Stockholmo centre yra kavinė, kurios durys papuoštos nedideliu lipduku: „Vi hanterar inte kontanter” – „Mes nepriimame grynųjų.” Švedijoje šis lipdamas seniai nustojo stebinti. Daugiau nei 80% visų mokėjimų šalyje atliekami elektroniškai. Kai kuriose Švedijos bažnyčiose aukos renkamos per mokėjimo programėlę „Swish”. Benamiai turi kortelių skaitytuvus, pritvirtintus prie kaklajuostės, kad gatvės praeiviai galėtų paaukoti bekontakčiu būdu.
Kitame pasaulio gale, Tokijuje, senutė pardavėja kimči turguje iš rankų priima suglamžytus banknotus, juos rūpestingai lygina ir deda į metalinę dėžutę po prekystalio. Japonijoje grynieji pinigai vis dar sudaro apie 50% visų mokėjimų, ir daugelis japonų mano, kad taip ir turi būti.
Tarp šių dviejų kraštutinumų stovi klausimas, kuris liečia kiekvieną iš mūsų: ar pasaulis be grynųjų pinigų yra pažangos neišvengiamybė, ar fundamentali grėsmė laisvei, kurią mes dar nevisiškai suprantame?
Šis straipsnis nėra apie tai, kuris mokėjimo būdas yra „geresnis”. Jis yra apie tai, ką prarandame ir ką įgyjame, kai banknotas kišenėje keičiamas skaitmenimis telefono ekrane.
Grynųjų pinigų era: ką iš tikrųjų reiškia popierinis banknotas
Prieš kalbant apie ateitį, verta sustoti ir suprasti, kas yra tie grynieji pinigai, kuriuos daugelis jau pradeda laikyti reliktu.
Trumpa grynųjų pinigų istorija
Monetas žmonės naudoja nuo VII amžiaus prieš Kristų, kai Lidijos karalystė (dabartinė Turkija) pradėjo kaldinti standartizuotas elektrumo (aukso ir sidabro lydinio) monetas. Popieriniai pinigai atsirado Kinijoje VII amžiuje, nors Europą pasiekė tik XVII amžiuje, kai Stokholmo bankas (ironiškas sutapimas, turint omenyje Švedijos šiandieninę poziciją) pradėjo leisti pirmuosius banknotus.
Per šimtmečius grynieji pinigai buvo vienintelė kasdienių mokėjimų priemonė. Pirmosios mokėjimo kortelės pasirodė tik XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tai reiškia, kad žmonija apie 2 600 metų naudojo grynuosius pinigus kaip pagrindinę mainų priemonę, o elektroniniams mokėjimams yra vos 70 metų.
Ką banknotas suteikia, ko negali suteikti joks ekranas
Grynųjų pinigų negalima vertinti vien kaip pasenusio mokėjimo būdo. Jie turi savybių, kurių joks elektroninis mokėjimas negali pakartoti:
Absoliutus anonimiškumas. Kai paduodate pardavėjai 20 eurų banknotą, niekur nelieka skaitmeninio įrašo apie tą operaciją. Nei bankas, nei valstybė, nei technologijų kompanija nežino, ką pirkote, kur pirkote ir kada pirkote. Tai yra vienintelė mokėjimo priemonė šiuolaikiniame pasaulyje, kuri suteikia visišką operacijos privatumą.
Veikimas be infrastruktūros. Grynųjų pinigų operacija nereikalauja elektros, interneto, serverių, banko sistemų ar telefono baterijos. Du žmonės gali atlikti finansinę operaciją bet kur, bet kuriuo metu, be jokios technologinės infrastruktūros. Tai nėra triviali savybė: gamtinės nelaimės, kibernetinės atakos ar paprasčiausias elektros dingimas gali paralyžiuoti visą elektroninę mokėjimų sistemą, bet grynųjų pinigų operacijos tęsiasi.
Apčiuopiamumas ir psichologinis efektas. Tyrimai nuosekliai rodo, kad žmonės leidžia mažiau, kai moka grynaisiais, palyginti su kortele ar telefonu. Fizinis banknotų atidavimo veiksmas sukuria „skausmo” pojūtį, kurio elektroninis mokėjimas nesukuria. MIT tyrimas parodė, kad žmonės linkę mokėti iki 100% daugiau, kai moka kortele vietoj grynųjų. Tai nėra tik psichologinis kuriozas, tai turi realias finansines pasekmes milijonams žmonių.
Universalumas. Grynųjų pinigų naudojimui nereikia banko sąskaitos, telefono, interneto, kreditingumo patikros ar asmens tapatybės dokumento. Penkiametis vaikas gali nupirkti ledų su moneta. Benamis gali gauti aukos. Imigrantas be dokumentų gali nusipirkti maisto. Grynieji pinigai yra pati įtraukiausiai mokėjimo priemonė, kokia egzistuoja.
Elektroninių mokėjimų revoliucija: kaip čia atsidūrėme
Kortelių era (1960–2010 m.)
Mokėjimo kortelės pradėjo keisti mokėjimų paveikslą nuo šeštojo dešimtmečio. Diners Club (1950 m.), American Express (1958 m.), Visa (1958 m., tada vadinta „BankAmericard”) ir Mastercard (1966 m.) paklojo pagrindą elektroniniams mokėjimams.
Bet kortelės ilgai liko „papildoma” priemonė šalia grynųjų. Daugelyje Europos šalių kortelių naudojimas tapo masinis tik 2000-aisiais, kai bekontakčio mokėjimo technologija (NFC) padarė kortelių naudojimą greitesniu nei grynųjų skaičiavimą.
Lūžio taškas buvo paprastas: kai „pypt” kortele tapo greitesniu nei ieškoti smulkių kasoje, žmonių elgesys pasikeitė. Ne dėl privatumo ar saugumo argumentų, o dėl trijų sekundžių sutaupymo.
Mobiliųjų mokėjimų era (2010 m. – dabar)
Apple Pay (2014 m.), Google Pay (2015 m.), Samsung Pay ir kitos mobiliosios piniginės perkėlė kortelę į telefoną. Tai buvo dar vienas patogumo žingsnis: net kortelės nebereikia turėti su savimi.
Kiekvienoje šalyje atsirado ir vietinių sprendimų:
- Lietuva: „Swedbank” programėlė, „SEB” programėlė, „Revolut” (ypač populiarus jaunosios kartos tarpe), „Paysera”
- Švedija: „Swish” (momentiniai pervedimai tarp asmenų, naudojami net turgaus prekeiviams)
- Kinija: „WeChat Pay” ir „Alipay” (abi programėlės apima praktiškai visą kasdienos finansinį gyvenimą)
- Indija: „UPI” (Unified Payments Interface) – valstybinė sistema, per kurią kasdien atliekama per 10 mlrd. operacijų
QR kodai, biometrika ir tai, kas ateina
Mokėjimų technologijos toliau sparčiai keičiasi:
QR kodų mokėjimai. Ypač populiarūs Azijoje, kur pardavėjas gali priimti mokėjimus be jokios techninės įrangos, tik atspausdindamas QR kodą ant popieriaus lapo. Tai ypač svarbu mažiems verslininkams ir gatvės pardavėjams, kurie negali sau leisti kortelių skaitytuvo.
Biometriniai mokėjimai. Amazon „Just Walk Out” technologija parduotuvėse leidžia tiesiog paimti prekes ir išeiti, sistema automatiškai identifikuoja jus per delno skenavimą ir nuskaičiuoja pinigus. Kinijoje kai kuriose parduotuvėse galima mokėti veido atpažinimo technologija. Mokėjimas tampa „nematomu”: jūs net nepastebite momento, kai pinigai paliekajūsų sąskaitą.
Dėvimieji įrenginiai. Išmanieji laikrodžiai, žiedai ir apyrankės su NFC technologija leidžia mokėti net be telefono.
Kiekviena nauja technologija daro mokėjimą greitesnį, paprastesnį ir „nematomesnį”. Ir kiekviena nauja technologija toliau atitolina mus nuo to momento, kai fiziškai skaičiuojame banknotus ir monetas.
Pasaulio žemėlapis: kur grynieji miršta ir kur gyvuoja
Grynųjų pinigų naudojimo lygis skiriasi dramatiškai skirtinguose pasaulio regionuose, ir tos skirtybės atskleidžia daug apie kultūrą, ekonomiką ir pasitikėjimą institucijomis.
Skandinavija: beveik be grynųjų
Švedija yra labiausiai pažengusi „bevielė” visuomenė pasaulyje. Grynieji sudaro mažiau nei 10% visų mokėjimų. Dauguma bankų skyrių nebepriima ir neišduoda grynųjų. Kai kurie autobusai nepriima grynųjų jau nuo 2015 m.
Kaip Švedija čia atsidūrė? Keletas veiksnių:
- Aukštas pasitikėjimas institucijomis. Švedai pasitiki savo banku, savo vyriausybe ir savo technologijomis. Kai žmonės pasitiki sistema, jiems nereikia anoniminio mokėjimo būdo kaip „apsaugos”.
- „Swish” fenomenas. 2012 m. paleista mokėjimų programėlė, sukurta Švedijos bankų kartu, tapo universaliu mokėjimo būdu tarp asmenų. Šiandien „Swish” naudoja daugiau nei 8 mln. švedų (iš 10,4 mln. gyventojų).
- Mažas šešėlinės ekonomikos lygis. Švedijoje šešėlinė ekonomika sudaro tik apie 14% BVP (palyginkite su maždaug 24% Lietuvoje ir 30%+ kai kuriose Pietų Europos šalyse). Kai dauguma verslo vyksta legaliai, grynųjų poreikis mažėja.
- Technologinis raštingumas. Švedija turi vieną aukščiausių skaitmeninio raštingumo lygių pasaulyje.
Bet net Švedijoje atsirado atoveiksmis. 2018 m. Riksbank (Švedijos centrinis bankas) įspėjo, kad pernelyg greitas grynųjų naudojimo mažėjimas kelia rizikas: finansinė įtrauktis, atsparumas krizėms, privatumas. 2020 m. Švedija priėmė įstatymą, įpareigojantį bankus teikti grynųjų pinigų paslaugas (priėmimą ir išdavimą) pagrįstomis sąlygomis.
Tai rodo svarbią tendenciją: net „begrynė” visuomenė pradeda suprasti, kad visiškas grynųjų panaikinimas gali būti per toli.
Norvegija seka panašiu keliu kaip Švedija. Grynųjų naudojimas sudaro apie 3–4% visų mokėjimų. „Vipps” programėlė (norvegiškasis „Swish” atitikmuo) yra praktiškai universali.
Danija nuo 2016 m. leido parduotuvėms atsisakyti grynųjų priėmimo (su išimtimi vaistinėms ir gydymo įstaigoms).
Kinija: šuolis per kortelių erą
Kinijos patirtis yra unikali: šalis praktiškai „peršoko” kortelių erą ir iš grynųjų perėjo tiesiai prie mobiliųjų mokėjimų.
„WeChat Pay” ir „Alipay” tapo universaliomis platformomis, per kurias kinai ne tik moka, bet ir persiunčia pinigus, investuoja, ima paskolas, moka sąskaitas, perka draudimą ir netgi registruoja santuokas (kai kuriuose regionuose). 2023 m. mobilieji mokėjimai Kinijoje viršijo 500 trln. juanių (apie 65 trln. EUR) per metus.
Gatvės pardavėjas Šanchajuje, prekiaujantis keptais kaštonais, turi QR kodą, per kurį priima mokėjimus. Jokios techninės įrangos, jokių mokesčių (ar labai mažų). Tai padarė skaitmeninius mokėjimus prieinamus net pačiam mažiausiam verslui.
Bet Kinijos modelis turi ir tamsią pusę: „WeChat Pay” ir „Alipay” yra privačios kompanijos, kurios turi milžinišką duomenų kiekį apie savo vartotojų mokėjimų elgseną. O Kinijos vyriausybė turi priėjimą prie šių duomenų. Kai prie šio mechanizmo pridedamas socialinio kredito sistemos eksperimentas ir skaitmeninis juanis (CBDC), gaunamas stebėjimo pajėgumas, kurio masto laisvos demokratijos gali tik neramiai numanyti.
Vokietija ir Japonija: grynųjų tvirtovės
Vokietija ilgai buvo grynųjų pinigų mėgėjų bastijonas Europoje. Vokiečiai turi net terminą tam: „Bargeld ist geprägte Freiheit” – „Grynieji pinigai yra nukaldinėta laisvė.” Ši frazė atspindi gilų kultūrinį požiūrį: daugelis vokiečių mato grynuosius kaip apsaugą nuo valstybės stebėjimo, kurio šalis patyrė tiek nacizmo, tiek Rytų Vokietijos laikais.
Nors ir Vokietijoje grynųjų naudojimas sparčiai mažėja (nuo 80% 2014 m. iki maždaug 50% 2024 m.), jis vis dar yra aukščiausias tarp didžiųjų Vakarų Europos šalių.
Japonija yra dar ryškesnis atvejis. Nepaisant to, kad Japonija yra viena technologiškai pažangiausių pasaulio šalių, grynieji sudaro apie 50% visų mokėjimų. Japonijoje veikia daugiau nei 200 000 bankomatų (daugiau nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje šalyje proporcingai). Priežastys: aukštas saugumo lygis (maža vagysčių rizika), kultūrinis prisirišimas prie grynųjų, sudėtinga ir fragmentuota elektroninių mokėjimų sistema (dešimtys konkuruojančių platformų, nė viena nedominuojanti).
Lietuva: kur stovime
Lietuva yra viduryje tarp Skandinavijos ir Pietų Europos. Grynųjų pinigų naudojimas per pastarąjį dešimtmetį ženkliai sumažėjo, ypač tarp jaunesnės kartos.
Pagrindiniai duomenys:
- Bekontakčiai mokėjimai sudaro didžiąją dalį kortelinių operacijų
- „Revolut” Lietuvoje turi per 2 mln. vartotojų (beveik du trečdaliai suaugusios populiacijos)
- Tarpasmeniniai pervedimai per bankų programėles yra plačiai naudojami
- Bet mažesniuose miestuose ir tarp vyresnės kartos grynieji vis dar naudojami reikšmingai
- Turguose, ūkininkų turgavietėse ir kai kuriuose smulkiuose versluose grynieji lieka pagrindinė priemonė
COVID-19 pandemija buvo lūžio taškas: higienos argumentas („nenorėkite liesti pinigų”) paspartino perėjimą prie bekontakčių mokėjimų. Daugelis žmonių, kurie iki pandemijos mokėjo grynaisiais iš įpročio, pandemijos metu perėjo prie kortelių ir nebegrįžo.
Privatumo klausimas: kiek apie jus žino jūsų bankas
Tai yra pagrindinė šios diskusijos ašis, ir ji nusipelno nuodugnaus nagrinėjimo.
Ką atskleidžia jūsų mokėjimų istorija
Jūsų banko sąskaitos išrašas yra vienas intymiausių dokumentų apie jūsų gyvenimą. Jis atskleidžia:
Kur buvote. Kiekvienas kortelės mokėjimas turi vietą ir laiką. Jūsų bankas žino, kad pirmadienio rytą buvote kavinėje šalia namų, dieną pietavote restorane šalia biuro, vakare apsipirkote prekybos centre, o šeštadienį buvote kitame mieste.
Ką pirkote. Mokėjimo aprašyme dažnai matosi pardavėjo pavadinimas. „Eurovaistinė” reiškia, kad pirkote vaistus. „Alita” reiškia, kad pirkote alkoholinių gėrimų. „Tinder Premium” reiškia… na, jūs suprantate.
Su kuo bendraujate. Pervedimai kitiems asmenims rodo jūsų socialinį tinklą. Nuolatiniai pervedimai tam pačiam asmeniui gali reikšti nuomą, alimentus, paramą šeimos nariui ar romantinius santykius.
Jūsų sveikatos būklę. Mokėjimai vaistinėms, klinikoms, psichoterapeutams, specializuotiems sveikatos paslaugų teikėjams atskleidžia informaciją, kurią daugelis žmonių laiko itin privačia.
Jūsų finansines problemas. Mokėjimai lombardams, kreditų kompanijoms, atidėlioti mokesčių mokėjimai, staigus išlaidų sumažėjimas, visa tai atskleidžia finansinius sunkumus.
Jūsų politines pažiūras. Aukos politinėms partijoms, prenumeratos tam tikroms žiniasklaidos priemonėms, dalyvavimas tam tikruose renginiuose, mokėjimai tam tikroms organizacijoms.
Jūsų priklausomybes ar silpnybes. Dažni mokėjimai azartinių žaidimų svetainėms, alkoholio parduotuvėms, tam tikro tipo pramogoms.
Kai mokate grynaisiais, joks iš šių duomenų taškų neegzistuoja. Kai mokate kortele ar telefonu, kiekvienas iš jų yra užfiksuotas ir saugomas.
Kas turi prieigą prie jūsų mokėjimų duomenų
Jūsų bankas. Mato kiekvieną operaciją, kiekvieną detalę. Bankai naudoja šiuos duomenis kreditingumo vertinimui, sukčiavimo prevencijai ir, vis dažniau, rinkodarai.
Mokėjimų platformos. „Visa”, „Mastercard”, „Revolut”, „Apple Pay”, „Google Pay” ir kitos platformos mato operacijų duomenis. Kiekviena platforma turi savo privatumo politiką, bet visos renka bent dalį duomenų.
Valstybinės institucijos. VMI, policija, prokuratūra gali gauti prieigą prie jūsų banko duomenų su teismo leidimu (arba, tam tikrais atvejais, be jo). Pinigų plovimo prevencijos (AML) taisyklės reikalauja, kad bankai stebėtų operacijas ir praneštų apie „įtartinas” operacijas. Kas yra „įtartina”, apibrėžia reguliatorius, ir šis apibrėžimas laikui bėgant plečiasi.
Trečiosios šalys per „Open Banking”. ES PSD2 direktyva (Mokėjimo paslaugų direktyva) leido trečiosioms šalims (su jūsų sutikimu) gauti prieigą prie jūsų banko duomenų. Tai sukūrė naujas galimybes (finansų valdymo programėlės, kainų palyginimo paslaugos), bet taip pat sukūrė dar vieną kanalą, per kurį jūsų mokėjimų duomenys keliauja.
„Nieko neslepiu” argumentas ir jo silpnybės
Dažniausias argumentas prieš privatumo gynimą yra: „Man nėra ko slėpti, todėl man nerūpi, kas mato mano mokėjimus.”
Šis argumentas turi kelis fundamentalius trūkumus:
Privatumas ir slaptumas yra skirtingi dalykai. Jūs galite neturėti jokių paslapčių ir vis tiek norėti privatumo. Užtraukiate vonios kambarių užuolaidas ne todėl, kad darote ką nors neteisėto, o todėl, kad norite privatumo. Tas pats principas galioja finansiniams duomenims.
Kas yra „priimtina” keičiasi. Šiandien tam tikras pirkimas yra visiškai legalus ir socialiai priimtinas. Bet visuomenės normos ir įstatymai keičiasi. Informacija, kuri šiandien atrodo nekalta, rytoj gali tapti kompromituojančia. Istorija pilna pavyzdžių, kai valdžios požiūris į tam tikrą veiklą staigiai pasikeitė, ir duomenys, kurie buvo surinkti „nekaltais” tikslais, buvo panaudoti persekiojimui.
Duomenys sukaupti kartu yra galingesni nei po vieną. Vienas mokėjimas kavinėje yra nekaltas duomenų taškas. Tūkstantis mokėjimų per metus sudaro detalų jūsų gyvenimo paveikslą: kur gyvenate, kur dirbate, ką valgote, kiek išleidžiate, su kuo leidžiate laiką, kokios jūsų silpnybės. Šis paveikslas yra vertingas ne tik reklamuotojams, bet ir bet kam, kas nori jus paveikti, kontroliuoti ar manipuliuoti.
Galios disbalansas. Kai visi jūsų finansiniai duomenys yra prieinami institucijoms ar korporacijoms, tarp jūsų ir jų atsiranda galios disbalansas. Jie žino apie jus viską, jūs apie juos beveik nieko. Tokioje asimetrijoje individo derybinė galia yra minimali.
Visuomenė be grynųjų: kas iš tikrųjų nutinka
Pažiūrėkime, kas nutinka, kai visuomenė praktiškai atisako grynųjų pinigų. Skandinavijos patirtis pateikia tiek teigiamų, tiek nerimą keliančių pavyzdžių.
Teigiamos pasekmės
Nusikalstamumo mažėjimas. Švedijoje bankų plėšimai praktiškai išnyko. 2008 m. buvo užregistruoti 110 bankų plėšimų, 2023 m. – vos keletas. Vagystės iš parduotuvių taip pat sumažėjo, nes kasose tiesiog nėra grynųjų pinigų.
Šešėlinės ekonomikos mažėjimas. Kai visi mokėjimai palieka skaitmeninį pėdsaką, mokesčių slėpimas tampa sunkesnis. Švedijoje šešėlinė ekonomika yra viena mažiausių Europoje. Lietuvoje, kur grynųjų naudojimas vis dar reikšmingas, šešėlinė ekonomika sudaro apie 24% BVP. Ryšys nėra tiesioginis (veikia daug veiksnių), bet koreliacija egzistuoja.
Greitesni ir efektyvesni mokėjimai. Elektroniniai mokėjimai yra greitesni kasoje, pigesni apdoroti (grynųjų pinigų logistika – inkasavimas, skaičiavimas, saugojimas – kainuoja verslui ir bankams) ir lengviau audituojami.
Higiena. COVID-19 pandemija parodė, kad fiziniai banknotai gali būti virusų nešėjai (nors rizika yra maža). Bekontaktis mokėjimas eliminuoja šį aspektą.
Duomenų analitika verslui. Kai visi mokėjimai yra skaitmeniniai, verslai turi daug geresnį vaizdą apie savo klientų elgseną, pardavimų tendencijas ir atsargų valdymą.
Neigiamos pasekmės ir rizikos
Finansinė atskirti. Ne visi gali naudotis elektroniniais mokėjimais:
- Senyvo amžiaus žmonės. Daugelis vyresnės kartos žmonių nesinaudoja išmaniaisiais telefonais, nesupranta programėlių ir jaučiasi nesaugiai atlikdami elektronines operacijas. Švedijoje veikia organizacija „Kontantupproret” (Grynųjų pinigų sukilimas), kurią daugiausia sudaro vyresni žmonės, reikalaujantys teisės mokėti grynaisiais.
- Žmonės be banko sąskaitos. Euro zonoje apie 13 mln. suaugusiųjų neturi banko sąskaitos. Lietuvoje šis skaičius santykinai mažas, bet vis dar egzistuoja žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių (psichologinių, teisinių, socialinių) neturi arba negali turėti banko sąskaitos.
- Žmonės su psichinės sveikatos problemomis. Kai kuriems žmonėms grynųjų pinigų naudojimas yra svarbi kasdienio gyvenimo struktūros dalis. Fizinis pinigų skaičiavimas padeda kontroliuoti biudžetą būdu, kurio programėlė negali pakeisti.
- Benamiai ir marginalizuotos grupės. Visuomenė be grynųjų yra visuomenė, kur benamis negali gauti aukos, kur nelegalus imigrantas negali nusipirkti maisto, kur bet kas, kuris yra „už sistemos ribų”, praranda galimybę dalyvauti bazinėje ekonomikoje.
Sistemos trapumas. 2018 m. birželį „Visa” patyrė masinį sutrikimą, kuris palietė milijonus mokėjimų visoje Europoje. Žmonės negalėjo mokėti parduotuvėse, gauti degalų degalinėse, nusipirkti bilietų viešajame transporte. Gedimas truko apie 10 valandų. Visuomenėje, kur grynieji vis dar naudojami, tai buvo nepatogumas. Visuomenėje be grynųjų tai būtų paralyžius.
Kibernetinės atakos prieš finansų sistemą yra didėjanti grėsmė. 2023 m. Didžiosios Britanijos karališkoji pašto tarnyba buvo paralyžiuota kibernetinės atakos savaitėms. Jei panaši ataka paveiktų mokėjimų sistemą valstybėje be grynųjų, pasekmės būtų katastrofiškos.
Galios koncentracija. Pasaulyje be grynųjų mokėjimų sistema tampa galios infrastruktūra. Kas kontroliuoja mokėjimus, kontroliuoja galimybę dalyvauti ekonomikoje. Tai kelia kelis klausimus:
- Ar privačios kompanijos (Visa, Mastercard, Apple, Google) turėtų turėti galią „atjungti” asmenį ar verslą nuo mokėjimų sistemos?
- Ar vyriausybės turėtų turėti galią „įšaldyti” visus asmens finansus vienu mygtuko paspaudimu?
2022 m. Kanados vyriausybė per „Freedom Convoy” protestus įšaldė kai kurių protestuotojų banko sąskaitas be teismo sprendimo. Nepriklausomai nuo to, ką galvojate apie pačius protestus, šis precedentas parodė, ką reiškia gyventi pasaulyje, kur visa jūsų ekonominė egzistencija priklauso nuo valdžios leidimo.
Negatyvių palūkanų „spąstai”. Kai pinigai egzistuoja tik skaitmenine forma, centrinis bankas teoriškai gali taikyti stipriai neigiamas palūkanas: jūsų pinigai tiesiog mažėtų kiekvieną mėnesį. Su grynaisiais pinigais žmonės gali „pabėgti” nuo neigiamų palūkanų tiesiog laikydami banknotus namuose. Be grynųjų ši „pabėgimo” galimybė dingsta.
Sukčiavimas keičia formą, bet neišnyksta. Nors grynųjų pinigų nusikaltimai (plėšimai, vagystės) mažėja, skaitmeniniai nusikaltimai (sukčiavimas internetu, tapatybės vagystės, mokėjimų kortelių klastojimas) didėja. Švedijoje, nors fiziniai plėšimai beveik išnyko, elektroniniai sukčiavimai nuo 2015 m. padidėjo daugiau nei dvigubai. Nusikaltimas nepranyksta, jis persikelia į skaitmeninę erdvę.
Verslo perspektyva: ką reiškia grynųjų mažėjimas pardavėjams
Verslams grynųjų pinigų klausimas yra praktinis, ne filosofinis.
Grynųjų pinigų kaina verslui
Grynųjų pinigų priėmimas kainuoja:
- Skaičiavimo laikas. Darbuotojai praleidžia laiką skaičiuodami kasą, ruošdami grąžą, tikrinkdami banknotų autentiškumą.
- Inkasavimas. Grynuosius reikia reguliariai pervežti į banką. Inkasavimo paslaugos kainuoja nuo 50 iki 200+ EUR per mėnesį, priklausomai nuo dažnio ir sumos.
- Saugumas. Seifai, apsaugos kameros, draudimas nuo vagystės, visa tai yra grynųjų pinigų „infrastruktūra”.
- Klaidos. Žmogiškosios klaidos skaičiuojant grąžą, prarandant banknotus, priimant padirbtus banknotus.
- Banko mokesčiai. Bankai ima mokesčius už grynųjų pinigų priėmimą ir deponavimą.
Vidutiniam mažam verslui grynųjų pinigų administravimas gali kainuoti 1–3% apyvartos.
Elektroninių mokėjimų kaina verslui
Bet ir elektroniniai mokėjimai nėra nemokami:
- Interbankiniai mokesčiai (interchange fee). Kiekvieną kartą, kai klientas moka kortele, pardavėjas moka mokestį kortelės tinklui. ES šie mokesčiai yra reguliuojami (0,2% debeto kortelėms, 0,3% kredito kortelėms), bet jie vis tiek kaupiasi.
- Mokėjimų terminalo nuoma arba pirkimas. Terminalo nuoma kainuoja 15–50 EUR per mėnesį, priklausomai nuo tiekėjo ir funkcijų.
- Mokėjimų apdorojimo mokesčiai. Be interbankinių mokesčių, mokėjimų apdorojimo kompanija (pvz., „Worldline”, „SumUp”, „Stripe”) ima savo mokestį, paprastai 0,5–1,5% operacijos vertės.
- Technologinė priklausomybė. Jei internetas nutrūksta, terminalas neveikia, ir pardavėjas negali priimti mokėjimų (nebent turi grynųjų priėmimo galimybę kaip atsarginę).
Tarpusavio palyginimas priklauso nuo verslo tipo ir dydžio. Dideliam prekybos centrui elektroniniai mokėjimai dažniausiai yra pigesni nei grynųjų administravimas. Mažam kavinukui, kur vidutinis pirkimas yra 3 EUR, kortelės mokesčiai gali „suvalgyti” reikšmingą pelno dalį.
Mažo verslo dilema
Smulkūs verslininkai, turgaus pardavėjai, gatvės maitinimo priekabos, asmeninių paslaugų teikėjai (kirpėjai, masažuotojai) dažnai renkasi grynuosius ne dėl „mokesčių slėpimo” (nors ir tai egzistuoja), o dėl paprastos priežasties: kortelių mokesčiai per dideli, kai marža ir taip minimali.
Jei parduodate kavą už 3 EUR su 60 centų marža, ir kortelės operacija kainuoja 15 centų (fiksuotas minimumas + procentas), prarandate ketvirtadalį pelno nuo kiekvienos operacijos. Grynais ta pati operacija kainuoja nulis.
Tai nėra tik Lietuvos problema. Visoje Europoje mažieji verslai kenčia nuo mokėjimų tarpininkų mokesčių, ir tai yra viena priežasčių, kodėl ECB svarsto skaitmeninį eurą, kuris turėtų veikti be privačių tarpininkų mokesčių.
Teisinė perspektyva: ar turite teisę mokėti grynaisiais
Klausimas, kuris atrodo paprastas, bet turi sudėtingą atsakymą.
ES teisinė bazė
Euro banknotai ir monetos yra teisėta mokėjimo priemonė euro zonoje pagal Europos Sąjungos sutartis. Tai reiškia, kad, bendruoju atveju, pardavėjas privalo priimti grynuosius eurus.
Bet yra išimčių ir niuansų:
- Sutarties laisvė. Kai kuriose ES šalyse pardavėjas gali iš anksto nurodyti, kad nepriima grynųjų (pvz., Danijoje tai leidžiama nuo 2016 m., Olandijoje tam tikrais atvejais). Tai grindžiama sutarties laisvės principu: pardavėjas ir pirkėjas laisvai susitaria dėl mokėjimo sąlygų.
- Praktiniai apribojimai. Daugelyje šalių pardavėjas gali atsisakyti priimti neproporcingai didelę sumą monetomis (pvz., 500 monetų po 1 centą) arba labai didelį banknotą (500 EUR banknotas mažam pirkiniui).
- Specialios situacijos. Kai kurios paslaugos (parkavimo automatai, viešasis transportas, elektroninė prekyba) dėl techninių priežasčių negali priimti grynųjų, ir tai paprastai laikoma priimtina.
Europos Komisijos pozicija
2023 m. Europos Komisija, kartu su skaitmeninio euro pasiūlymu, pateikė ir atskirą teisės akto projektą dėl grynųjų pinigų statuso. Pagrindinis principas: grynieji pinigai turi likti visuotinai priimama mokėjimo priemonė visoje euro zonoje. Pardavėjai negalėtų jų atsisakyti (su ribotomis, aiškiai apibrėžtomis išimtimis).
Tai yra reikšmingas žingsnis, rodantis, kad ES supranta grynųjų pinigų svarbą ir neketina leisti jiems „mirti savaime” per rinkos jėgas.
Grynųjų operacijų apribojimai
Nors grynieji pinigai yra teisėta mokėjimo priemonė, ES šalys vis labiau riboja didelių sumų mokėjimą grynaisiais:
- Prancūzija: Maksimali grynųjų operacija tarp verslo ir vartotojo – 1 000 EUR
- Italija: Riba – 5 000 EUR (buvo mažinama iki 1 000 EUR, po to vėl padidinta)
- Ispanija: 1 000 EUR limitas operacijoms su profesionaliais subjektais
- Lietuva: Oficialaus grynųjų operacijų limito tarp asmenų nėra, bet operacijos virš 15 000 EUR turi būti deklaruojamos pagal pinigų plovimo prevencijos taisykles
2024 m. ES priėmė reglamentą, nustatantį 10 000 EUR viršutinę grynųjų pinigų mokėjimų ribą visoje Sąjungoje. Tai reiškia, kad jokie mokėjimai virš 10 000 EUR grynaisiais negalės būti atliekami (su labai ribotomis išimtimis).
Šie apribojimai motyvuojami kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu. Bet kritikai atkreipia dėmesį, kad dauguma pinigų plovimo vyksta per bankų sistemą (ne per grynuosius), ir kad šie apribojimai neproporcingai paveikia paprastus piliečius, o ne nusikaltėlius.
Psichologinė dimensija: pinigai, kuriuos jaučiame, prieš pinigus, kuriuos matome
Perėjimas nuo grynųjų prie elektroninių mokėjimų nėra tik technologinis pokytis. Jis keičia mūsų santykį su pinigais fundamentaliu psichologiniu lygiu.
Mokėjimo skausmas
Elgsenos ekonomikos tyrimai rodo, kad fizinis pinigų atidavimas sukelia neurologinį „skausmo” atsaką smegenų srityse, susijusiose su nemaloniomis patirtimis. Kai mokate grynaisiais, jūsų smegenys registruoja praradimą realiu laiku: matote, kaip piniginė plonėja.
Elektroninis mokėjimas šį „skausmą” eliminuoja arba stipriai sumažina. Kortelės perbraukimas, telefono priglaudimas prie terminalo, tai yra abstrakcija, kuri atskiria mokėjimo veiksmą nuo praradimo pojūčio.
Pasekmė: žmonės, mokantys elektroniškai, linkę:
- Daugiau leisti per vieną apsipirkimą
- Dažniau pirkti impulsyviai
- Mažiau sekti savo biudžetą
- Lengviau „pamiršti” smulkias išlaidas, kurios per mėnesį sukaupia reikšmingą sumą
Vaikų finansinis raštingumas
Grynieji pinigai turi nepakeičiamą vaidmenį vaikų finansiniame ugdyme. Kai vaikas gauna 5 EUR kišenpinigių ir turi nuspręsti, ar nusipirkti saldainių, ar taupyti naujai žaidimų konsolei, jis fiziškai jaučia savo sprendimo pasekmes: piniginė tuštėja arba pilnėja.
Skaitmeniniai mokėjimai šį procesą abstraktuoja. Vaikui, kurio „pinigai” yra skaičiai programėlėje, sunkiau suprasti pinigų vertę ir ribotumą. Kai kurie tėvai pastebi, kad jų vaikai, augantys su elektroniniais mokėjimais, turi silpnesnį supratimą apie pinigų valdymą nei karta, kuri augo skaičiuodama monetas.
Tai nereiškia, kad turime atsisakyti technologijų. Bet tai reiškia, kad finansinio raštingumo ugdymas turi adaptuotis prie naujos realybės ir rasti naujus būdus mokyti vaikus pinigų vertės, kai fiziniai pinigai tampa retenybe.
Kontrolės iliuzija ir realybė
Grynųjų pinigų naudotojai dažnai jaučia didesnę kontrolę savo finansams. Kai laikote vokelyje 200 EUR, skirtus maistui šią savaitę, jūs fiziškai matote, kiek liko. Kai ta pati suma yra banko sąskaitoje, ji „susilieja” su kitais pinigais, ir ribos tampa neryškios.
Mokėjimų programėlės bando atkurti šią kontrolę per biudžeto sekimo funkcijas, kategorijų skirstymą ir išlaidų pranešimus. Bet tyrimai rodo, kad šie skaitmeniniai įrankiai veikia silpniau nei fizinė grynųjų pinigų ribotumas.
Technologinės alternatyvos: ar galima turėti ir patogumą, ir privatumą
Ar turime rinktis tarp patogumo ir privatumo? Ar technologijos gali pasiūlyti mokėjimo būdą, kuris yra toks pat patogus kaip kortelė, bet toks pat privatus kaip grynieji?
Privatumu orientuotos kriptovaliutos
Bitcoin, nors dažnai laikomas „anonimišku”, iš tikrųjų yra pseudonimiškas: visos operacijos matomos viešajame blockchain, ir jei jūsų tapatybė susieta su jūsų Bitcoin adresu, visos jūsų operacijos tampa matomos.
Privatumu orientuotos kriptovaliutos, kaip Monero ar Zcash, siūlo stipresnę privatumo apsaugą per kriptografinius metodus, kurie slepia siuntėją, gavėją ir sumą. Bet šios valiutos turi reikšmingų trūkumų: kainų nepastovumas, ribota priimtinumas, sudėtingas naudojimas ir augantis reguliatorių spaudimas (kai kuriose biržose Monero jau išbraukta iš prekybos).
Skaitmeninis euras su privatumo funkcijomis
ECB žada, kad skaitmeninis euras turės „aukščiausią privatumo lygį tarp skaitmeninių mokėjimo būdų.” Konkrečiai: offline mokėjimai (tarp dviejų fizinių įrenginių be interneto) turėtų būti panašaus privatumo lygio kaip grynieji pinigai, ECB nematys individualių operacijų.
Bet, kaip aptarėme ankstesniuose straipsniuose apie skaitmeninį eurą, pažadai ir realybė ne visada sutampa, ir technologinė galimybė stebėti visada išlieka, net jei dabartinė politika žada to nedaryti.
„Zero-knowledge proof” technologija
Tai kriptografinė technologija, kuri leidžia įrodyti teiginį (pvz., „turiu pakankamai pinigų šiam mokėjimui”), neatskleisdama papildomos informacijos (pvz., kiek tiksliai turiu pinigų ar kas aš esu). Ši technologija galėtų teoriškai leisti atlikti elektroninius mokėjimus, kurie yra patikrinami (negalima sukčiauti), bet privatūs (niekas nemato, kas moka ir kam).
Kol kas „zero-knowledge” mokėjimai yra daugiau laboratorinis eksperimentas nei kasdienė realybė. Bet per 5–10 metų ši technologija gali tapti praktišku sprendimu.
Prepaid kortelės ir vienkartiniai mokėjimai
Jau šiandien egzistuoja paprastesnės privatumo priemonės:
- Prepaid (išankstinio mokėjimo) kortelės. Galima nusipirkti už grynuosius ir naudoti be tapatybės nustatymo (iki tam tikros sumos, pagal AML taisykles).
- Vienkartiniai virtualūs kortelių numeriai. Kai kurie bankai ir mokėjimo platformos (pvz., „Revolut”) leidžia generuoti vienkartinį kortelės numerį kiekvienam pirkimui. Pardavėjas nemato jūsų tikrojo kortelės numerio.
- Grynųjų pinigų ir elektroninių mokėjimų derinimas. Praktiškas sprendimas: naudokite elektroninius mokėjimus kasdienėms rutininėms operacijoms, o grynuosius, kai privatumas jums svarbus.
Ateities scenarijai: kur judame
Scenarijus 1: Laipsniškas grynųjų nykimas (tikėtiniausias)
Grynųjų pinigų naudojimas toliau mažėja natūraliai, nes kiekviena nauja technologija daro elektroninius mokėjimus patogesnius. Per 10–15 metų grynieji sudaro mažiau nei 10% mokėjimų daugumos Europos šalių.
Grynieji formaliai lieka teisėta mokėjimo priemonė, bet praktikoje tampa sunkiai panaudojami: mažiau bankomatų, mažiau parduotuvių, kurios juos priima, mažiau bankų, kurie juos apdoroja. Tai yra „de facto” panaikinimas be „de jure” panaikinimo.
Poveikis: privatumas palaipsniui mažėja, bet procesas yra pakankamai lėtas, kad visuomenė prisitaiko. Finansinė atskirti lieka problema vyresnio amžiaus ir marginalizuotoms grupėms, bet valstybės kuria kompensacinius mechanizmus.
Scenarijus 2: Reguliuojamas koegzistavimas (optimistinis)
Vyriausybės ir centriniai bankai aktyviai saugo grynųjų pinigų infrastruktūrą: reikalauja, kad parduotuvės priimtų grynuosius, palaiko bankomatų tinklą, investuoja į grynųjų pinigų logistikos efektyvumą.
Skaitmeninis euras įvedamas su stipriomis privatumo garantijomis, o offline mokėjimai suteikia „gryniesiems artimą” privatumą elektroninėje formoje.
Poveikis: vartotojai turi pasirinkimą. Kas nori patogumo, naudoja elektroninius mokėjimus. Kas nori privatumo, naudoja grynuosius arba privatumu apsaugotą skaitmeninį eurą. Sistema yra atsparesnė, nes turi kelis veikiančius mokėjimų kanalus.
Scenarijus 3: Beveik visiškas perėjimas prie skaitmeninių pinigų (pesimistinis privatumo požiūriu)
Grynieji pinigai tampa praktiškai nenaudojami per 10 metų. Visi mokėjimai palieka skaitmeninį pėdsaką. Valstybės ir korporacijos turi pilną vaizdą apie kiekvieno piliečio finansinį gyvenimą.
Pradžioje tai naudojama „geriems” tikslams: kovai su nusikalstamumu, mokesčių administravimu, sukčiavimo prevencija. Bet laikui bėgant stebėjimo apimtis plečiasi (misijos slinkties efektas): nuo nusikaltėlių iki „įtartinų” asmenų, nuo mokesčių slėpėjų iki politinių oponentų.
Šis scenarijus nėra fantazija. Jis jau vyksta kai kuriose šalyse. Klausimas yra, ar Europos demokratinės institucijos yra pakankamai stiprios, kad neleistų šiam scenarijui realizuotis.
Ką galite daryti jūs: praktiniai žingsniai
Kaip vartotojas
Naudokite grynuosius sąmoningai. Nereikia mokėti viskuo grynaisiais. Bet jei privatumas jums svarbus tam tikrose situacijose (asmeniniai pirkiniai, aukos, privatūs sandoriai), naudokite grynuosius. Kiekvienas grynaisiais atliktas mokėjimas yra balsas už grynųjų pinigų infrastruktūros palaikymą.
Palaikykite grynųjų infrastruktūrą. Jei matote, kad jūsų rajone nebelieka bankomatų, kreipkitės į banką ir savivaldybę. Jei parduotuvė atsisako priimti grynuosius, priminkite, kad euro banknotai yra teisėta mokėjimo priemonė. Infrastruktūra egzistuoja tol, kol ja naudojamasi.
Turėkite grynųjų avarinį fondą. Laikykite namuose nedidelę sumą grynaisiais (200–500 EUR) nenumatytiems atvejams: elektros dingimui, banko sistemos sutrikimui, gamtinei nelaimei. Tai yra paprastas, bet efektyvus atsparumo veiksmas.
Mokykite vaikus abiejų mokėjimo būdų. Duokite vaikams kišenpinigių grynaisiais, kad jie fiziškai suprastų pinigų vertę. Bet taip pat mokykite juos saugiai naudotis elektroniniais mokėjimais. Abi kompetencijos bus reikalingos ateityje.
Peržiūrėkite savo mokėjimų duomenų privatumą. Patikrinkite savo banko ir mokėjimų programėlių privatumo nustatymus. Ar leidžiate dalintis duomenimis su trečiosiomis šalimis? Ar naudojate vienkartines virtualias korteles interneto pirkiniams? Ar žinote, kokie duomenys apie jus renkami?
Būkite aktyvus pilietis. Rašykite savo europarlamentarams ir Seimo nariams apie grynųjų pinigų svarbą. Dalyvaukite viešose konsultacijose apie skaitmeninį eurą. Jūsų balsas svarbu, nes politikai priima sprendimus remdamiesi tuo, ką girdi iš savo rinkėjų.
Kaip verslininkas
Priimkite abu mokėjimo būdus. Net jei 95% jūsų klientų moka kortele, palikite galimybę mokėti grynaisiais. Tai yra finansinės įtraukties klausimas: atsisakydami grynųjų, atsisakote dalies klientų.
Optimizuokite grynųjų pinigų valdymą. Jei grynųjų administravimas kainuoja per daug, ieškokite efektyvesnių sprendimų: retesnis inkasavimas, automatinis monetų skaičiavimas, kooperavimasis su gretimais verslais dėl inkasavimo paslaugų.
Derėkitės dėl mokėjimų apdorojimo mokesčių. Kortelių mokesčiai yra derybų objektas. Jei apdorojate didelę apimtį mokėjimų, galite gauti geresnes sąlygas. Palyinkite kelis tiekėjus ir rinkitės geriausią pasiūlymą.
Pasiruoškite sistemos sutrikimams. Turėkite atsarginį planą, jei elektroninių mokėjimų sistema neveiktų: ar galite priimti grynuosius? Ar turite atsarginį terminalą? Ar galite iš anksto pasiruošti sąskaitas faktūras „vėlesniam apmokėjimui”?
Gilesnė perspektyva: pinigai, pasitikėjimas ir laisvė
Diskusija apie grynuosius ir elektroninius mokėjimus iš esmės yra diskusija apie tris fundamentalius dalykus: pasitikėjimą, laisvę ir kontrolę.
Pasitikėjimas
Grynieji pinigai reikalauja pasitikėjimo valiuta (kad 20 EUR banknotas rytoj bus vertas tiek pat, kiek šiandien), bet nereikalauja pasitikėjimo jokia institucija mokėjimo momentu. Jūs neturite pasitikėti banku, technologijų kompanija ar vyriausybe, kad galėtumėte sumokėti grynaisiais.
Elektroniniai mokėjimai reikalauja pasitikėjimo visa grandine: banku, mokėjimo tinklu, terminalo gamintoju, interneto tiekėju, telefono gamintoju, programėlės kūrėju, reguliatoriumi. Kiekviena grandis yra potencialus gedimo arba piktnaudžiavimo taškas.
Skandinavijoje, kur pasitikėjimas institucijomis yra vienas aukščiausių pasaulyje, žmonės jaučiasi komfortabiliai patikėdami savo finansinį gyvenimą skaitmeninėms sistemoms. Šalyse, kur institucijų pasitikėjimas žemas (daug Rytų Europos, Pietų Europos šalių), grynųjų pinigų poreikis yra stipresnis, ir tai nėra atsilikimas, tai yra racionali reakcija į institucijų veikimo istoriją.
Laisvė
Grynieji pinigai suteikia ekonominę laisvę, kurios joks kitas mokėjimo būdas negali pakartoti. Tai laisvė atlikti sandorį, kurio niekas nemato, nekontroliuoja ir negali uždrausti.
Ar ši laisvė gali būti piktnaudžiaujama? Žinoma. Nusikaltėliai naudoja grynuosius pinigus nelegaliems sandoriams. Mokesčių vengėjai slepia pajamas grynaisiais. Korupcija dažnai vyksta banknotais.
Bet laisvė visada gali būti piktnaudžiaujama, tai yra laisvės kaina. Klausimas yra: ar grėsmė, kurią kelia laisvės piktnaudžiavimas, yra pakankamai didelė, kad pateisintų tos laisvės atėmimą iš visų? Dauguma demokratinių visuomenių iki šiol atsakė „ne” panašiuose kontekstuose: nesame pasiruošę uždrausti peilių, nes jais galima sužeisti, ar automobilių, nes jais galima viršyti greitį.
Kontrolė
Pasaulis be grynųjų yra pasaulis, kur valdžia (valstybinė ar korporacinė) turi precedento neturinčią galią kontroliuoti individo ekonominį gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad ta galia bus piktnaudžiaujama. Bet ji egzistuos, ir istorija moko, kad galios egzistavimas anksčiau ar vėliau veda prie jos naudojimo.
Grynieji pinigai yra paskutinė „analoginė” apsauga nuo totalios skaitmeninės kontrolės. Kai banknotas kišenėje yra jūsų, jis yra jūsų. Niekas negali jo „įšaldyti”, „užblokuoti” ar „programuoti”. Ši savybė, kuri atrodė savaime suprantama per visą žmonijos istoriją, skaitmeniniame amžiuje tampa retu ir vertingu dalyku.
Vidurio kelias: ko galime pasimokyti iš abiejų pusių
Geriausias atsakymas į klausimą „grynieji ar elektroniniai?” greičiausiai yra „abu”, kiekvienas ten, kur jis geriausiai veikia.
Elektroniniai mokėjimai yra pranašesni, kai kalbame apie greitį, patogumą, tarptautinius pervedimus, didelių sumų operacijas, verslo apskaitą ir kasdienius pirkinius, kur privatumas nėra jautrus klausimas.
Grynieji pinigai yra pranašesni, kai kalbame apie privatumą, finansinę įtrauktį, atsparumą technologiniams sutrikimams, vaikų finansinį ugdymą ir situacijas, kur individo laisvė atlikti sandorį be stebėjimo yra vertybė.
Abiejų sistemų koegzistavimas nėra neefektyvumas. Tai yra atsparumas. Lygiai kaip inžinerijoje dubliavimas (dvi variklio sistemos lėktuve) nėra švaistymas, o saugumo priemonė, mokėjimų sistemoje dviejų kanalų egzistavimas yra apsauga nuo situacijos, kai vienas iš jų sutrinka.
Grynųjų pinigų ateitis priklauso ne nuo technologijų, o nuo mūsų sprendimų. Technologijos jau šiandien gali pakeisti grynuosius pilnai. Klausimas yra, ar mes norime, kad tai įvyktų, ir kokiomis sąlygomis.
Kiekvienas banknotas, kurį šiandien naudojate, yra ne tik mokėjimo priemonė. Jis yra balsas už sistemą, kur individas gali atlikti finansinę operaciją be tarpininko leidimo, be skaitmeninio pėdsako ir be galimybės tai užblokuoti. Ši sistema gyvuoja 2 600 metų. Ar mes pasiruošę nuo jos atsisakyti mainais į trijų sekundžių sutaupymą kasoje?
Atsakymas, tikiu, yra ne. Bent jau ne dar. Bent jau ne be rimtos diskusijos apie tai, ką prarandame kartu su paskutiniu banknotų.
