persų įlankos kare, Afganistane, Irake, Sirijoje. Jis stebėjo branduolinių elektrinių avarijas (Černobylis, Fukušima), gamtos katastrofas ir netgi narkotikų kontrabandos maršrutus.
JAV karinės oro pajėgos planuoja naudoti U-2 bent iki 2028 metų arba ilgiau – tai reiškia, kad Kelly Johnsono kūrinys tarnaus daugiau nei 70 metų. Nedaug aviacijos istorijoje yra tokių ilgaamžių projektų.
AQUATONE chronologija
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1953 m. | Kelly Johnsonas pasiūlo CL-282 projektą USAF. Atmesta. |
| 1954, lapkritis | Eisenhoweris patvirtina AQUATONE. CIA perima projektą. |
| 1954, gruodis | Richardas Bissellas paskirtas programos vadovu. |
| 1955, balandis | Kelly Johnsonas ir Tony LeVier atranda Groom Lake. Area 51 statyba prasideda. |
| 1955, rugpjūčio 1 d. | Pirmasis U-2 skrydis iš Area 51 (pilotas Tony LeVier). |
| 1956, liepos 4 d. | Pirmasis U-2 žvalgybinis skrydis virš SSRS. |
| 1957 m. | U-2 skrydžiai virš Artimųjų Rytų (Sirija, Egiptas, Irakas). |
| 1958 m. | Britų RAF pilotai prisijungia prie programos (kodas CHALICE). |
| 1960, gegužės 1 d. | Francis Gary Powersas numušamas virš SSRS. |
| 1960, gegužė | Paryžiaus viršūnių susitikimas žlunga. AQUATONE virš SSRS baigiasi. |
| 1962, spalis | U-2 nufotografuoja sovietų raketas Kuboje. Karibų krizė. |
| 2013 m. | CIA oficialiai pripažįsta Area 51 ir AQUATONE programą. |
| Šiandien | U-2S (modernizuota versija) vis dar tarnauja JAV oro pajėgose. |
Žmonės už AQUATONE: inžinieriai, pilotai ir šnipai
Kelly Johnsonas: genijus iš Mičigano
Clarence’as Leonardas „Kelly” Johnsonas (1910–1990) buvo vienas didžiausių aviacijos inžinierių istorijoje. Jo karjeros metu Skunk Works sukūrė:
- P-38 Lightning – Antrojo pasaulinio karo naikintuvas
- F-104 Starfighter – pirmasis 2 Mach greičio naikintuvas
- U-2 – AQUATONE lėktuvas
- A-12 / SR-71 Blackbird – greičiausias valdomasis lėktuvas istorijoje
Johnsonas vadovavosi 14 taisyklių, kurios tapo Skunk Works filosofijos pagrindu. Pagrindinė jų: mažas, talentingas komandas, turinti visišką autonomiją, gali padaryti daugiau nei didelės biurokratinės organizacijos. AQUATONE tai įrodė: nuo patvirtinimo iki pirmojo skrydžio praėjo vos 8 mėnesiai – neįsivaizduojamai trumpas laikas net pagal šiuolaikinius standartus.
Richardas Bissellas: CIA žmogus
Richardas Mervin Bissellas Jaunesnysis (1909–1994) buvo ekonomistas, tapęs vienu efektyviausių šaltojo karo žvalgybos operacijų vadovų. Jis ne tik vadovavo AQUATONE, bet ir vėliau prižiūrėjo CORONA palydovinės žvalgybos programą ir OXCART (A-12) projektą.
Bissellas buvo žinomas dėl savo organizacinio talento: jis sugebėjo koordinuoti šimtų žmonių darbą keliuose žemynuose, išlaikydamas absoliutų slaptumą. Jo metodai – maži, autonomiški vienetai, minimalios ataskaitos, grynųjų pinigų finansavimas – tapo modeliu vėlesnėms slaptoms programoms.
Bisello karjera baigėsi po Kiaulių įlankos invazijos fiasko Kuboje (1961 m.), kurią jis planavo. Tačiau jo AQUATONE darbas liko kaip pavyzdys, kaip CIA geriausiais laikais galėjo veikti: greitai, efektyviai ir slapta.
AQUATONE pilotai: vyrai, kurie skrido vieniši
AQUATONE pilotai buvo ypatinga žmonių kategorija. Jie turėjo:
- Aukščiausio lygio skrydžio patirtį – dauguma buvo buvę kariniai bandomieji pilotai
- Psichologinį atsparumą – 8–12 valandų vieniems, siauroje kabinoje, deguonies kaukėje, 21 km aukštyje, virš priešo teritorijos
- Pasiryžimą mirti – kiekvienas pilotas žinojo, kad jei lėktuvas būtų numuštas, JAV vyriausybė oficialiai neigstų jų egzistavimą. Pilotai turėjo nuodų kapsulę (vėliau pakeistą sidabrine moneta su paslėpta nuodinga adata) atvejui, jei būtų sugauti
Pirmieji AQUATONE pilotai buvo CIA civiliai darbuotojai (ne kariniai), kad sumažintų diplomatinę riziką. Jie oficialiai „atsisakė” savo karinių rangų ir tapo „civiliais rangovais”. Jei būtų pagauti, JAV galėjo tvirtinti, kad jie nėra kariškiai.
Tai reiškė, kad AQUATONE pilotai skrido be karinės apsaugos, be kariuomenės draudimo ir be oficialaus statuso. Jei žūtų, jų šeimos gautų kompensaciją iš CIA slaptu mokėjimu – be jokio oficialaus pripažinimo ar paaiškinimo.
Ko Project AQUATONE mus moko
Project AQUATONE yra daugiau nei istorinė pastaba apie šaltąjį karą. Tai pasakojimas apie kelis universalius principus:
Technologinis pranašumas gali būti svarbesnis nei karinė jėga. Vienas beginklis lėktuvas su kamera padarė daugiau JAV saugumui nei tūkstančiai bombonešių su branduoliniais ginklais, nes jis davė tai, ko neturi jokia bomba – informaciją.
Slaptumas turi kainą. AQUATONE buvo stebėtinai sėkminga programa, tačiau jos slaptumas sukūrė nepageidautas pasekmes: NSO mitą, darbuotojų sveikatos problemas be teisinės apsaugos ir visuomenės nepasitikėjimą valdžia.
Mažos komandos gali padaryti neįmanomus dalykus. Kelly Johnsono Skunk Works su keliais šimtais žmonių per 8 mėnesius sukūrė lėktuvą, kuris pakeitė šaltojo karo eigą. Tuo tarpu JAV karinės oro pajėgos su savo biurokratija tą patį projektą atmetė kaip neįmanomą.
Tikrovė dažnai pranoksta fantaziją. Project AQUATONE tikroji istorija – slapti lėktuvai, grynųjų pinigų lagaminai, pilotai su nuodų kapsulėmis, bazė dykumoje, kuri oficialiai neegzistavo – yra stebinančiau nei bet kokia ateivių teorija. Ir galbūt tai yra didžiausias AQUATONE ironija: žmonės ieškojo ateivių, kai tikroji paslaptis buvo dar neįtikėtinesnė – žmonių genialumas, paslėptas po dykumos smėliu.
Šis straipsnis apima visą Project AQUATONE istoriją: nuo šaltojo karo nežinomybės ir „bomber gap” problemos per Kelly Johnsono CL-282 atmetimą karinių oro pajėgų, CIA perėmimą, Area 51 įkūrimą, U-2 techninę analizę, operacinius skrydžius virš SSRS (su konkrečiomis datomis ir misijomis), Gary Powerso numušimą ir diplomatinę krizę, programos palikimą (NSO mitas, stealth technologijos, Area 51 tęstinumas), pagrindinių asmenybių (Johnsonas, Bissellas, pilotai) portretus ir filosofines išvadas. Pagrindinis raktažodis „Project AQUATONE” natūraliai paskirstytas per visą tekstą.
