Grynųjų pinigų naudojimas Europoje mažėja kiekvienais metais. Nyderlanduose grynaisiais apmokama mažiau nei 20% pirkimų. Skandinavijos šalyse šis skaičius artėja prie 10%. Net Vokietijoje, kuri ilgai buvo grynųjų tvirtovė, kortelės ir telefonai vis dažniau keičia banknotus.
Šiame kontekste Europos Centrinis Bankas (ECB) kuria kažką, kas gali iš esmės pakeisti mūsų santykį su pinigais: skaitmeninį eurą. Tai centrinio banko išleista skaitmeninė valiuta (CBDC, angl. Central Bank Digital Currency), kuri veiktų kaip elektroninė grynųjų pinigų versija.
Skamba paprastai. Bet už šio paprasto aprašymo slypi klausimai, kurie liečia kiekvieną euro zonos gyventoją: Ar valdžia matys kiekvieną mano pirkinį? Ar gali būti apribotas mano pinigų naudojimas? Ar tai reiškia grynųjų pinigų pabaigą?
Šiame straipsnyje atsakysime į šiuos ir kitus klausimus. Be techninių terminų, be apsimetinėjimo, kad viskas yra paprasta, kai nėra.
Kas yra skaitmeninis euras ir kuo jis skiriasi nuo to, ką jau turime
Prieš gilindamiesi į detales, turime aiškiai atskirti skaitmeninį eurą nuo trijų dalykų, su kuriais jis dažnai painiojamas.
Skaitmeninis euras vs. pinigai banko sąskaitoje
Kai pažvelgiate į savo banko programėlę ir matote, tarkime, 3 000 EUR, tie pinigai nėra „tikri” ta prasme, kaip grynųjų pinigų banknotas kišenėje. Tai yra jūsų banko įsipareigojimas jums. Bankas žada, kad, kai panorėsite, galėsite tuos pinigus atsiimti grynaisiais arba pervesti kitur.
Bet kas nutinka, jei bankas bankrutuoja? Europos Sąjungoje veikia indėlių draudimo sistema, kuri garantuoja iki 100 000 EUR vienam indėlininkui viename banke. Viršijančią sumą galite prarasti.
Skaitmeninis euras būtų kitoks. Tai būtų tiesioginis ECB įsipareigojimas, lygiai kaip grynųjų pinigų banknotas yra centrinio banko įsipareigojimas. Jūsų skaitmeniniai eurai nepriklausytų nuo jokio komercinio banko stabilumo. Net jei jūsų bankas žlugtų, jūsų skaitmeniniai eurai liktų saugūs.
Paprasčiau tariant: pinigai banko sąskaitoje yra „banko pinigai”. Skaitmeninis euras būtų „centrinio banko pinigai”, tik skaitmeninėje formoje.
Skaitmeninis euras vs. kriptovaliutos
Bitcoin, Ethereum ir kitos kriptovaliutos yra decentralizuotos, tai reiškia, kad jokia institucija jų nekontroliuoja. Jų vertė svyruoja dramatiškai (Bitcoin per vieną dieną gali prarasti ar pelnyti 10–20% vertės), ir jos nėra palaikomos jokios vyriausybės.
Skaitmeninis euras būtų visiškai priešingas:
- Centralizuotas. Jį išleidžia ir kontroliuoja ECB.
- Stabili vertė. 1 skaitmeninis euras visada bus lygus 1 fiziniam eurui. Jokių kainų svyravimų.
- Reguliuojamas. Veiks pagal ES teisės aktus, su visomis teisinėmis garantijomis ir apribojimais.
- Ne investicinis instrumentas. Skaitmeninis euras nėra skirtas spekuliacijai. Tai mokėjimo priemonė.
Skaitmeninis euras vs. grynieji pinigai
Grynieji pinigai turi vieną savybę, kurios negali pakartoti jokia skaitmeninė sistema: anonimiškumas. Kai mokate grynaisiais, niekas (nei bankas, nei valdžia, nei pardavėjas) neturi skaitmeninio įrašo apie tą operaciją. Sandoris lieka tarp jūsų ir pardavėjo.
Skaitmeninis euras, kad ir kaip būtų suprojektuotas, nebus visiškai anonimiškas. Kažkoks operacijos pėdsakas visada liks. Klausimas yra tik toks: kiek informacijos bus matoma ir kam.
Būtent čia prasideda rimčiausios diskusijos.
Kodėl ECB kuria skaitmeninį eurą: oficialūs argumentai
ECB pateikia kelis pagrindinius argumentus, kodėl skaitmeninis euras yra reikalingas.
1. Grynųjų pinigų naudojimo mažėjimas
ECB skaičiavimais, grynųjų pinigų naudojimas kasdienėms operacijoms euro zonoje kasmet mažėja. Jei ši tendencija tęsis, gali ateiti momentas, kai grynųjų pinigų infrastruktūra (bankomatai, grynųjų priėmimo taškai) taps ekonomiškai nepagrįsta. Tuo metu piliečiai netektų prieigos prie centrinio banko pinigų ir liktų visiškai priklausomi nuo komercinių bankų ir privačių mokėjimo sistemų.
Skaitmeninis euras būtų garantija, kad kiekvienas euro zonos gyventojas visada turės prieigą prie centrinio banko pinigų, net jei grynieji taptų retenybe.
2. Mokėjimų rinkos suverenitetas
Šiandien didžioji dalis elektroninių mokėjimų Europoje praeina per amerikiečių kompanijų sistemas: Visa, Mastercard, Apple Pay, Google Pay. Tai reiškia, kad Europos mokėjimų infrastruktūra priklauso nuo ne Europos įmonių sprendimų, kainų politikos ir technologinių platformų.
Kas nutiktų, jei dėl geopolitinių priežasčių šios kompanijos nuspręstų apriboti paslaugas Europoje? Arba jei jos ženkliai padidintų mokesčius? Europa neturėtų alternatyvos.
Skaitmeninis euras sukurtų nepriklausomą Europos mokėjimų infrastruktūrą, kuri veiktų nepriklausomai nuo trečiųjų šalių technologijų kompanijų.
3. Finansinė įtrauktis
Euro zonoje maždaug 13 mln. suaugusiųjų neturi banko sąskaitos. Skaitmeninis euras galėtų suteikti jiems prieigą prie skaitmeninių mokėjimų be būtinybės turėti tradicinę banko sąskaitą.
ECB planuoja, kad skaitmeninį eurą būtų galima naudoti su paprasta kortelė ar programėle, ir kad pagrindinės paslaugos būtų nemokamos privatiems asmenims.
4. Inovacijos ir efektyvumas
Šiandien tarptautinis eurų pervedimas euro zonos viduje gali užtrukti iki vienos darbo dienos (nors SEPA Instant tai daro per sekundes, ši paslauga vis dar nėra universali). Skaitmeninis euras galėtų užtikrinti momentinį atsiskaitymą bet kuriuo paros metu, bet kurioje euro zonos šalyje, be tarpininkų mokesčių.
Kaip skaitmeninis euras veiktų praktiškai
ECB yra paskelbęs nemažai informacijos apie planuojamą skaitmeninio euro veikimą, nors galutinis dizainas dar nėra patvirtintas.
Kasdienio naudojimo scenarijus
Įsivaizduokite tokį rytą 2028 ar 2029 metais (apytikslė planuojama paleidimo data):
Ryte. Einate į kavinę ir už kavą sumokate skaitmeniniais eurais per telefono programėlę. Operacija momentinė, be jokių mokesčių, ir veikia net jei kavos aparatas neturi interneto tuo momentu (offline mokėjimas yra viena iš planuojamų funkcijų).
Dieną. Pervedate 500 skaitmeninių eurų draugui kitoje euro zonos šalyje. Pinigai atsiranda jo piniginėje per sekundes. Jokių SWIFT kodų, jokių tarpbankinių mokesčių, jokio laukimo.
Vakare. Apsiperkate internetu ir sumokate skaitmeniniais eurais, nereikėdami įvesti kortelės numerio ar naudoti trečiosios šalies mokėjimo sistemą.
Techninis veikimas
ECB svarsto du pagrindinius modelius:
Centralizuotas modelis. ECB tiesiogiai valdo visą infrastruktūrą ir kiekvieno vartotojo skaitmeninę piniginę. Tai paprasčiausias techninis sprendimas, bet kelia didžiausius privatumo klausimus, nes ECB matytų kiekvieną operaciją.
Tarpininkų modelis (labiau tikėtinas). Komerciniai bankai ir mokėjimo paslaugų teikėjai veiktų kaip tarpininkai. Jūs atidarytumėte skaitmeninio euro piniginę per savo banką (ar „Revolut”, ar kitą licencijuotą tiekėją), bet jūsų skaitmeniniai eurai būtų ECB įsipareigojimai, ne banko. Bankas tik teiktų sąsają (programėlę, kortelę), bet pats neturėtų jūsų skaitmeninių eurų savo balanse.
Šis modelis panašus į dabartinę bankininkystę iš vartotojo perspektyvos, bet po gaubtu veiktų fundamentaliai kitaip.
Turėjimo limitas
ECB svarsto nustatyti maksimalų skaitmeninių eurų kiekį, kurį vienas asmuo gali turėti. Dažniausiai minimas skaičius yra 3 000 EUR.
Kodėl limitas? Todėl, kad jei žmonės galėtų laikyti neribotą kiekį skaitmeninių eurų, jie gali masiškai perkelti pinigus iš komercinių bankų į skaitmeninę ECB piniginę, ypač krizės metu. Tai sukeltų vadinamąjį „skaitmeninį bankų šturmą” (digital bank run) ir galėtų destabilizuoti visą bankų sistemą.
3 000 EUR limitas reiškia, kad skaitmeninis euras būtų skirtas kasdienėms operacijoms, ne taupymui. Už didesnių sumų laikymą ir toliau būtų atsakingi komerciniai bankai.
Offline mokėjimai
Viena iš ambicingesnių planuojamų funkcijų yra galimybė mokėti skaitmeniniais eurais be interneto ryšio. Tai veiktų panašiai kaip grynųjų pinigų perdavimas: du telefonai (ar kortelės) susijungtų per NFC (artimojo lauko ryšio) technologiją ir pervestų skaitmeninės valiutos žetonus tiesiogiai, be serverio dalyvavimo.
Tai techniškai sudėtinga, nes reikia užtikrinti, kad tie patys skaitmeniniai eurai nebūtų panaudoti du kartus (vadinamoji double spending problema). ECB teigia, kad speciali aparatinė įranga (secure element) telefone ar kortelėje tai užtikrintų.
Offline mokėjimai būtų ypač svarbūs krizinėse situacijose: gamtinių nelaimių metu, kai interneto infrastruktūra sugadinta, ar karinių konfliktų zonose.
Privatumo klausimas: čia prasideda tikra diskusija
Jei visa kita, ką perskaitėte šiame straipsnyje, atrodo gana nekaltas technologinis pažangos žingsnis, privatumo klausimas yra ta vieta, kur diskusija tampa karšta, politizuota ir ypač asmeniškai svarbi.
Ką ECB žada dėl privatumo
ECB oficiali pozicija yra tokia: skaitmeninis euras turės „aukščiausią privatumo lygį tarp skaitmeninių mokėjimo būdų”. Konkrečiai tai reiškia:
- ECB nematys individualių operacijų. ECB teigia, kad neturės prieigos prie duomenų, kurie leistų identifikuoti konkretų asmenį ir jo operacijas. ECB matys tik agreguotus, anoniminius duomenis (pvz., bendrą operacijų skaičių, bet ne kas ką pirko).
- Tarpininkai matys tik tiek, kiek reikalauja įstatymai. Bankai ir mokėjimo paslaugų teikėjai turės laikytis esamų pinigų plovimo prevencijos (AML) ir kliento pažinimo (KYC) taisyklių, kaip ir dabar su bankų pavedimais.
- Offline mokėjimai bus privatūs kaip grynieji. ECB teigia, kad offline operacijos tarp dviejų asmenų bus panašaus privatumo lygio kaip grynųjų pinigų operacijos.
Kodėl daugelis tuo netiki
Kritikai kelia kelis pagrįstus klausimus.
„Šiandien žada, rytoj pakeičia.” Tai, kad ECB dabar žada privatumą, nereiškia, kad ateityje taisyklės nepasikeis. Kai infrastruktūra bus sukurta ir grynieji pinigai taps retenybe, politinė galia keisti privatumo taisykles bus milžiniška. Vyriausybė, siekianti kovoti su mokesčių vengimu, terorizmo finansavimu ar bet kokia kita problema, turės techninę galimybę stebėti kiekvieną operaciją. Ar politikai atsispirs pagundai tą galimybę panaudoti?
Istorija rodo, kad stebėjimo galimybės paprastai plečiamos, o ne siaurinamos. Programos, pradėtos kaip siauros ir tiksliai apibrėžtos (pvz., teroristų sekimas), laikui bėgant dažnai išsiplečia ir apima daug platesnį piliečių ratą.
Programuojamų pinigų grėsmė. Techniškai skaitmeninis euras galėtų būti „programuojamas”, tai reiškia, kad jam galėtų būti taikomos sąlygos, kada ir kaip jis gali būti panaudotas. Pavyzdžiui:
- Valdžia galėtų nuspręsti, kad socialinės išmokos skaitmeniniais eurais negali būti išleistos alkoholiui ar azartiniams žaidimams.
- Krizės metu galėtų būti nustatytas „galiojimo terminas”, po kurio nepanaudoti skaitmeniniai eurai prarastų vertę (siekiant paskatinti vartojimą).
- Galėtų būti taikomi geografiniai apribojimai: jūsų skaitmeniniai eurai galioja tik tam tikrame regione.
ECB kategoriškai teigia, kad skaitmeninis euras nebus programuojamas. Bet pati technologinė galimybė egzistuos. Ir tai nervina daugelį žmonių.
Kinijos pavyzdys. Kinija jau turi veikiančią CBDC, skaitmeninį juanį (e-CNY). Nors Kinijos kontekstas labai skiriasi nuo Europos (kitokia politinė sistema, kitokios privatumo normos), Kinijos patirtis rodo, ką techninė galimybė reiškia:
- Kinijos skaitmeninis juanis leidžia valdžiai matyti operacijas realiu laiku.
- Jis buvo susietas su socialinio kredito sistema kai kuriuose pilotiniuose projektuose.
- Valdžia gali „įšaldyti” konkretaus asmens skaitmeninę piniginę be teismo sprendimo.
Europos žmogaus teisių konvencija ir ES duomenų apsaugos reguliavimas (GDPR) teoriškai turėtų neleisti tokių praktikų Europoje. Bet kritikas Kinijos pavyzdys primena, kad technologija pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Svarbu, kas ją kontroliuoja ir kokiomis taisyklėmis.
Grynųjų pinigų likimas
Vienas didžiausių su privatumu susijusių klausimų: ar skaitmeninis euras reiškia grynųjų pinigų pabaigą?
ECB aiškiai sako: ne. 2023 m. birželį ECB prezidentė Christine Lagarde pareiškė, kad „skaitmeninis euras papildys grynuosius pinigus, o ne pakeis juos”. ECB netgi paruošė atskirą teisės akto pasiūlymą, kuris užtikrintų grynųjų pinigų statusą kaip teisėtos mokėjimo priemonės visoje euro zonoje.
Skeptikai atkreipia dėmesį į tai, kad oficiali politika ir realybė ne visada sutampa. Net jei grynieji pinigai formaliai liks teisėta mokėjimo priemonė, jei vis mažiau vietų juos priims (nes skaitmeniniai mokėjimai bus patogesni ir pigesni pardavėjams), praktinis grynųjų naudingumas smarkiai sumažės.
Švedijoje, kur grynųjų naudojimas yra vienas mažiausių pasaulyje, daugelis parduotuvių jau kabina ženklus „Tik kortelės” ar „Grynaisiais nemokame”. Jei tokia praktika plis euro zonoje, formalus grynųjų statusas mažai ką reikš.
CBDC pasaulyje: kas jau turi ir ko galime pasimokyti
Skaitmeninis euras nėra izoliuotas projektas. Visame pasaulyje daugiau nei 130 šalių tiria arba jau kuria savo CBDC. Pažiūrėkime, ką rodo ankstyvoji kitų šalių patirtis.
Kinija (e-CNY)
Kinija yra labiausiai pažengusi CBDC srityje tarp didžiųjų ekonomikų. Skaitmeninis juanis testuojamas nuo 2020 m. ir jau naudojamas keliolikos miestų pilotuose su šimtais milijonų vartotojų.
Pagrindinės pamokos:
- Priėmimas lėtas. Nepaisant valdžios pastangų, dauguma kinų vis dar renkasi „WeChat Pay” ir „Alipay”, nes šios sistemos yra giliai integruotos į jų kasdienį gyvenimą. Skaitmeninis juanis turi konkuruoti ne su grynaisiais, o su jau nusistovėjusiomis skaitmeninėmis mokėjimo sistemomis.
- Valdžios stebėjimas. Kinijos CBDC leidžia valdžiai stebėti operacijas ir yra susijęs su platesne valdžios kontrolės infrastruktūra. Tai yra pats didžiausias perspėjimas Europai apie tai, ką CBDC gali tapti.
Nigerija (eNaira)
Nigerija buvo viena pirmųjų šalių, paleidusių CBDC 2021 m. Rezultatai buvo nuvyliantys: per pirmuosius metus eNaira naudojo mažiau nei 0,5% populiacijos. Pagrindinė priežastis: žmonės nepamatė, kokią problemą eNaira sprendžia, kurios neišspręstų jau egzistuojančios mokėjimo sistemos.
Pamoka Europai: technologinis sprendimas be aiškios problemos neatras vartotojų.
Bahamos (Sand Dollar)
Bahamų „Sand Dollar” buvo pirmasis pasaulyje oficialiai paleistas CBDC (2020 m.). Mažoje salų valstybėje CBDC turėjo aiškią paskirtį: suteikti finansines paslaugas atokių salų gyventojams, kurie neturėjo prieigos prie bankų skyrių.
Pamoka: CBDC geriausiai veikia, kai sprendžia konkrečią, akivaizdžią problemą.
Švedija (e-krona)
Švedijos Riksbank (seniausias pasaulio centrinis bankas) tyrinėja e-kroną nuo 2017 m. Šalis, kurioje grynųjų naudojimas yra mažiausias Europoje, susiduria su klausimu: kas nutiks, kai grynieji pinigai visiškai išnyks ir visi mokėjimai praeis per privačias kompanijas? E-krona būtų alternatyva, garantuojanti viešąją mokėjimų infrastruktūrą.
Kas stovi prieš skaitmeninį eurą: kritikai ir jų argumentai
Skaitmeninis euras turi rimtų kritikų tiek politiniame, tiek akademiniame, tiek pilietiniame sektoriuje.
Bankų sektoriaus nerimas
Komerciniai bankai yra bene labiausiai susirūpinę dėl skaitmeninio euro. Ir jų nerimas yra pagrįstas.
Indėlių praradimas. Jei žmonės dalį savo pinigų perkels į skaitmeninio euro pinigines, bankų indėlių bazė sumažės. Indėliai yra pagrindinis šaltinis, iš kurio bankai finansuoja paskolas. Mažesni indėliai reiškia mažiau paskolų arba brangesnes paskolas.
ECB teigia, kad 3 000 EUR limitas apribos šį efektą. Bet jei euro zonoje yra apie 340 mln. gyventojų ir kiekvienas perkeltų po 3 000 EUR, tai reikštų apie 1 trln. EUR indėlių nutekėjimą iš bankų sistemos. Net jei realybėje perkelti būtų tik mažoji dalis, tai vis tiek galėtų sudaryti šimtus milijardų eurų.
Mokėjimų pajamų praradimas. Jei skaitmeninis euras bus nemokamas vartotojams, bankai praras dalį pajamų, kurias dabar gauna iš mokėjimų operacijų mokesčių. Visa Europos mokėjimų rinka generuoja dešimtis milijardų eurų pajamų per metus.
Tarpininkų vaidmens sumažėjimas. Jei žmonės galės tiesiogiai turėti centrinio banko pinigus, kyla filosofinis klausimas: kam reikalingas komercinis bankas? Žinoma, bankai teikia ir kitas paslaugas (paskolas, investicijas, patarimus), bet mokėjimų apdorojimas yra viena pagrindinių jų veiklos sričių.
Privatumo aktyvistų pozicija
Organizacijos kaip Electronic Frontier Foundation (EFF), European Digital Rights (EDRi) ir kitos pilietinių teisių grupės kelia rimtus klausimus:
- Stebėjimo infrastruktūra. CBDC sukuria techninę infrastruktūrą, kuri gali būti panaudota masinio stebėjimo tikslams. Net jei dabartinė valdžia žada to nedaryti, ateities valdžia gali turėti kitokią poziciją.
- Misija slinkties (mission creep) rizika. Istorija rodo, kad stebėjimo įrankiai, sukurti vienam tikslui, vėliau naudojami platesniam. Patriot Act JAV buvo skirtas teroristams sekti, bet vėliau naudotas daug platesniam piliečių stebėjimui.
- Neatšaukiamumas. Kai fizinė grynųjų pinigų infrastruktūra bus prarasta (bankomatai pašalinti, parduotuvės nebepriima grynųjų), grįžti atgal bus labai sunku. Sprendimas pereiti prie skaitmeninių pinigų praktiškai yra vienkryptis.
Ekonomistų abejonės
Kai kurie ekonomistai kelia klausimą, ar CBDC sprendžia realią problemą, ar tik kuria naują:
- Ar tikrai reikia? Europos mokėjimų sistema jau veikia gana gerai. SEPA pervedimai, momentiniai mokėjimai, bekontaktės kortelės, mobiliosios piniginės. Kokią problemą sprendžia skaitmeninis euras, kurios neišsprendžia esamos sistemos?
- Sisteminė rizika. Centralizuota skaitmeninė valiuta sukuria vieną kritinį gedimo tašką. Jei ECB infrastruktūra sugestų dėl kibernetinės atakos ar techninės klaidos, pasekmės būtų didesnės nei vieno komercinio banko sutrikimas.
- Pinigų politikos poveikis. Kai kurie ekonomistai baiminasi, kad CBDC suteiks centriniams bankams per daug galios. Pavyzdžiui, neigiamų palūkanų politika (kai bankas „apmokestina” jūsų indėlį) šiandien yra ribojama to, kad žmonės gali grynuosius laikyti namuose. Jei grynųjų nebeliks ir visi pinigai bus skaitmeniniai, neigiamos palūkanos taps neišvengiamos, ir žmonės negalės jų išvengti.
Kaip skaitmeninis euras paveiks Lietuvą
Lietuvos kontekste skaitmeninis euras turi kelias ypatingas dimensijas.
Mokėjimų rinka
Lietuva jau yra viena pažangiausių ES šalių pagal skaitmeninių mokėjimų infrastruktūrą. „Lietuvos bankas” buvo pirmasis euro zonos centrinis bankas, išleidęs kolekcinę skaitmeninę monetą (LBCOIN) 2020 m. Tai rodo, kad Lietuva turi technines kompetencijas ir norą būti CBDC srityje.
Kita vertus, Lietuvoje grynųjų pinigų naudojimas vis dar yra gana didelis, palyginti su Skandinavijos šalimis. Skaitmeninis euras galėtų paspartinti perėjimą prie skaitmeninių mokėjimų, ypač mažesnėse gyvenvietėse ir tarp vyresnės kartos gyventojų.
Fintech sektorius
Lietuva turi vieną didžiausių fintech bendruomenių Europoje. Vilniuje veikia per 200 fintech kompanijų, įskaitant tokias kaip „Vinted”, „Kevin.” ir dešimtys mokėjimo paslaugų teikėjų. Skaitmeninis euras sukurtų naujų galimybių šioms kompanijoms, bet kartu ir naujų iššūkių: dalį paslaugų, už kurias jos dabar ima mokesčius, skaitmeninis euras galėtų teikti nemokamai.
Emigrantų pervedimai
Lietuva turi didelę diasporą. Šimtai tūkstančių lietuvių gyvena ir dirba kitose euro zonos šalyse. Skaitmeninis euras leistų jiems siųsti pinigus šeimai Lietuvoje momentiškai ir nemokamai, vietoj dabartinių pervedimų, kurie gali kainuoti kelis eurus ir užtrukti iki dienos.
Techniniai saugumo klausimai
Skaitmeninio euro saugumas yra ne tik privatumo, bet ir kibernetinio saugumo klausimas.
Kibernetinės atakos
Centralizuota skaitmeninė valiuta yra patrauklus taikinys kibernetiniams nusikaltėliams ir valstybinėms programišių grupėms. Sėkminga ataka prieš skaitmeninio euro infrastruktūrą galėtų:
- Paralyžiuoti mokėjimus visoje euro zonoje
- Pavogti ar sunaikinti vartotojų lėšas
- Manipuliuoti operacijų duomenimis
- Sukurti suklastotus skaitmeninius eurus
ECB turės sukurti saugumo infrastruktūrą, kuri atlaiko valstybinio lygio kibernetines atakas. Tai yra milžiniškas iššūkis, turint omenyje, kad net didžiausios pasaulio organizacijos reguliariai patiria saugumo pažeidimus.
Kvantinių kompiuterių grėsmė
Dabartiniai šifravimo metodai, apsaugantys skaitmeninius mokėjimus, gali tapti pažeidžiami, kai kvantiniai kompiuteriai taps pakankamai galingi. ECB turės projektuoti skaitmeninio euro infrastruktūrą su „post-kvantine” kriptografija, tai yra šifravimo metodais, kurie atlaikytų kvantinių kompiuterių atakas.
Tai nėra ateities problema. Vadinamoji „harvest now, decrypt later” strategija reiškia, kad priešai gali jau dabar rinkti šifruotus duomenis ir juos iššifruoti ateityje, kai turės kvantinį kompiuterį. Skaitmeninio euro operacijų duomenys, surinkti šiandien, galėtų būti iššifruoti po 10–15 metų.
Sistemos atsparumas
Skaitmeninis euras turės veikti visą laiką, be pertraukų. Tai reiškia, kad infrastruktūra turi atlaikyti ne tik kibernetines atakas, bet ir fizinius sutrikimus: elektros tiekimo nutraukimus, gamtines nelaimes, povandeninio kabelio pažeidimus. Offline mokėjimų galimybė yra vienas iš atsakymų, bet ji veikia tik mažoms operacijoms tarp dviejų asmenų, o ne visai mokėjimų sistemai.
Chronologija: kada visa tai įvyks
Skaitmeninio euro projektas turi savo eigą, nors tikslios datos gali keistis.
2021 m. liepa. ECB pradėjo dvejų metų „tyrimo fazę”, kurios metu analizavo skaitmeninio euro dizaino galimybes ir techninius reikalavimus.
2023 m. spalio 18 d. ECB valdymo taryba nusprendė pereiti į „parengiamąją fazę”. Tai reiškė, kad projektas oficialiai perėjo nuo tyrimo prie konkrečios kūrimo stadijos.
2023 m. birželis. Europos Komisija pateikė teisės akto pasiūlymą dėl skaitmeninio euro, kuris apibrėžtų jo teisinį statusą, privatumo taisykles ir turėjimo limitus.
2025–2026 m. Vyksta parengiamoji fazė: techninio sprendimo kūrimas, testavimas, teisinės bazės derinimas ES institucijose.
2027–2028 m. (numatoma). ECB valdymo taryba priims galutinį sprendimą, ar išleisti skaitmeninį eurą. Tai priklauso nuo teisinės bazės patvirtinimo ES Parlamente ir Taryboje.
2028–2029 m. (optimistinis scenarijus). Skaitmeninio euro paleidimas, jei visi teisiniai ir techniniai klausimai bus išspręsti.
Svarbu pabrėžti: ECB ne kartą akcentavo, kad galutinis sprendimas dėl skaitmeninio euro išleidimo dar nėra priimtas. Parengiamoji fazė nereiškia, kad skaitmeninis euras tikrai bus paleistas, nors judėjimo kryptis yra gana aiški.
Ką galite daryti dabar: praktiniai žingsniai
Skaitmeninis euras dar nėra realybė, bet tai nereiškia, kad negalite tam pasiruošti ir aktyviai dalyvauti diskusijoje.
Sekite teisės aktų eigą. Europos Komisijos pasiūlymas dėl skaitmeninio euro šiuo metu svarstomas ES Parlamente ir Taryboje. Tai yra momentas, kai piliečiai gali daryti įtaką per savo europarlamentarus. Jei privatumas jums yra svarbus, parašykite savo atstovui ir pasakykite, kokio privatumo lygio tikitės.
Supraskite savo mokėjimų įpročius. Pagalvokite, kokią dalį savo mokėjimų atliekate skaitmeniškai ir kokią grynaisiais. Ar naudojate grynuosius dėl patogumo, dėl privatumo, ar dėl įpročio? Šis savęs pažinimas padės jums priimti informuotą sprendimą, kai skaitmeninis euras taps prieinamas.
Neskubėkite atsisakyti grynųjų pinigų. Kol grynieji yra prieinami, jie yra vienintelė tikrai anonimiška mokėjimo priemonė. Tai nereiškia, kad turite viskam mokėti grynaisiais, bet verta palaikyti grynųjų infrastruktūrą, naudojant juos bent daliai operacijų.
Būkite kritiškas informacijos vartotojas. Diskusijoje apie CBDC gausu tiek nepagrįstos panikos („valdžia kontroliuos kiekvieną jūsų centą!”), tiek nepagrįsto optimizmo („tai bus tobula, privatumo nesumažins!”). Tikrovė yra kažkur per vidurį, ir jūsų užduotis yra rasti tą vidurį.
Domėkitės alternatyvomis. Kriptovaliutos, ypač privatumui orientuotos (pvz., Monero), decentralizuotos mokėjimo sistemos ir kitos technologijos siūlo alternatyvas centralizuotiems skaitmeniniams pinigams. Net jei jomis nesinaudojate, verta suprasti, kokios galimybės egzistuoja.
Didesnis paveikslas: pinigų ateitis
Skaitmeninis euras nėra izoliuotas reiškinys. Jis yra dalis platesnio pasaulinio proceso, kuriame pinigai, kokie mes juos pažinojome šimtmečiais, keičiasi iš esmės.
Per žmonijos istoriją pinigai buvo daiktai: kriauklės, metalinės monetos, popieriniai banknotai. Jie buvo fiziniai, apčiuopiami, perduodami iš rankų į rankas. Šis fizinis pobūdis suteikė jiems natūralų privatumą: niekas nefiksuoja, kam atidavėte 20 eurų banknotą.
Skaitmeniniai pinigai, ar tai būtų banko pavedimas, ar „PayPal”, ar būsimas skaitmeninis euras, keičia šią prigimtį. Kiekviena operacija tampa duomenų tašku, galimybe stebėti, analizuoti ir kontroliuoti.
Klausimas, su kuriuo susiduriame, nėra techninis. Jis yra giliai politinis ir filosofinis: kokio santykio tarp privatumo, saugumo ir patogumo norime? Kiek laisvės esame pasirengę atiduoti mainais į efektyvumą?
Skaitmeninis euras gali tapti įrankiu, kuris suteikia žmonėms daugiau galimybių: greitus, nemokamus, prieinamus mokėjimus bet kam ir bet kur euro zonoje. Arba jis gali tapti stebėjimo infrastruktūra, kurios mastą sunku net įsivaizduoti.
Kuriuo keliu eisime, priklausys ne nuo technologijos. Priklausys nuo mūsų, piliečių, kurie reikalauja skaidrumo, dalyvauja demokratiniuose procesuose ir nepasiduoda nei panikai, nei naiviam pasitikėjimui. Pinigų ateitis yra per svarbi, kad ją paliktume tik bankų direktoriams ir politikams.
